Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

D. Elertas: “Esu aplinkybių auka“

Pagal   /  2014 birželio 6  /  Komentarų nėra

Istorikas Dainius Elertas daugeliui pažįstamas kaip aktyvus kovotojas už uostamiesčio paveldo išsaugojimą. Klaipėda jam – ne svetimas miestas.

Istorikas Dainius Elertas daugeliui pažįstamas kaip aktyvus kovotojas už uostamiesčio paveldo išsaugojimą. Klaipėda jam – ne svetimas miestas. Čia gyveno net kelios jo giminės kartos.

Vaikystė – muziejuje– Kas Jus paskatino rinktis istoriją – tai, kad ir Jūsų senelė buvo istorikė, ar noras geriau pažinti savo ištakas?

– Taip tiesiog susiklostė aplinkybės. Dalis mano vaikystės prabėgo Liepų gatvėje, Klaipėdos kraštotyros (dabartiniame Mažosios Lietuvos istorijos) muziejuje, kur mano senelė buvo direktorė. Be to, abu seneliai domėjosi praeitimi, senelis rinko liaudies meno kūrinius. Taigi, santykis su istorija visada buvo šalia. Be to, giminės mėgdavo susieiti ir dalytis praeities prisiminimais, kaip vienas iš giminaičių karą praleido Vokietijoje, o mano senelis – Vienoje, kur dirbo Operos teatre. Pas mus į namus dažnai susieidavo ir klaipėdiškiai, kurie taip pat dalydavosi prisiminimais. Tas gyvenimas prisiminimais lėmė tai, kad kai kurie įvykiai, nors ir įvykę jau senokai, atrodydavo tarsi gyvi ir visiškai nenutolę. Tai man padarė irgi tam tikros įtakos. Iš pradžių pasirinkau archeologo kelią. Vėliau, įvykus ekonominiams pokyčiams, turėjau retą galimybę užsiimti tuomet nauja veikla – paleoastronomija. Po to tapau muziejininku, vėliau nutolau į grynąją istoriją. Taigi, esu aplinkybių auka. Buvo ir kitų sumanymų, kuo galėčiau tapti. Norėjau tapti dailininku, bet nepavyko, nors ir teko studijuoti dailę. Beje, tada vėlgi labiau domėjausi dailės istorija.

Neklasikinis istorikas

– Istorikai paprastai turi kurį nors mėgstamiausią laikotarpį. Kuris laikotarpis įdomiausias Jums?

– Sunku pasakyti, nes nesu labai klasikinis istorikas. Kiekvienoje srityje, kur esu dirbęs, likę sentimentų, gal ir neužbaigtų darbų. Yra tam tikras ratas žmonių, kurie mane galbūt menkai pažįsta kaip istoriką, bet žino kaip šiokį tokį mitologą. Kai kurie žino kaip paleoastronomijos atstovą. Daug kas labiau žino kaip besispecializuojantį Klaipėdos istorijoje. Kada įsigilinu į kokią nors problemą, jeigu ji užkabina, grimztu vis giliau ir giliau. Tuo metu tai atrodo labai įdomu ir reikalinga. Vėliau gyvenimo tėkmė nuneša kitur. Yra tam tikrų sričių, kurių, atrodytų, ir nesiimčiau, bet ką gali žinoti, kaip atsitiks? Pavyzdžiui, kažkada man dvarai buvo įdomūs tik kaip paveldo objektai, bet jų istorija išsamiai nesidomėjau. Tačiau atsitiko taip, kad pradėjau domėtis ir palaipsniui išsivystė projektas, vėliau gimė ir bendra su kitais autoriais knyga „Klaipėdos dvarai“. Taigi, žinok, žmogau, kaip atsitiks.

– Jeigu Jūsų sūnus sugalvotų rinktis istoriko kelią, ar atkalbinėtumėte?

– Manau, kad kiekvienas žmogus yra laisvas rinktis. Jeigu jis sugalvotų paragauti šitos duonos, kuri, beje, nėra labai soti, galėtų, kodėl gi ne? Tik klausimas, ar tai jam būtų įdomu.

Skaičiuoja minutes

– Daug kas Jums pavydi romantiškos darbo vietos, iki kurios kasdien tenka keltis per marias.

– Klaidingas įsivaizdavimas, kad Jūrų muziejų sudaro vien gyvosios gamtos ekspozicija. Yra ir istorijos, etnografijos gana didelis padalinys, kuris apima uosto, žvejybos istoriją, žvejo sodybą. Turime plaukiojantį eksponatą kurėną. Dar yra stovintys keturi laivai veteranai. Žmonių, kurie dirba su ta ekspozicija, esame tik du. Taigi, mums tenka nemažas darbo krūvis ir kreipti dėmesį į kitų skyrių veiklą mažai lieka laiko. Kartais, kai manęs kas paklausia, ar kas nors ką nors išsiperėjo, net nelabai ir žinau, ką atsakyti. Tiesiog to nepastebiu. O kėlimasis keltu romantika būna tiems, kurie tai daro retai. Kai keliesi kasdien, kartais ir po kelis kartus per dieną, tai šiek tiek nusibosta. Be to, tenka planuoti dieną, įvertinant laiko sąnaudas – kėlimasis ištreniruoja būti punktualiam, nes keltas vėluojančių nelaukia. Gal tai ir gera savybė, bet kartais ji sukelia tam tikrų nesusipratimų, nes esu įpratęs skaičiuoti minutes, o kolegos, kuriems penkios minutės šen ar ten nieko nereiškia, to nesupranta.

Muziejininko darbas yra specifinis, kur keliami labai dideli reikalavimai, nes specialistų, kurie aprėptų visas sritis, nėra. Ta patirtis tiesiog kaupiasi su metais. Ją galima tik perduoti iš lūpų į lūpas šalia esančiam jaunesniam specialistui. Pavyzdžiui, su Dionyzu Varkaliu teko dalyvauti kuriant Kalvystės muziejų. Niekada gyvenime nebuvau dirbęs metalo restauravimo srityje, bet teko įgyti tam tikrų įgūdžių, suprasti, kaip paruošti geležinį kryžių, kad nesurūdytų. Vėliau ta patirtis pravertė, nes Jūrų muziejuje teko restauruoti keletą laivų. Romas Adomavičius šio to išmokė laivybos srityje, nors niekada gyvenime nemaniau, kad teks plaukioti, remontuoti laivus. Tačiau dabar, skaitydamas apie laivų statyklas ir pats turėdamas rankoje kaltą, viską šiek tiek kitaip įsivaizduoju, negu būtų, jei žinočiau apie tai tik teoriškai.

Liūdina valdžios požiūris

– Ar kartais siekdamas išsaugoti paveldą nesijaučiate kaip Don Kichotas, besikaunantis su vėjo malūnais?

– Manau, kad čia yra tam tikras nesusikalbėjimas. Toje kovotojų grupėje yra daugiau žmonių, bet kai kurie dėl įvairiausių priežasčių – vieni dėl to, kad eina tam tikras pareigas, kiti, nes negali labai daug bendrauti su žiniasklaida – mažiau pastebimi. Taigi, man teko būti tuo veikėju. Svarbu pažymėti, kad mes nesame prieš investicijas ar darnią plėtrą. Mūsų veiksmai gali tai patvirtinti – stengiamės, kad strateginiame miesto plane atsirastų paveldo koncepcija, apie kurią mes šnekame nuo pat pradžių, nors, deja, į tas kalbas nelabai norima įsiklausyti. Tai bet kurį istoriką ar žmogų, susijusį su paveldu, be abejo, liūdina.

Para – per trumpa

– Būdamas 37 metų esate gana daug pasiekęs. Kitas ir 50-ties tiek nėra nuveikęs.

– Nepasakyčiau, kad tie mano pasiekimai kažkuo ypatingi. Tiesiog taip išėjo, kad mano gyvenimas buvo pakankamai intensyvus, taip lėmė aplinkybės. O bandydamas vertinti kažkokius rezultatus, deja, negalėčiau pats būti jais labai patenkintas. Yra daug darbų, kuriuos esu parašęs ir norėčiau perrašyti, kiti yra pradėti, bet juos reikėtų pabaigti. Gaila, bet para turi 24 valandas, o taip norėtųsi, kad būtų bent 60, ir net daugiau.

– Ar esate kovotojas?

– Nesu kovotojas. Tiesiog kova dėl paveldo prasidėjo tada, kai buvo nugriautas pastatas, svarbus dėl istorinės vertės – tai XVIII amžiaus statinys, vienas iš nedaugelio tokių Klaipėdoje. Tada ir gimė užuomazga grupės, tapusios savotišku judėjimu. Kita vertus, jeigu nebūtų bendraminčių klaipėdiečių, kurie dėtų parašus ar eitų į rengiamas akcijas, pasiūlytų vieną ar kitą mintį, rezultatai būtų kur kas kuklesni. Tada galėčiau pridėti ranką prie širdies ir sakyti, kad padariau viską, kas buvo mano asmeninėje galioje. Vis dėlto norėtųsi atsidūrus pačiam kelio gale aptikti, kad laikas nebuvo tuščiai praleistas. Jeigu galas ateitų greitai, bent jau šią akimirką galėčiau pasakyti, kad yra nemažai dalykų, kuriuos pavyko nuveikti ir dėl kurių buvo verta gyventi.

Nepamiršta dailės

– Ar Jūsų pomėgis dailei išliko? Galbūt tapote?

– Niekada netapydavau. Daugiau užsiėmiau grafika, skulptūra. Bet su moliu žaidžiau jau labai seniai. Bet kuriuo atveju, jei ranka kažkada yra laikiusi pieštuką, tai visada praverčia, ypatingai kai po ranka nėra fotoaparato. Tikrai nesigailiu įgūdžių, kuriuos išugdė tuometinės dailės mokyklos pedagogai. Su džiaugsmu prisimenu net ir tas pamokas, kurios tuo metu buvo labai skaudžios.

– Koks Jūsų laisvalaikis?

– Sunku pasakyti, nes to laisvalaikio lieka vis mažiau ir mažiau. Galima pasakyti, kad domėjimasis praeitimi yra pomėgis, kuris įtraukia visiškai. Klaidinga manyti, kad dirbdami muziejuje, istoriku, mes vien tik istorija ir užsiimame. Mums tenka ir nemažai administracinio darbo, yra tam tikros kūrybos elementų. Taigi daugiau ar mažiau profesionalesnis domėjimasis istorija lieka laisvalaikiui, kuris paprastai nusitęsia į vėlyvą vakarą.

Giedrė Balčiūtė, „http://www.klaipeda.daily.lt/“, 2007 m. gruodžio 29 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 birželio 6
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: birželio 6, 2014 @ 6:12 pm
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →