Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Būti ar nebūti lietuvininku?..

Pagal   /  2014 balandžio 29  /  Komentarų nėra

Būti ar nebūti lietuvininku?..

Lietuvininkų susiėjimo Šilutėje metu pasinaudojome proga pakalbinti bendrijos „Mažoji Lietuva“ pirmininkę Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorę dr. Silvą Pocytę.

Pokalbio išeities tašku norėčiau pasiūlyti neseną asmeninį patyrimą. Vieną savo pasisakymą spaudoje pradėjau prisistatydama: „Esu lietuvinikė“, netgi padarydama išlygą: „ar bent jau lietuvininkų palikuonė“. Visai natūralu, kad internetinėje erdvėje vienos ar kitos idėjos, pozicijos sulaukia gan aštrių vertinimų. Vis dėlto man, viena vertus, buvo netikėtas, kita vertus, pasirodė simptomiškas pats manosios tapatybės ironizavimas, pavyzdžiui: „Egipte vienas vairuotojas vadino save Ramzio II sūnumi…“ Taigi, lietuvininkų egzistencijos ribos išstumiamos anapus mūsų sąmonės aprėpiamo istorinio laiko, į aktualizavimo nevertą „prieš mūsų erą“…

Kaip Jūs vertinate lietuvininkiškos, mažlietuviškos tapatybės įvardijimo „istorines ribas“ ir šiandienines „pretenzijas“ pareikšti: „Esu lietuvinikas“?

S.P.: Pasakymo „Esu lietuvininkė/as“ net ir daugelis Klaipėdos krašto dabartinių gyventojų pilnai nesuvokia. Tokią situaciją suformavo kelių dešimtmečių pokarinės nuostatos – tikroji šio krašto istorija buvo slepiama, apie ją net buvo draudžiama kalbėti. Aš mokiausi Vilniaus universitete jau Atgimimo laikais, ir apie Klaipėdos krašto istoriją turėjome tik vieno semestro kursą, tai buvo daugiau politinė istorija – direktorijos, seimelių aprašymai, ideologizuota Vokietijos ir Lietuvos santykių analizė, o apie patį Mažosios Lietuvos fenomeną išvis nebuvo kalbama. Aš juokauju, kad savo studijas „antrame universitete“ tęsiau 1992 metais, pradėjusi dirbti Klaipėdos universitete. Išties turėjau pati susivokti: kas moksliniu požiūriu yra šis kraštas, Mažoji Lietuva.

Dabar susidomėjimas istorinėmis tradicijomis jaučiamas daugelyje krašto miestelių, gyvenviečių. Atsirado ir tinkamas terminas: „naujieji lietuvininkai“; tai žmonės, nors ir be istorinių lietuvininkiškų šaknų, bet dabar čia gyvenantys ir jaučiantys pareigą žinoti ir skleisti krašto istoriją. Nėra reikalo skirti, kas esame „savi“, kas „svetimi“, nes aiškiai matau problemą: tai natūralus lietuvininkų bendruomenės mažėjimas, vis daugiau „tikrųjų“ krašto gyventojų išeina Amžinybėn. Jeigu nepritrauksime naujų žmonių, greit nebebus kam rūpintis šio krašto dvasiniu ir materialiu paveldu.

Šio krašto gyventojų identiteto problema pakankamai kebli. Manau, kad apibendrinantis, sujungiantis dar išlikusius šio krašto gyventojus žodis būtų „klaipėdiškis“; terminas aprėpia ir lietuvininko, ir vietinio vokiečio dvasią. [Tik ar, tarkim, šilutiškiui bus natūralu pasisakyti: „Esu klaipėdiškis“, nors šis kraštas ir turėjo bendrą Klaipėdos krašto vardą? – A.P.] Likimas taip lėmė, kad daugelis šeimų yra išskirtos, ne vieno iš mūsų giminės gyvena Vokietijoje (ar evakavęsi po karo, ar išvažiavę 1958-60 m). Savo laisva valia mes vadinamės ar „lietuvininkai“, ar „vokiečiai“, kiekvienas turi teisę pats apsispręsti, kokia jo tapatybė.

Bet, regis, vertindami visos Lietuvos gyventojų požiūrį į šio krašto istoriją galime apgailestaudami konstatuoti, jog esama nenoro į ją gilintis, ją suvokti, tam tikro „sąmonės blokavimo“ nuo sudėtingų šio krašto realijų…

S.P.: Šis blokavimas, menkinanti lietuvininkų samprata kyla iš bendro istorinio neišprusimo. Juk dažnai jie būdavo laikomi „pusiau vokiečiais“. Net ir gana apsišvietę žmonės liuteronų bažnyčią pavadina „vokiečių bažnyčia“. Iš tiesų, dar gana problematiška kalbėti apie realią istorinę šio krašto situaciją. Ilgus šimtmečius kraštas priklausė prūsiškai-vokiškai kultūrai ir valstybei. Kelis šimtus metų gyvavę religijų skirtumai galbūt labiausiai lėmė tarpusavio nesusikalbėjimą ir šio krašto specifikos nepriėmimą kaip SAVOS ISTORIJOS, kaip svarbios visai Lietuvai kultūros dalies. Jei pažvelgsime į Klaipėdos krašto situaciją tarpukariu, tai matysime, kad vokiečiai lietuvininkus laikė tais, kurie „išdavė“ Vokietiją“, o Didžiosios Lietuvos lietuviai – pusiau vokiečiais, tad svetimais. Šio krašto žmonės buvo tarsi atsidūrę tarp dviejų girnapusių.

Negausių buvusio Klaipėdos krašto vietinių gyventojų palikuonių mažlietuviška savivoka nėra „duotybė savaime“. Ar Jūs, gerbiama Silva, savo lietuvininkišką tapatybę „paveldėjote“, ar „atradote“ vėliau?

S.P.: Bendravimo šeimoje patirtis man suteikė žinojimą, kad esame „kitokie“ – tai atėjo ir iš močiutės, ir iš tėčio, mamos pasakojimų. Mano abu tėvai yra šio krašto žmonės, klaipėdiškiai. Prisimenu mano vaikystėje močiutę kalbant apie Agluonėnų, kitų aplinkinių kaimų kaimynus ir skiriant – vieni yra „vietiniai“, kiti – „nevietiniai“. Man, vaikui, tai buvo nesprantama, klausdavau: „O kas tai yra „vietinis?“ Ji atsakydavo: „Tie, kurie čia gyvena nuo senų laikų“. Po to pradėjau sąmoningai domėtis šio krašto istorija, mano diplominis darbas Vilniaus universitete, baigiant istorijos studijas, buvo apie gimtuosius Agluonėnus, tai buvo mano pirmasis mokslinis sąlytis su kraštu; dirbant Klaipėdos universitete mano istorinė patirtis žymiai prasiplėtė.

„Kitoniškumo“ suvokimą dar vaikystėje formavo ir bažnyčia – esu ir krikštyta, ir konfirmuota. Žinau, kad ir mama, ir tėtis darbe išgirsdavo replikų: jūs, „būreliai“… Mes nesijautėme atstumtieji, bet to išskyrimo – esame kitokie – būta. Dabar, kai galime atviriau pasikalbėti, iš mamos ir tėčio atsiminimų išplaukia: žmonės, atsikėlę po karo, jautėsi esantys vertesni šeimininkai, nei gyvenę čia ilgus metus. Kai Atgimimo laikais mes, to krašto žmonės – klaipėdiškiai, lietuvininkai ar vokiečiai (kaip pavadinsi, taip nepagadinsi),- išėjome į viešumą, prabilome apie save, tai galima buvo justi, jog tarp ne klaipėdiškių, kurių dauguma katalikai, kilo tam tikra sumaištis: visą laiką jie jautėsi tikrieji šeimininkai, ir staiga – kažkas lyg Fenikas iš pelenų pakilo. Bet toks „kampų apšlifavimas“ truko tik keletą metų.

Žinojau ir apie lietuvininkų bendrijos veiklą; su tėčiu buvome atvykę į pirmąjį susiėjimą Klaipėdoje (1989 m.). Nejaučiu jokio diskomforto prisistatydama „klaipėdiške“; priimu ir vieną – lietuvininkišką, ir kitą – vokišką kultūrą. Taip apsibrėždama savo tapatybę, galiu lengviau priimti visus čia gyvenusius ir gyvenančius, šio krašto istorijai ir kultūrai neabejingus žmones. Galiu sakyti, jog mano tapatybė yra „paveldėta“. Be to, šeimos tradicijos glaudžiai persipynė su mano profesine veikla; rašant apie gimtinės istoriją, tėtis ir mama yra mano geriausi „sufleriai“.

Dveji metai vadovaujate Lietuvininkų bendrijai „Mažoji Lietuva“. Kokią regite pačios organizacijos prasmę ir paskirtį? Ar bendrija nuo savo įsikūrimo Atgimimo laikais patyrė esmines modifikacijas, praradimus-atradimus?

S.P.: Dvejus metus vadovaudama bendrijai, šiandien jaučiu tam tikrą kaltę prieš senuosius narius, „Mažąją Lietuvą“ įkūrusius, aktyviai joje dirbusius ir dabar nenuleidžiančius rankų. Bendrijai mes visi aukojame savo laisvalaikį. Kadangi esu gana užimta savo darbe, turiu atsakingas pareigas, įvairių įsipareigojimų, tai šiai visuomeninei veiklai negaliu skirti pakankamai daug laiko.

Organizacijos prasmę regiu šio krašto senųjų gyventojų suvienijime. Gaila, kad bendrijos veikla labiau pastebima tik Klaipėdoje, čia ir mūsų būstinė. Žinoma, stengiamės aprėpti plačiau – štai ir šis susiėjimas vyksta Šilutėje. Bet vis dėlto ne visi senieji mažesnių miestelių, kaimų gyventojai apie mūsų bendriją žino. Susiėjimas, pabuvimas drauge yra labai prasmingas. Džiaugiuosi, kad apie mūsų bendriją noriai rašo regioninė ir respublikinė žiniasklaida. Ir kiekvienąkart į mūsų renginį ateina nauji žmonės, kuriems rūpi bendrijos veikla.

Didžiausi praradimai, be abejo, yra išėję žmonės. Jei nespėjome su jais pabendrauti, užfiksuoti jų prisiminimų, sukaupti nuotraukų, tai – išėjo visa jų istorija.

Anuomet, „žalia“ studenčiokė, nebuvau tarp žmonių, tą bendriją kūrusių, tad esminių pokyčių negaliu įvertinti. Tačiau, man rodos, pradžioje buvo tam tikra priešprieša tarp „Mažosios Lietuvos“ ir vokiečių bendrijos, įsikūrusios gal po metų – tada ten perėjo nemaža dalis lietuvininkų. Išėjusiems būdavo ir papriekaištaujama. Tačiau, kaip minėjau, kiekvienas žmogus turi teisę pats spręsti apie savo tapatumą – jei jis jaučiasi esąs vokietis, jo valia. Labai džiaugiuosi, kad dabar jau abi bendrijos gali bendrauti – ir mes esame kviečiami į jų renginius, ir šiandienos susiėjime dalyvavo vokiečių bendrijos pirmininkė p. Magdalena Piklaps.

Ar bendrija „Mažoji Lietuva“ ir Jūs, kaip vadovė, nesijaučiat nepagrįstai atstumti, įžeisti, kad emigracijoje gyvavęs ML Rezistencinis sąjūdis, nutaręs nutraukti veiklą, savo „paveldėtoju“ paskyrė vilniškę Mažosios Lietuvos Reikalų tarybą, matyt, labiau atstovaujančią „valstybinius“ nei „autochtonų“ gyventojų interesus?

Ar bendrija „ML“ siekia bendradarbiauti su MLRT, prisijungia prie jos iniciatyvų?

S.P.: Tarp kitko, apie Mažosios Lietuvos Rezistencinio sąjūdžio veiklą, vadovaujant Martynui Brakui, viena mano studentė tuoj ginsis bakalaurinį darbą (tad dabar apie šį sąjūdį žinau kur kas daugiau). Užsienyje buvęs Anso Lymanto fondas yra pargabentas į Klaipėdos biblioteką, ten esama unikalių dokumentų apie Mažosios Lietuvos istoriją, mažlietuvių veiklą išeivijoje, tarp jų ir apie šį sąjūdį; tad mūsų, istorikų, priedermė – juos tyrinėti ir skelbti.

Negaliu vertinti MLRS valios perduoti savo įgaliojimus ML Reikalų tarybai Vilniuje. Aiškesnę nuomonę turiu apie MLRT: ji vadinasi „Mažosios Lietuvos“, bet nemanyčiau, kad atstovauja mūsų interesus. Iš pasisakymų spaudoje ir renginiuose matyti, jog šios organizacijos veikla yra politizuota. O mes esama kultūrinė bendrija. Nesame prieš bendravimą, tačiau nenorime, kad mumis būtų naudojamasi, kad būtume traukiami į veiklą, prieštaraujančią mūsų Įstatams. Man asmeniškai itin neigiamą įspūdį padarė tokio pobūdžio įvykis prieš porą metų susiėjime Rusnėje. Kaip šįkart priėmėme bendrą rezoliuciją dėl Sausio 15-os, taip tada – dėl Klaipėdos krašto sąvokos įtraukimo į etnografinių regionų sąrašą. Šalia šio rašto, viešai apie tai neskelbiant, buvo platinamas MLRT atstovų iniciatyva parengtas vadinamasis „Rusnės aktas“ su akivaizdžiai politiniais teiginiais (sienų peržiūrėjimas, apeliuojant į Potsdamo sutarties laikinumą ir pan.). Kai kurie mūsų žmonės buvo tiesiog suklaidinti, pasirašė ir neperskaitę. Ši rezoliucija po to buvo plačiai paskelbta spaudoje – tarsi išreiškianti mūsų bendrijos nuostatas. Toks pasinaudojimas mūsų bendrijos veikla, mūsų žmonių balsu, slepiant tikruosius savo tikslus, mane labai nuvylė. Seku spaudoje MLRT pirmininko Vytauto Šilo pasisakymus ir abejoju, ar toks politikavimas mums, šio krašto gyventojams, yra naudingas. Daugiausia kalbama apie didžiąsias politines idėjas, o pačius šio krašto gyventojus, man rodos, MLRT yra pamiršusi. Mane stebina štai dar kas: iš paskutinio p. V.Šilo laiško (dėl Sausio 15-os) supratau, kad jis dalyvauja Seimo Kultūros, švietimo ir mokslo komiteto posėdžiuose, kuriuose aptariami Mažosios Lietuvos istorijos ir kultūros klausimai; jis rašė dalyvavęs gegužės 4-os posėdyje, kuriame buvo svarstomas sausio 15-osios dienos įtraukimo į atmintinų dienų sąrašą klausimas. Jei jis dalyvavo kaip mūsų, mažlietuvių, interesų atstovas, tai, švelniai tariant, keista. Visada galimi bendri darbai, bet šiaip mums, kultūrinei bendrijai, su šia politikuojančia, nediplomatiškais pareiškimais garsėjančia organizacija yra nepakeliui. Tai ir mano asmeninė, ir daugelio mūsų bendrijos seimelio narių nuomonė.

Baigiant pokalbį: įdomu – kaip Jūs apibūdintumėt tipišką lietuvininką(-ę), teigiamus ir neigiamus tipažo bruožus?

S.P.: Tipiškas lietuvininkas yra tas, kuris nevėluoja… (juokiasi- mat interviuotoja į renginį atvyko smarkiai vėluodama). Per savo asmeninę patirtį galiu pasakyti: mūsų šeimoje buvo svarbiausia darbas, punktualumas, pareigingumas. Kai dabar matau jaunimą, vaikštinėjantį gatvėmis ir nieko neveikiantį, prisimenu mūsų su broliu vaikystę – mes žinojome, kad reikia pdėti tėvams, turėjome savo darbus. Darbštumas, pareigos jausmas, užsibrėžto tikslo siekimas yra savybės, suformuotos per keletą šimtmečių. Galbūt neigiamą aspektą turi dabartinis jautrumas nedėmesingumui, kai kiekvienas negatyvus pasisakymas apie kraštą ir jo istoriją priimamas kaip asmeninė skriauda. Istoriškai galime kalbėti apie tam tikrą lietuvininkų uždarumą – pav., XIX a. surinkimų sąjūdis; o šiais laikais esame pakankamai atviri. Bet savos bendruomenės jausmas, siekimas ją išsaugoti mums būdingas, ir jį laikyčiau teigiamu bruožu.

Voruta. – 2006, nr. 12 (606)

Kalbėjosi Astrida Petraityte, Vilnius, 2006 m. birželio 17 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 balandžio 29
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: balandžio 29, 2014 @ 2:12 pm
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →