Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Daktaras Albertas Gerutis

Pagal   /  2014 balandžio 29  /  Komentarų nėra

Lietuvis – diplomatas pabaltietis

Lietuvis – diplomatas pabaltietis

Prie šeimininko vyno butelio ir šeimininkės patiektų skanėstų šnekučiavome jų namuose Berne, Šveicarijoje.

Nesimatėme nuo to laiko, kai aš, tada pabėgėlis-studentas, susipažinau su mūsų buvusios nepriklausomos valstybės diplomatu Šveicarijoje, malonaus charakterio, guvia, inteligentiška ir išlyginto būdo asmenybe, daktaru Albertu Geručiu.

Tai buvo lygiai prieš keturiasdešimt metų.

Jeigu būčiau šį pokalbį atidėjęs į liepos mėnesiui, būtumėme galėję kartu atšvęsti ir dr. Geručio 80-ąjį gimtadienį.

Pokalbyje, pirmiausia, patikrinau Lietuvių enciklopedijoje išspausdintus duomenis, paklausdamas dr. Gerutį, ar tai kas parašyta atitinka tiesas.

“Maždaug teisingai” – sako jis.

Reikia pridurti, kad nuo to laiko, kai buvo išspausdintas L.E. septintasis tomas (1956 m.), dr. Geručio skaityta daugiau paskaitų, parašyta daug daugiau straipsnių ir laiškų į spaudą: Lietuvą ir jos reikalus garsinant ar ginant ir 1982-ais metais išleista jo rašyta 565 puslapių knyga “Dr. Dovas Zaunius”. Ši knyga tai ne tik vieno asmens biografija, bet ir dalis mūsų Nepriklausomos Lietuvos istorijos, kur yra žiupsnys dr. Alberto Geručio autobiografinių duomenų, neišvengiamai susijusių su to laiko tarptautine mūsų valstybės politika. 1969 metais atspausdinta 458 puslapių, Alberto Geručio redaguota knyga “Lithuania 700 years” apie Lietuvą ir lietuvius anglų kalba, susilaukusi jau 6 laidų.

Liet. Enciklopedijoje nėra pažymėta, kad dr. Gerutis buvo pristatytas popiežiui Jonui Pauliui II, pastarajam lankantis Šveicarijoje.

Kun. Dr. Norbertas Fogtas, vokietis, apsigyvenęs Šveicarijoje, baigęs kunigų seminariją Romoje ir ten lietuvių kolegijoje pramokęs neblogai lietuviškai, susitikime su popiežium, pristatė dr. Gerutį kaip Lietuvos diplomatą. Popiežius pasakęs: “Su meile sveikinu visus lietuvius, laiminu Jus ir Jūsų tėvynę”. Kun. Fogtas patarė dr. Geručiui išmėginti popiežiaus kalbų mokėjimą pasakant – “Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus!” Popiežius nedelsdamas atsakęs lietuviškai – “Per amžių amžius!”

Tai tik vienas iš daugelio diplomatinių susitikimų reprezentuojant Lietuvą ir lietuvius ilgoje dr. Geručio diplomatinėje karjeroje.

Nuo Rygos gimnazijos laikų, prieš Pirmąjį pasaulinį karą, iki tarptautinės diplomatinės plotmės – ilgas ir brandus bei turiningas dr. Geručio kelias.

Gimęs, Rygoje, Latvijoje, lietuvių tėvų šeimoje, ilgainiui tapo tikras “pabaltietis”, sąmoningai ir prasmingai protavęs, kad valstybės, prisišliejusios prie rytinio Baltijos kranto, turėtų būti ne atskiros, o ūkinis ir politinis vienetas.

Dr. Geručio tėvai žemaičiai: tėvas amatininkas iš Tirkšlių, motina nuo Viekšnių, jau nuo 1875 m. gyveno Rygoje.

Albertas augo tarp jį 9 metais vyresnio brolio Jono ir jaunesnės sesers Frančeskos. Ketvirtas vaikas mirė labai jaunas.

Įdomu, kad jo sesers Frančeskos sūnus JAV tapo latvių veikėju, gyvena ir profesoriauja viename universitete.

Albertas buvo tik 14 metų, kai mirė jo tėvas. Po to negalėjo eiti į mokyklą, nes karo maišatis išblaškė šeimą: brolį mobilizavo, tėvai evakuoti į Samarą.

Albertas, pasisendinęs, priimamas savanoriu į Latvijos kariuomenę ir 1917-1918 m. pusmetį kariauja fronte. Paleistas iš kariuomenės vėl užsimano mokytis.

Dirbdamas tik ką prisikėlusios Nepriklausomos Lietuvos pasiuntinybėje, ELT-os žinių agentūroje Rygoje, vakarais lankė gimnaziją. Anksčiau lankęsis Lietuvoje, studijuoti panoro Kaune, į kur 1924 m. galutinai persikelia.

Sako jis: “Tuometiniai lietuviški horizontai man atrodė siauroki. Norėjau sistemingai susipažinti ir užmegzti santykius su vakarais, pradedant Vokietija, vėliau Prancūzija, Anglija…Man atrodė, kad kelias veda per Berlyną į Paryžių ir už jo”.

Bestudijuodamas teisę Kaune patsai susigalvojo, niekieno nesiunčiamas, važiuoti pasižvalgyti į užsienį. Berlyne tapo Eltos, taipogi ir latvių bei estų žinių agentūros atstovu, korespondentu.

Berlyno universitetas jam pasirodė per didelis, neasmeniškas. Ieškojo mažesnio, intymesnio universiteto su erudicija ir kultūra. Galvojo apie Breslau, Vienos universitetus, bet diplomatiniu kurjeriu siųstas į Šveicariją pasirinko Berno universitetą, jame įgydamas teisių doktoratą su šalutinėmis finansų mokslo studijomis.

Savo diplomatinei karjerai dr. Gerutis gerai pasiruošė akademiškai, savo sistemingu domėjimusi kaupdamas erudijai. Doktoratą rengė pas žymų tuometinį teisės žinovą Šveicarijoje prof. Dr. Walther Burckhaardt, kuris buvo ir Šveicarijos užsienio reikalų Ministerijos patarėjas. Profesorius buvo gana griežtas, todėl studentai jo vengė ir net bijojo. Bet profesoriui patiko svetimšalis studentas iš Lietuvos, su įdomia teze doktorato disertacijai: Pabaltijo trijų valstybių prezidentų teisinė pozicija. Tipiška tema Geručiui – “pabaltiečiui”. Profesorius Brukhardtas doktorantą Gerutį pamėgo, jie rado bendrą kalbą; pasikviesdavo jį pas save pietų, pasivaikščioti. Sakyčiau, tai buvo intelektualinė draugystė. Jau čia Gerutis parodė savo diplomatiją, o kartu ir dar kartą jis pasijunta (jo žodį pasiskolinus) “Gesamtbalte”, – “pabaltietis”. Dr. Geručiui patiko ta nauja sąvoka, kuri jį vėliau lydėjo per visą gyvenimą ir pasąmonėje ir sąmoningoje jo veikloje.

Sako jis: “Tas padėjo man permesti tiltus į Vakarus”.

1933 m. grįžęs į Lietuvą su doktoratu jis svarbus jaunas teisininkas. Juo susidomi Vyriausiasis Tribunolas, nes jiems trūko vokiečių teisės žinovo, na ir Klaipėdos Krašto gubernatūra, kurioje reikėjo vokiečių teisės specialisto, išmanančio ne tik teisę, bet ir susipažinusio su vokiškais kraštais ir mokančio kalbą.

Sako jis: “Latvijos kariuomenėje tarnautą laiką man užskaitė kaip karinės prievolės atlikimą Lietuvoje, deja, karininku netapau”.

Susipažinęs su vokiečiais, jis jautė, kad atėjo laikas toliau plėsti akiračius ir susipažinti su prancūzais, Paryžiumi, o vėliau žvelgti į Angliją. Palikęs žmoną, tarnaujančią Lietuvos pasiuntinybėje Berlyne, jis lankė Tulūzos, Turo ir Sorbonos universitetus Praancūzijoje. Prie jau mokamų lietuvių, latvių, vokiečių, rusų, iš dalies estų kalbų, išmoko prancūzų, na ir pasiekė savo tikslą: susipažinti su Prancūzija ir jos kultūra, išmokti kalbą.

Dabar sako dr. Gerutis: “Tai dariau sąmoningai ir sistemingai. Norėjau praplėsti ir savo asmeniškus horizontus, ir kartu darytis naudingesnis savo kraštui. Nepriklausomoj Lietuvoj, 1935 metais, Tarptautinių Organizacijų skyriaus vedėju buvo dailininkas Staneika. Man iš Prancūzijos grįžus, buvau pakviestas tenai darbuotis reikaluose daugiausia susijusiuose su Tautų Sąjunga Ženevoje”.

Knygoje “Dr. Dovas Zaunius” jis rašo: “Jau esant užsienio reikalų ministeriu Stasiui Lozoraičiui, su kuriuo ir su to meto karo atache Berlyne generalinio štabo pulkininku Kaziu Škirpa mane rišo sena pažintis, 1937 m. kilo mintis atsteigti nuolatinę delegaciją prie Tautų Sąjungos Ženevoje. Pulk. Škirpa buvo paskirtas pasiuntiniu (nuolatiniu delegatu) prie Tautų Sąjungos, o aš, kaip pažįstantis Šveicariją, patekau į tos delegacijos sekretorius. Kai savo tuometinio šefo Lozoraičio paklausiau, kuriam laikui esu skiriamas Ženevon, gavau atsakymą: dviem metam. Po dvejų metų prasidėjo karas, o netrukus Lietuvos valstybę ištiko siaubingoji katastrofa. Dviem metams apribotas mano buvimas Šveicarijoje gerokai įkopė į penktąjį dešimtmetį…”(318-319 psl.).

Atkūrus Lietuvos delegaciją prie Tautų Sąjungos, dr. Gerutis apsigyvena Ženevoje, bendradarbiauja su latvių ir estų atstovais, dalinasi informacija.

Jis naudingas min. K. Škirpai savo Pabaltijo, Šveicarijos ir apskritai Vakarų valstybių pažinimu ir vėl dr. Gerutis “pabaltietis” – “Gesamt-balte”.

Sisteminga jo savišvieta davė vaisių, kurių jis iš pat jaunystės siekė: pasisekimo diplomatinėje tarnyboje, būti efektyvus garsinant Lietuvos vardą tarp svetimųjų bei reprezentuojant ir ginant jos reikalus.

Kadangi tolimesniuose pasaulio kraštuose Lietuvai, Latvijai ir Estijai buvo nepraktiška išlaikyti atskiras atstovybes, dr. Gerutis mėgino siūlyti idėją – vieną atstovybę visiems trims kraštams, galvodamas patekti į Japoniją pabaltiečių atstovu. Deja, tas projektas nebuvo įgyvendintas, nežiūrint dr. Geručio logikos politinių horizontų plėtimui.

Dr. Gerutis ne tik pajėgus diplomatas, bet kartu ir gabus žurnalistas. Jau 1934 m. jis su 17-ka kitų žurnalistų lankosi Sovietų Sąjungoje. “Lietuviams”, sako jis: “buvo rodomas dėmesys ir vaišingumas. Liuksusiniu salonu-vagonu vežiojo net iki Kaukazo”. Prisimena dr. Gerutis vieną įvykį ir su šypsenėle pasakoja: “Bekeliaujant, kažkurioje stotyje traukiniui sustojus, kažkas akmeniu išdaužė salono-vagono langą. Buvo paaiškinta, kad čia chuliganų darbas, o mums rodėsi, kad tai buvo “liaudies” keršto mostas parodyti tiems, kurie važinėja liuksuse, kad žmonės badaudami maištauja”.

Toje žurnalistų grupėje buvo ir Justas Paleckis. Dr. Geručio ir Justo Paleckio keliai įdomiai kryžiavosi keletą kartų. Jaunystėje Rygoje, vietos mokyklose, o vėliau Lietuvos pasiuntinybėje, irgi Rygoje. Paleckis, Lado Natkevičiaus rekomendacija, tapo Eltos agentūros vedėju ir pasikvietė Gerutį savo padėjėju, rekomenduodamas dr. Zauniui, tuometiniam ministrui-rezidentui Latvijoje.

Justas Paleckis buvo aktyvus valstiečių – liaudininkų partijos 1926 m. pavasario rinkimuose. Ypač daug padėjo partijos vadovui Šleževičiui asmeniškai mitinguose.

Šleževičius krikščionims-demokratams rinkimus pralaimėjus sudarė naują vyriausybę (valstiečių-liaudininkų, socialdemokratų ir tautinių mažumų koalicijos). Prezidentu tampa dr. Kazys Grinius. Šleževičiui tapus ministeriu pirmininku, Justas Paleckis paskiriamas Eltos direktoriumi Kaune. Ir vėl A. Geručio, kuris dirbo Eltoje, viršininkas.

Po gruodžio mėn.(1926 m.) 17-tos dienos karininkų padaryto perversmo, tautininkų-krikščionių koalicijai rinkimus laimėjus ir A. Smetonai tapus prezidentu, Paleckis iš Eltos direktoriaus pareigų pašalinamas.

Paleckio ir Geručio keliai vėliau išsiskyrė: dr. Gerutis pasiliko ištikimas savo idealams ir visą laiką dirbo laisvos ir nepriklausomos Lietuvos idėjai ir labui, kai Paleckis, stiprioje žmonos Jurgaitytės įtakoje nuėjęs į kairę, aktyviai prisidėjo prie, dr. Geručio žodžiais, “siaubingos katastrofos – Lietuvos laisvės pakasynų”. Tarp jų tebuvusi tik paviršutiniška draugystė, nuoširdumo nebuvo, nes kyrėsi ir būdai ir pažiūros.

Žurnalistika iš dr. Geručio pareikalavo daug laiko ir Antrojo pasaulinio karo metu. Iš neutralios Šveicarijos, gyvendamas Berne, dr. Gerutis rašė ir išspausdinęs mašinėle platino politinės informacijos biuletenius mūsų diplomatams užsienyje ir spaudai.

Išleista 168 numeriai, dviejų ar daugiau smulkiai parašytų puslapių.

Reikėjo rūpintis ir kasdiene buitimi; gavo darbą didelėje šveicarų daržininkystės ir gėlininkystės firmoje (VATTER A. G.) Berno miesto centre. Dirbo kaip prokuristas, kuo mažiau į darbą įsitraukdamas ar siekdamas karjeros, tik tam, kad liktų daugiau laiko ir jėgų lietuviškai veiklai: paskaitomis, žurnalistikai politinėmis Pabaltijo valstybių laisvinimo temomis. Dirbant toje firmoje labai daug padėjo prieškarinės finansų studijos Berno universitete, kuris dr. Gerutį pagerbė jo doktorato 50-ties metų sukaktuvių proga.

Šveicarijos sostinėje Berne, Karl Spittelerstrasse’je nereikėjo ieškoti namo, kurio vaizdas per keturiasdešimt metų buvo išblukęs mano atmintyje; balkone pamačiau stovinčią Eleną Gerutienę, belesinančią paukštelius ir su jais besikalbančią. Ji jau senokai pradėjo paukščiais domėtis. Ornitologija užkrėtė ir savo vyrą, kuris šioje srityje (ji pati tai pripažįsta) ją pralenkė.

Dar viena, nauja ir su diplomatija nieko bendro neturinti mokslo šaka. Dr. Gerutis keliauja, stebėdamas paukščius nuo Islandijos iki Ispanijos, nuo Norvegijos iki Italijos. Kartu artimai bendradarbiauja su prof. Tadu Ivanausku lietuviškų paukščių vardų reikalais. Tai man buvo pavyzdys, kaip dažnai pasitaiko, kad bendri pomėgiai prisideda prie vyro-žmonos santykių darnumo.

Elena Taraskevičiūtė, kilusi iš Kuktiškių, Utenos apskr., ir Albertas Gerutis susipažino dirbdami Eltoje, Kaune. Ji baigusi Rygos gimnaziją ir mokėdama vokiečių kalbą dirbo stenografiste Eltoje.

Juos sutuokė kun. Tumas-Vaižgantas Vytauto bažnyčioje Kaune. Santuokos liudininkais buvo jų draugai: feljetonistas Aug. Gricius (jau miręs) ir dramaturgas Antanas Rimydis (dabar JAV-ėse).

Pokario metais Elena Gerutienė Berne pasidarė sėkmingiausia kosmetikos specialistė, Helena Rubinstein firmos atstovė. Išrinkta į Šveicarijos Kosmetikos Sąjungos draugijos valdybą 1960 m. atstovavo Šveicarijos Kosmetikų draugijai tarptautiniame suvažiavime Amsterdame.

Pabuvoti pas Eleną ir Albertą Geručius būdavo jauku studentiškomis mano dienomis, ypač prie lietuviškais valgiais apkrauto stalo, arba per Lietuvių bendruomenės Šveicarijos skyriaus susirinkimus (Lietuvių bendruomenėje jis buvo visada aktyvus). Buvo labai jauku ir malonu ir dabar vėl susitikus po tiekos dešimtmečių. Pokalbis buvo malonus ir prasmingas, nors dr. Gerutį stipriai varginantis. Nežiūrint jo negalavimų, stengėsi man padėti, nors nuovargis greitai užguldavo, ko jis stengėsi neparodyti.

Prisiminus praeitį, prisimintos ir malonios,ir skaudžios valandos. Prisiminti ir ypatingi atvejai: prez. Antano Smetonoss svečiavimasis Berne, pakeliui į J.A. Valstybes.

“Štai, šioje kėdėje sėdėjo prez. Smetona Aš laikiau jį Lietuvos Masaryku. Jis yra kartą pasakęs: Mes nesiekiame nacionalsocializmo, nei komunizmo, mes ieškom savo kelio. – Išleista jo knyga “Pasakyta, parašyta”, tik gaila, kad nespėta padaryti…”,- baigė dr. Albertas Gerutis.

Kai užsiminiau apie tolimesnius jo planus ir darbus: – “Turiu daug medžiagos”, sako jis, bet ta sveikata šlubuoja”.

Dr. Alberto Geručio, lietuvio diplomato, “pabaltiečio” išvaryta gili vaga ir įspausti pėdsakai mūsų istorijoje.

Atsisveikinau su ašarom akyse ir gilia pagarba širdyje linkėdamas sveikatos šiam tauriam žmogui – šviesiam Lietuvos patriotui.

1985 06 18, Bernas, Šveicarija

Vytautas Plukas, „Lietuvos dienos“, Nr. 7 (357), 1985 m. rugsėjo 6 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 balandžio 29
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: balandžio 29, 2014 @ 4:20 pm
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →