Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Be Dievo, nebus ir palaimos

Pagal   /  2014 gegužės 3  /  Komentarų nėra

XVIII a. Tolminkiemio bažnyčioje kunigavo liuteronų kun. Kristijonas Donelaitis. Ten gimė garsioji poema “Metai”, kurią jis užbaigė malda.

XVIII a. Tolminkiemio bažnyčioje kunigavo liuteronų kun. Kristijonas Donelaitis. Ten gimė garsioji poema “Metai”, kurią jis užbaigė malda.

Kaimo žmogus jaučia, kad kiekvieną svarbesnį darbą reikia pradėti ir užbaigti su malda. Logika labai paprasta: Gal tuomet Dievas apsaugos medkirtį nuo griūvančio medžio?.. Gal tuomet, esant įsisiautėjusioje jūroje ar mariose, Dievas padės žvejui išsilaikyti valtyje?.. Gal tuomet Dievas leis po vasaros žemdirbiui su pasimėgavimu skinti gausų derlių?.. Gal tuomet nebus karo ir nereikės raudoti dėl artimųjų, namų ar turto netekties?.. Gal tuomet Dievas apglėbęs savo mylinčiomis rankomis saugos mūsų gyvybę nuo pradžios iki pat mums skirtos pabaigos?.. Gal Dievas geriau apsaugos mūsų sodybas ir namus, nei juos saugo spynos, tvoros ar miesto įtvirtinimų mūrai?..

Psalmistas moko:

“Jei VIEŠPATS nestato namų, veltui triūsia tie, kurie juos stato. Jei VIEŠPATS nesaugo miesto, veltui budi sargai. Tuščia jums anksti keltis ir vėlai eiti gulti, jums, kurie valgote sunkiai uždirbtą duoną, nes tais, kuriuos myli, VIEŠPATS pasirūpina jiems tebemiegant.” (127 Ps. 1-2)

Kunigas K. Donelaitis, sugebėdavęs pažvelgti į paprasto žmogaus sielą, neprašo aukštų, paprastam kaimo žmogui sunkiai suvokiamų dvasinių dalykų. Maldoje jis nemosuoja priešais Dievo veidą retorikos ir Biblijos žinių pluoštu. Jis meldžiasi nuolankiai, paprastai ir nuoširdžiai, tarsi tartų žodžius ne šio pasaulio galingajam Sutvėrėjui, bet savo mylimam tėveliui Amžiuose (rašytojas anksti liko be tėvo)… Jis prašo ne aukso, ne sėkmės, bet kad Dievas palaimintų jo rankas, duotų sveikatą ir santarvę šeimoje, gerus santykius su žmonėmis jo parapijoje ir, žinoma, derliaus … tiek kiek reikia žmogui išmaitinti savo šeimą. Nuolankiai, gal net šiek tiek pernelyg verksmingai (matomai, dėl labai sunkios buities) jis moko lietuvininkus, kad be Dievo, nebus ir palaimos:

“Bet be tavęs, tu dangiškasis mūsų Tėtuti,

Nieks negal mums tekt, ką miela vasara žada.

Ką mums mačys priprovos, ką mūsų trūseliai?

Ar kad, sėtuves ir naujus noragus nusipirkę,

Art išsitrauksim ir grūdelius kaip reik pasisėsim?

Vislab bus niekai, ką veiksim argi pradėsim,

Kad žegnojanti rankelė tavo negelbės.

Tu mus išlaikei per visą prašokusį metą,

Tu dar ir toliaus mus išlaikyti galėsi.

Ką mums vasara duos, mes rods numanyti negalim,

Bet tu jau žinai, kiek mums reikės, surokavęs.

Mes glūpi daiktai n’išmanom tavo davadą;

Ir tavo mislys neigi bedugniai mums pasirodo,

Kad mes kartais per giliai pasidrąsinę žiūrim.

Taigi, Tėtuti, toliaus už kožną reikalą mūsų

Rūpink tėviškai, kad vėl jau vasara rasis

Ir mes vėlei ant laukų trūsinėdami vargsim.”

« Būkite ramūs kaip kūdikiai, kol… kun. Ridas Tamulis: Paralitiko išgydymas »

Kun. Remigijus Šemeklis, „http://web.vdd.lt/~lelb-vanagai/?p=36“, 2007 m. gruodžio 29 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 gegužės 3
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: gegužės 3, 2014 @ 2:52 pm
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →