Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Didelė Mažosios Lietuvos knyga

Pagal   /  2014 birželio 4  /  Komentarų nėra

Neseniai išėjo solidus daktaro Alberto Juškos veikalas „Mažosios Lietuvos Bažnyčia XVI-XX amžiuje“, kuriame išdėstyta Mažosios Lietuvos evangelikų liuteronų Bažnyčios 470 metų istorija.

Albertas Juška. Mažosios Lietuvos Bažnyčia XVI-XX amžiuje. -Klaipėdos universiteto leidykla, 1997. P. 782;iliustr.,portr., dokum., žem.

Neseniai išėjo solidus daktaro Alberto Juškos veikalas „Mažosios Lietuvos Bažnyčia XVI-XX amžiuje“, kuriame išdėstyta Mažosios Lietuvos evangelikų liuteronų Bažnyčios 470 metų istorija. Tai – Mažosios Lietuvos fondo 16-asis leidinys, turintis didelę faktografinę ir istorinę vertę.

Parengtą Klaipėdos universiteto Pedagogikos katedros dėstytojo monografiją išleido šio universiteto leidykla. Knygos leidimą parėmė Čikagos lietuvių liuteronų Tėviškės bažnyčia iš Suvio fondo, Čikagos Ziono bažnyčia iš M.Kūjaus fondo, pasaulio Mažosios Lietuvos fondas ir vyskupas Hansas Dumpys.

Mažosios Lietuvos evangelikų liuteronų Bažnyčios raidą įvairiu laiku yra nagrinėję vokiečiai D.H.Arnoldtas, A.Boetticheris, F.Tetzneris, A.Harnochas, Ch.Hartknochas, W.Hubatschas, lietuviai K.Gudaitis, V.Gaigalaitis, B.Kviklys ir kt. Tačiau vokiečių istorikai, religijos veikėjai mažai dėmesio teskyrė lietuviškųjų religinių bendruomenių gyvenimui. Be to, iki šiol rašiusių vokiečių ir lietuvių mokslininkų darbuose nagrinėjamas laikotarpis baigiasi XIX šimtmečiu. A.Juškos monografijoje Mažosios Lietuvos Bažnyčios veikla nagrinėjama Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų, sovietinės okupacijos ir aneksijos laikotarpiu iki mūsų dienų. Leidinyje parodoma be galo sunki, alinanti keturių šimtmečių liuteroniškosios Bažnyčios kova už teisę išlikti.

A.Juška, rinkdamas duomenis monografijai, rėmėsi labai plačia archyvine medžiaga: Lietuvos centrinio valstybės, Berlyno centrinio evangelikų, Priekulės evangelikų liuteronų parapijos archyvų ir Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus dokumentais, įvairiomis monografijomis ir studijomis bei vokiečių ir lietuvių periodine spauda.

Keletas žodžių apie A.Juškos darbo struktūrą. Pirmosios monografijos dalies I skyriuje – „Mažosios Lietuvos susidarymas“- pateikiamos lietuvininkų susiformavimo aplinkybės. Pratarmėje autorius nurodo, kad „be šių žinių būtų sunku suvokti liuteroniškosios Bažnyčios plėtotę šiame krašte“. II-X skyriuose apžvelgiama parapijų steigimo, bažnyčių statybos seka, surinkimininkų-sakytojų veikla, XI-XIII skyriuose pasakojama apie pastoracinę Bažnyčios veiklą Antrojo pasaulinio karo bei pokario laikotarpiais.

Antrąją šio darbo dalį sudaro Mažosios Lietuvos parapijų istorijos. Plačiau ar glausčiau apibūdinta 162 religinės bendruomenės, čia dirbę įžymūs lietuvių dvasininkai, kurie neleido užgesti lietuvybės dvasiai. Monografijoje aprašyta ir 13 parapijų, esančių už Mažosios Lietuvos ribų. Tai – Fišhauzeno, Girdavos, Karaliaučiaus, Kuncų, Muldžių, Pėterkaimių, Plyviškės, Rasytės, Žiokų, Šarkuvos, Tepliuvos, Toplaukio ir Vėluvos parapijos. Medžiaga šioje veikalo dalyje išdėstyta taip: pirmiausia apžvelgiamos gausiausiai lietuvininkų apgyvendintos Klaipėdos, Šilokarčemos, Tilžės, Ragainės, Pakalnės bei Labguvos apskritys. Jas sudarančios parapijos išdėstytos abėcėlės tvarka. Pirmiausia autorius duoda tą parapijos pavadinimą, kuriuo ji vadinosi įsikūrimo pradžioje, o kadangi per keturis šimtmečius daugelio parapijų pavadinimai ne kartą buvo keisti (ypač 1938 m. , vykdant vietovardžių „genocidą“, kada buvo pakeista beveik du trečdaliai senųjų pavadinimų), skliautuose pateikti visi pavadinimai.

A.Juškos monografija ypač reikalinga tiems, kurie tyrinėja protestantiškosios kultūros poveikį lietuvių tautos savimonei, nes iki šiol jo stengtasi nepastebėti.

Lietuvininkų gyvenime liuteroniškasis tikėjimas net kelis šimtmečius užėmė pačią reikšmingiausią vietą, nes šiame nedideliame krašte nesusiformavo sava tautinė inteligentija, ši žemė liko valstietiška. Dauguma lietuvininkų buvo baudžiauninkai, samdiniai, nekvalifikuoti darbininkai. Tokiomis sąlygomis dvasinę lietuvininkų sąmonę formavo Bažnyčia. Netgi XIX a. vos ne visi lietuvininkų inteligentai buvo kunigai arba jų padėjėjai – parapinių mokyklų precentoriai. Pastarųjų reikšmė sumažėjo XIX a. pradžioje, kai jaunosios kartos švietimo klausimus ėmė nuosekliau reguliuoti valstybė.

XVI a. pirmoje pusėje prasidėjo didysis Reformacijos sąjūdis. Viena iš reformuotosios Bažnyčios nuostatų – tikėjimo tiesas aiškinti gimtąja kalba. Taigi evangeliškosios Bažnyčios dvasininkai, šventai laikydamiesi šios nuostatos, saugojo Mažosios Lietuvos gyventojų tautinę savimonę ir nacionalinę kultūrą, neleido sunykti negausiai lietuvininkų genčiai.

Knyga patraukliai išleista – iliustruota nuotraukomis, dokumentais, žemėlapiu. Joje taip pateikta daug priedų: baigiamasis žodis, 1525-1995 m. Mažosios Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčiose kunigavusių dvasininkų, literatūros ir šaltinių sąrašai, pavardžių ir geografinių pavadinimų rodyklės bei reziumė ir turinys vokiečių kalba. Be to, knygos pabaigoje paminėtos pasaulio Mažosios Lietuvos fondo steigėjų, mecenatų ir narių, aukojusių šiam fondui, pavardės.

Daktaro A.Juškos monografija gali pasitarnauti kaip enciklopedija. Joje aprašyta keletas parapijų, apie kurias nieko nerasi pagrindinėse lietuvių ir rusų kalba išleistose enciklopedijose. Tai – Argininkų, Gurnių, Karklininkų, Mielaukių, Puškiemio ir kitos religinės bendruomenės. Gurnių parapija po Antrojo pasaulinio karo atiteko Lenkijai, o Karklininkų parapija 1960 m. išnyko. Taigi su jomis skaitytojai susipažins pirmą kartą.

Knygoje atgaivinta Mažosios Lietuvos bažnyčiose tarpusi lietuviškumo dvasia. Pats autorius šneka ne sentimentų, bet faktų kalba, viską svariai argumentuodamas, o ten, kur iškelia hipotezių, vadovaujasi profesionalo patirtimi.

Renata Andrašiūnaitė-Strakšienė, „Voruta“, Nr. 28 (358), 1998 m. rugpjūčio 7 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 birželio 4
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: birželio 4, 2014 @ 11:11 am
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →