Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Basomis po Mažąją Lietuvą – šluostant užmarštį

Pagal   /  2014 birželio 1  /  Komentarų nėra

Iki balandžio 5 dienos Klaipėdos etnokultūros centre svečiuojasi penkeri Mažosios Lietuvos metai. Būtent taip norisi pavadinti žurnalisto Eugenijaus Skipičio fotografijos parodą „Gyvenimas po Bitėnų dangum“.

Iki balandžio 5 dienos Klaipėdos etnokultūros centre svečiuojasi penkeri Mažosios Lietuvos metai. Būtent taip norisi pavadinti žurnalisto Eugenijaus Skipičio fotografijos parodą „Gyvenimas po Bitėnų dangum“. Šimto nuotraukų rinkinyje – tekančio laiko susirėmimai, tarp to ką turime ir (ne)išvengiamai prarandame.

Anot autoriaus, „Gyvenimo po Bitėnų dangum“ gimimą nulėmė Rambyno regioniniame parke vykdomi projektai, leidę E. Skipičiui atsipūsti finansine prasme. Atsiradus palankiai materialinei ir moralinei terpei, pasaulį išvydo paroda, skirta Bitėnų ir aplinkinių kaimų gyvenimui.

Tiesa, tai, kas eksponuojama Klaipėdos etnokultūros centre – tik maža dalis. Kada nors kur nors, atsiradus pakankamai erdvei, paroda išskleis savo sparnus visu dydžiu – tiki E.Skipitis. O gal net evoliucionuos į knygą. Kol kas Klaipėdos etnokultūros centras yra būtent ta vieta, kur šiai parodai ir dera būti.

Jei gyveni ant Rambyno kalno, kultūros židinio kvapą tebeuosdamas, vietos objektyvui nukreipti ilgai ieškoti netenka. Iš kelerius metus fiksuotų E. Skipičio kadrų į parodos žiūrovą žvelgia laiko tėkme ženklinti Bitėnų apylinkių peizažai ir gyventojai.

„Nebūna taip, kad nei gamta, nei gyvenimas, nei pagaliau pažiūra į šiuos reiškinius nesikeistų, – sakė parodos autorius. – Tai ir norėjau parodyti.

Kalbėdamas apie parodos pavadinimą, E. Skipitis teigė Mažosios Lietuvos dangaus juo karpyti nenorėjęs, atvirkščiai:

Nesistengiau, kad į parodą patektų vien konkrečiai Bitėnuose darytos nuotraukos. Tiesiog man Bitėnai yra Mažosios Lietuvos simbolis. Juk būta laikotarpių, kai visas kultūrinis sluoksnis malėsi ir slinko į didžiąją Lietuvą būtent iš Bitėnų“.

E. Skipičio fotoaparato spragtelėjimuose, kaip ir gyvenime, juntamas itin glaudus gamtos ir žmogaus ryšys – dviejų pagrindinių klodų, persipinančių ir papildančių vienas kitą. Todėl nuotraukose ir Nemuno vingis, ir svarbesnių miestelio įvykių atspindžiai – kad ir Ievos Jankutės inicijuotos Martyno Jankaus premijos įteikimo ceremonijos, kurios laureatu drauge su žmona 2006-aisias tapo ir pats parodos autorius.

„I. Jankutė – tarsi virkštelė jungianti kaimą su garbinga praeitimi ir dabartimi, todėl parodoje – vienas kitas jos portretas“, – pasakojo fotografas.

Prisimindamas pradžią, E. Skipitis tikino, esą širdis, akis ir rankos seniai kirbėjo pasiimti fotoaparatą, tačiau paklusti vidinei traukai privertė būtinybė arba žurnalistinis darbas. Tada viena kita panegirika iš kolegų lūpų – ir E. Skipitis dar rimčiau nėrė į fotografijos vandenis.

Nebus neteisinga paraleles įžvelgti ir E. Skipičio santykyje su Mažąja Lietuva. Paties gyvenimo čia atvestas prieš dešimt metų, pamilo kraštą ir liko savotiškai misijai.

Šiandien p. Eugenijus atviras – Mažoji Lietuva jam kaip buvo, taip ir tebėra paslaptis, net ir po tiek joje pragyventų metų.

„Kai žiūri į tą paslaptį iš tolo – ji yra ir tegu būna, bet kai atvažiuoji gyventi ir dirbti, kuo labiau ir ilgiau ją naršai, tuo mažiau žinai“, – sako E. Skipitis.

Dabartinę situaciją Mažojoje Lietuvoje p. Eugenijus nesivaržydamas vadina tragiška:

„Liūdina tai, jog Mažąją Lietuvą stengiamasi įvairiais būdais ištrinti iš kultūrinės, geografinės atminties, – sakė fotografas. – Persikeli į etnines žemes kitapus Nemuno, o ten griaunami ištisi miesteliai“.

Su kultūros paveldu irgi yra ne kažin kas – nėra jis deramai rekonstruojamas, deramai prižiūrimas, mano E. Skipitis. Tačiau didžiąja tragedija kūrėjas vadina tai, jog nebėra tikrųjų šio krašto gyventojų.

„Vienas iš mano parodų tikslų ir buvo parodyti, kad šiame krašte yra unikalių vertybių, kad jas – gamtą, kryželius, paminklėlius – būtina saugoti. Ne tam, kad juos šlovintume, bet kad išliktų, kad duotų vertybių pamatą po karo čia atsikėlusiems žmonėms, kad jie turėtų į ką atsiremti, nes visomis prasmėmis šie žmonės yra be šaknų“, – kalbėjo p. Eugenijus.

E. Skipičio žodžiais, Mažoji Lietuva vis dar išlaikiusi nepaaiškinamą trauką, todėl čia atsiranda auksarankių tautodailininkų, atstovaujančių kito regiono etninę kultūrą, tačiau susižavėjusių Mažąja Lietuva, palaipsniui perimančių jos kultūrinį paveldą ir taip jį regeneruojančių, prikeliančių.

„Jeigu parodomis, knygomis, rašiniais mes, kultūros darbuotojai, gaivinsim Mažąją Lietuvą, manau, kad ir seniesiems žmonėms bus lengviau gyventi, šiek tiek integruojantis į šį kraštą, juo labiau – jaunimui, – teigė E. Skipitis. – Aš tos vilties turiu, tik labai liūdna, kad žmonių, plėšiančių šiuos dirvonus, nėra daug“.

V. V. „Gyvenimas po Bitėnų dangum“ kol kas paskutinis, bet tikrai ne pirmasis Jūsų, kaip fotomenininko, atsivėrimas visuomenei. Kiek jų jau būtą – personalinių, kolektyvinių parodų?

E. S. Kaip tas parodas skaičiuosime? Personalinės parodos buvo daugiau lokalios. Dirbdamas Martyno Jankaus muziejuje ar Rambyno regioninio parko direkcijoje stengiausi užpildyti parodinės erdvės nišą. Ne kaip fotografas, bet kaip organizatorius, esu prisidėjęs prie pirmojo fotografų plenero Pagėgių savivaldybėje „Pagėgių kraštas laiko delne“. Šis pleneras atnešė suvokimą, kad gyvendamas kintančios gamtos ir įvykių prieglobstyje turėčiau juos fiksuoti.

Gyvenimo vertybė yra akimirka. Per daugelį darbo metų sukaupiau fotografijų kolekciją „Gyvenimas po Bitėnų dangum“, kurioje rado vietą žmonės, gamta, kultūros paveldo objektai. Likimas nepašykštėjo Bitėnuose sutikti Mažosios Lietuvos kultūrai nusipelniusių žmonių, kuriuos stengiausi tinkamai įprasminti. Kelios parodos buvo surengtos Pagėgių rinktinėje. Džiaugiuosi, kad rado vietos pasieniečių muziejuje Vilniuje. Keletas darbų keliauja kolektyvinėje Tauragės foto klubo „Fotojūra“, kurio narys esu, kolekcijoje.

Kolektyvinių parodų buvo visur ir įvairių. Prieš dvejus metus su Vilkyškių seniūnijos seniūnu Sigitu Stoniu pradėjome projektą „Ilgas mažų žmonių gyvenimas“ Jame fiksuojame nykstančių Pagėgių savivaldybės kaimų gyvenimą. Smagu, kad projekte sutiko dalyvauti tokie fotografijos asai kaip vilnietis fotografas Ramūnas Danisevičius, tauragiškis Romualdas Vaitkus, Renaldas Malychas.

V. V. Ką Eugenijui Skipičiui įdomiausia fotografuoti – gamtą, žmogų? Kur slepiasi Jūsų, kaip fotografo, arkliukas?

E. S. Ir vieną, ir kitą. Žmogų fotografuoti sunkiau. Veidu šokinėjantis nuotaikos ar jausmo zuikutis nelaukia kol prisiruoši nuspausti fotoaparato užrakto mygtuką. Arba pagavai kadrą, arba ne. Pasikartojimų nebūna. Gamta kartais moka palaukti. Prie jos galima derintis, sulaukti tinkamos šviesos, metų laiko, nuotaikos. Kadangi dirbu žurnalisto darbą, be abejo, didžiąją dalį fotografijų sudaro reportažinė fotografija. Viliuosi, kad pavyks sukaupti neblogą archyvą, kuris bus kam nors naudingas. Pasiteisino visiems žinoma taisyklė, kad savam krašte pranašu nebūsi. Pagėgių savivaldybei mano darbų nereikia, jie mieliau ir šilčiau sutinkami svetur.

V. V. Parodos atidaryme netrūko šilto šurmulio, pažįstamų veidų. Kas buvo tie žmonės, kurių apsilankymą galite vadinti didžiausiu įvertinimu sau?

E. S. Visuomet miela parodose pamatyti Martyno Jankaus vaikaitę Ievą Jankutę. Iš šios moters išmokau optimizmo, sveiko požiūrio į gyvenimo paspęstas nesėkmes. Per ją atvėriau sau Bitėnų kaimo kultūrinį ir dvasinį klodą. Ačiū likimui, kad taip atsitiko. Smagu, kad apsilankė bitėniškiai Birutė ir Kazimeras Žemguliai, Zofija Zubrickienė, Enida ir Mindaugas Karkeliai, Rambyno regioninio parko direkcijos kolektyvas. Be šių žmonių mano gyvenimas būtų gerokai skalsesnis.

Buvau maloniai nustebintas savo audringos jaunystės bičiulių, dabar tapusių žinomais leidėjais, Sauliaus Jokužio ir Kęstučio Demerecko, fotografo Gotfrido Tapino apsilankymu. Iš jų patyriau ne tik sveikinimus, bet gavau ir kūrybinių niuksų. Džiaugiuosi, vadinasi, dar esu nepamirštas. Malonu buvo išgirsti menotyrininko Petro Šmito seno nesimatymo padiktuotus fotografijų vertinimus. Džiaugiuosi, kad rado laiko su savo knygele dovanoms ateiti poetas Jonas Kantautas, „Tauragės kurjerio“ direktorius Renaldas Malychas, kurio paramą nuolat jaučiu. Atskirai reikėtų padėkoti etnokultūros centro direktorei Nijolei Sliužinskienei, Margaritai Macijauskienei, Anelei Michejevienei, radusioms laiko ir kantrybės mane supančioti šiai parodai. O kaip apsieisi nepadėkojęs Ritai Šukienei ir folkloro ansambliui „Alka“, apdainavusiems šį vakarą.

V. V. Pakalbėkime apie ateities planus… Kokias kūrybines mintis auginate?

E. S. Sakoma, jeigu nori prajuokinti Dievą, kalbėk apie savo planus. Gal mes jo nejuokinkime. Ne už kalnų pavasaris ir taip smagu. Gražaus darbo, skirto kultūrai ir jos paveldui apstu. Pernai laimėję Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo remiamą projektą prie laikraščio „Tauragės kurjeris“ leidome kultūros paveldui skirtą priedą „Praeities vaivorykštė“. Šiemet, gavę to paties fondo paramą, leisime istorijai, fotografijai ir kultūrai skirtą kasmėnesinį priedą „Taurragis“. Kadangi esu šio projekto koordinatorius darbo pakaks. Tikiuosi, jog pavyks išleisti žurnalo „Rambynas“ antrą numerį, gal peržiūrėjus archyvus parengti kokią parodėlę. Pabūsiu ši kartą kuklus, vien tam, kad sumanymai išsipildytų.

V. V. Jūsų žodis Mažajai Lietuvai…

E. S. Kad turėtum ką pasakyti apie Mažąją Lietuvą, tam reikia subręsti, įsigilinti į jos istoriją, tradicijas, pasaulėžiūrą. Tai be galo turtingas kraštas užlietas krauju ir užmarštimi. Tą sluoksnį reikia jautriai nušluostyti. Manau, kad jeigu man pavyks per savo gyvenimą Eduardo Gizevijaus pėdomis pėsčiomis nueiti nuo Bitėnų iki Tilžės, busiu pakankamai daug padaręs.

Trumpai apie parodos autorių:

Eugenijus Skipitis gimė 1951 m. balandžio 2 d. Šeduvoje. Mokėsi Kauno aukštesniojoje meno mokykloje. Dirbo reklamos agentūrose ir spaudoje.

1998-2004 m. Rambyno regioninio parko direkcijos kultūrologas, M. Jankaus muziejaus muziejininkas. 2004-2006 m dienraščio „Lietuvos žinios“ korespondentas Tauragės apskrityje. Nuo 2007 m. UAB „Tauragės kurjeris“ korespondentas Pagėgių krašte. 2007 m. Tauragės foto klubo „Fotojūra“ narys.

2006 m. E. Skipitis kartu su žmona Giedre Skipitiene apdovanotas Ievos Jankutės inicijuota Martyno Jankaus premija „Už Martyno Jankaus gyvenimo ir veiklos propagavimą ir jo vardo muziejaus veiklos organizavimą“.

Drąsučio Brazausko nuotr.

Voruta. – 2009, kov. 21. nr. 6 (672), 3.

Viktorija Vaškytė, Klaipėda, 2009 m. kovo 5 d.

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →