Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Būtų juokinga, jei nebūtų per daug rimta

Pagal   /  2014 gegužės 25  /  Komentarų nėra

Ponas A. Nikžentaitis (neužmirškite, kad jis Lietuvos istorijos direktorius, habilituotas istorijos mokslų daktaras) savo pareiškimais dėl Klaipėdos krašto okupacijos 1923 metais sulaukė griežto atkirčio.

Ponas A. Nikžentaitis (neužmirškite, kad jis Lietuvos istorijos direktorius, habilituotas istorijos mokslų daktaras) savo pareiškimais dėl Klaipėdos krašto okupacijos 1923 metais sulaukė griežto atkirčio. Mėgindamas kiek ne kiek pasiteisinti, jis prieš kurį laiką viename dienraštyje išspausdino straipsnį „Ar istorinės tiesos ieškojimas yra baudžiamas?“ Na, jeigu autorius, nesuvokdamas, ką jis daro ir sako, teiraujasi visuomenės paaiškinimo, kaipgi neatsakyti į jo desperatišką klausimą, nors yra rimto pagrindo menyti, kad šis žmogus neįstengė pasimokyti iš savo klaidų.

Tiems, kurie nėra dar susipažinę su diskusijos esme, galima pasakyti, kad keturi Kovo 11-osios akto signatarai pasipiktino neapeliaciniu pono A. Nikžentaičio pareiškimu, jog 1923 m. sausio 9 d. Klaipėdos krašte nebūta jokio sukilimo, kaip iki šiol buvo teigiama, o tik paprasta Lietuvos valdžios suorganizuota ginkluota akcija, kitaip sakant, intervencija, kuri baigėsi jo okupacija. Šį kartą, atsakydamas signatarams, savo rašinyje jis apdairiai nėra nė karto pavartojęs okupacijos žodžio. Tad stebinčiam jo rašinius darosi neaišku, ar tai tam tikras atsitraukimas nuo ankstesnio teiginio, ar tik savotiškas manevras vengiant dar didesnės konfrontacijos. Netgi rimtai signatarus, visų pirma tarp jų esančius kelis teisininkus, pamoko, kad „šiandien Klaipėdos kraštas yra integrali Lietuvos Respublikos dalis“. Atseit nesą ko jiems kelti triukšmo. Tokia dalimi šis Lietuvos kampelis tapęs 1993 m. liepos 21 dieną Lietuvai ir Vokietijai pasirašius „Deklaraciją dėl Lietuvos Respublikos ir Vokietijos Federacinės Respublikos santykių pagrindų“.

Toliau, sekant mokslingojo istoriko minties vingius, išaiškėja, kad nuo 1923 m. iki šios Deklaracijos pasirašymo Klaipėdos kraštas nebuvęs Lietuvos integrali dalis. O kodėl nebuvo? Į šį klausimą atsakoma tokiu tariamai svarbiu argumentu: „Niekas neneigia, kad 1924 metais Ambasadorių konferencija pripažino Klaipėdos kraštą Lietuvai, tačiau ši teritorija taptų neginčijama Lietuvos dalimi, reikėjo jog tuos teritorinius pokyčius pripažintų ir Vokietija, kaip buvusi šių žemių šeimininkė“.

Žinoma, istoriko oponentai teisininkai bus pritrenkti tokio teiginio: gali net rankas pakelti! Tačiau man, nei istorikui, nei teisininkui, jis įspūdžio nedaro: jaučiu laisvą valią į jį pažiūrėti labai kritiškai. Argi iš tikrųjų trečiajame XX amžiaus dešimtmetyje reikėjo Vokietijos pritarimo, kad Klaipėdos kraštas teisėtai taptų integralia Lietuvos dalimi, t. y. kad Lietuva nebūtų laikoma krašto okupante?

Žinoma, Vokietijos priešiškumas Lietuvai dėl Klaipėdos krašto buvo didelė kliūtis jo integracijai. Galima būtų sakyti, kad dėl to priešiškumo, ypač įgavusio pačias drastiškiausias firmas atėjus į valdžią Vokietijoje Hitleriui su klika, abiejų Lietuvos dalių integracija liko nerealizuota. Tačiau teisinio Vokietijos sutikimo, kad Klaipėdos kraštas priklausytų Lietuvai, visiškai nereikėjo. Istorikas neturėtų pamiršti, kaip tai padarė šį kartą, Versalio sutarties, kurią Vokietija pasirašė ir vėliau, 1920 m. sausio 10 d. ratifikavo. Taigi sutartis akcentuota aukščiausiu lygiu. Pagal šią sutartį ji išsižadėjo ne tik Klaipėdos krašto, bet taip pat Prancūzijos naudai Elzaso-Lotaringijos, Belgijai atidavė Epeno ir Maumedžio apygardas. Šia sutartimi (reikia manyti, be didelio džiaugsmo) Vokietija Lenkijai pripažino Didžiąją Lenkiją ir Pamarį su Poznanės, Torūnės ir kitais miestais. Dėl Aukštutinės Silezijos ir pietinės Rytų Prūsijos buvo surengtas plebiscitas – gyventojų atsiklausimas. Išdidžioji Vokietija dėl visų šių žemių niekada nereiškė ypatingo sutikimo, bet, pralaimėjusi su šiais praradimais. Tad, laikantis pono A. Nikžentaičio principo, gal ir šios sritys turėjo būti Vokietijos dar sykį atskira sutartimi pripažintos Prancūzijai, Belgijai ir Lenkijai. Būtų gera, jei žymus istorikas nurodytų tokias sutartis. Tada jo teiginys dėl Klaipėdos krašto įgautų didesnį svorį.

Pagaliau jei tokios sutartys, išskyrus Lietuvą, buvo pasirašytos su visomis valstybėmis, laimėjusiomis tam tikras Vokietijos teritorijas, tada reikėtų nustatyto, kodėl viena Lietuva buvo apeita. Na, o jei tokių sutarčių apskritai nebūta, vėl kiltų klausimas, į kurį apdairus mokslininkas turėtų iš karto atsakyti: kodėl viena Lietuva įvardijama pono A. Nikžentaičio kaip okupantė, o Prancūzija, Belgija ir Lenkija laikomos teisėtomis šių ginčijamų (o gal jau neginčijamų) žemių valdytojomis? Istorijoje ir teisėje neturėtų galioti principas: Quod licet Jovi, non licet bovi (kas leidžiama Jupiteriui, neleidžiama jaučiui). Negi autorius skelbtų tokį skirtingą verdiktą tuo pagrindu, kad Lietuva jį tik laiko aukštuose postuose, o Lenkija teikia jam ordiną!

Nepagrįstai ponas A. Nikžentaitis sumenkina 1928 m. sausio 29 d. Lietuvos su Vokietija sudarytą konvenciją. Ji ne vien bandymas sureguliuoti technikos problemas, kilusias po Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos. Tai ir netiesioginis naujų sienų patvirtinimas. Kaip tokio netiesioginio sienų patvirtinimo vengiama priešiškų valstybių susitarimuose, rodo Lietuvos ir Lenkijos derybos dėl laivininkystės ir miško plukdymo Nemunu trečiajame XX amžiaus dešimtmetyje. Lenkai atkakliai mėgino priversti Lietuvą pasirašyti susitarimą, kuris bent netiesiogiai patvirtintų egzistuojančių tarp šių valstybių sienų. Visi mėginiai nepavyko dėl Lietuvos atkaklios pozicijos atmesti bet kokį formulavimą, artimą sienos pripažinimui. Konvencijoje su Vokietija siena buvo pripažinta! Toks pripažinimas Lietuvą visai patenkino. Tokį pripažinimą vertino ir užsienio teisininkai, kaip Strasburgo (Strasbūro) universiteto teisių ir politinių mokslų profesorius Redslobas žurnale „Revue Politique et Parlementaire“ (žr. „Lietuvos aidas“, 1935 02 10, Nr. 42 (2805), p. 4).

Darosi keista, kad mokytas istorikas teigia, jog „istorinių teisių“ argumentas tarptautinėje teisėje ir praktikoje buvęs naudojamas tik iki 1945 metų. Tegul būna ir taip. Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos problema buvo sprendžiama po 1923 metų, kada šis argumentas niekam nekėlė abejonių. Tačiau visada reikia turėti galvoje, kad jo vieno niekada neužteko teritoriniams ginčams spręsti. Kai 1413 m. sausyje Nemuno saloje, vadinamajame Salyne, vyko derybos, Vytautas, gerai suvokdamas „istorinių teisių“ ribas ir galimybes, tik įsikarščiavęs pasakė Kryžiuočių ordino atstovui, kad reikalausiąs savo protėvių žemės iki Osos. Osa – tai upelis buvusių Rytprūsių dalyje, kuri dabar priklauso Lenkijos Respublikai. Taigi Vytauto ketinta reikalauti apytikriai dabartinei Kaliningrado sričiai tolygaus ploto. Tačiau jo niekada nepareikalavo…

Nė XX a. pradžios lietuvių politikai, išskyrus vieną kitą svajotoją, neketino „istorinių teisių“ pagrindu reikalauti plotų, priklausiusių Didžiajai Lietuvos Kunigaikštystei ar kadaise Rytprūsiuose įėjusių į lietuvių gyvenamas sritis. Reikalavimas atiduoti Lietuvai Klaipėdos kraštą buvo grindžiamas visu kompleksu argumentų.

Jeigu jau įsigilinom į „istorinių teisių“ principą, tai norėtųsi pridurti, kad jo „galiojimo“ terminas toli gražu nepasibaigė 1945 metais. Pagaliau, palikę nuošalyje Izraelio susikūrimą ar dabartinius ginčus dėl Kosovo, prisiminkime, kad Lietuvos ir kitų Pabaltijo valstybių 1990 m. siektoji nepriklausomybė taip pat rėmėsi „istorinių teisių“ argumentu. Taigi pono A. Nikžentaičio žodžiais, mestais teisininkams, galima pasakyti: „Apgailestauju, kad man tenka priminti šią akivaizdžią, visiems istorikams bei demokratinių šalių politikams žinomą tiesą“. „Istorinių teisių“ argumentas turėjo ir tebeturi tam tikrą vertę. Nereikia jo taip arogantiškai niekinti. Įsivaizduokime, kas būtų buvę, jei Lietuva nebūtų turėjusi „istorinių teisių“ argumento, kurį jai davė Klaipėdos krašto valdymas 1923–1939 metais!

Dar atkreipkime akis į istoriko straipsnio antraštę „Ar istorinės tiesos ieškojimas baudžiamas?“ Toks klausimas normaliam solidžiam istorikui mokslininkui neturėtų kilti. Taip klausti gali arba sukčiaujantis kortininkas, kuris sugautas apsimeta kvailučiu, arba beviltiškas naivuolis, nė nesuvokiantis, kaip jo akibrokštas nesiderina nei su Lietuvos istoriko pašaukimu, nei su mokslininko etika.

Ponas A. Nikžentaitis su bendrais savo „tiesą“, kad 1923 metais Lietuva okupavo Klaipėdos kraštą, skelbia tokia kategoriška ir beatodairiška forma, jog tų ieškojimų nė su žiburiu neįžvelgi. Ir dabar, straipsnyje„Ar istorinės tiesos ieškojimas yra baudžiamas?“, nieko neieškoma. Kas ieško, tas svarsto, net pats abejoja savo argumentais ir išvadomis. Čia randame tik išdidų reikalavimą: „…signatarai, kaip piliečiai, reikšdami savo nuomonę istorijos interpretacijos klausimais, turi ją dar argumentuoti šiuolaikiniais istorinio mokslo tyrimo rezultatais, o ne pasenusios istoriografijos teiginiais“. Tuo tarpu pats istorikas iš esmės nepateikia ne tik savų argumentų, bet net nepaaiškina, kaip jis suvokia okupaciją. Jeigu jam rodosi argumentas esąs „istorinių teisių“ suniekinimas, tai iš ankstesnio mūsų nagrinėjimo matyti, ko tas argumentas vertas.

Straipsnyje vienas dalykas aiškus – tai baimė, kad žymusis istorikas gali būti šiaip ar taip baudžiamas. Tegul jis nesibaimina: mūsų drungnoji visuomenė neskuba bausti. O pagaliau kaip jį bausti, jei, turint galvoje visus kontraversiškus Lietuvos istorijos direktoriaus pareiškimus, galima būtų įtarti, kad jis dievų jau nubaustas! Prarasti realybės jausmą – tai didelė bausmė.

Prof. Arnoldas Piročkinas, Vilnius, 2006 m. spalio 17 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 gegužės 25
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: gegužės 25, 2014 @ 5:51 pm
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →