Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Aukštvilkių kaimas

Pagal   /  2014 birželio 2  /  Komentarų nėra

Nuo Tauragės plentu link Mikytų ir Panemunės dabar važiuojantys retai pastebi Mažosios Lietuvos buvusią šiaurinę ribą – ilgaamžę valstybinę sieną, nors ten dar išliko grioveliai ir medžių juosta.

Mažosios Lietuvos etnografiniai kaimai

Nuo Tauragės plentu link Mikytų ir Panemunės dabar važiuojantys retai pastebi Mažosios Lietuvos buvusią šiaurinę ribą – ilgaamžę valstybinę sieną, nors ten dar išliko grioveliai ir medžių juosta.

Suniokoto bei ištuštėjusio krašto plynos pakelės mažai kuo patraukia dabartinių keliautojų dėmesį. Taip pravažiuojami ir Lauksargiai, jų pietiniame pakraštyje vakarų link atsišakojantis keliukas – kažkada buvęs pasienio vieškelis, jungęs Mažosios Lietuvos šiauriniame paribyje išsidėsčiusius senuosius kaimus.

Tas paribys (dabartinio Tauragės rajono pietinis pakraštys) savaip įdomus. Antai, pats Lauksargių vietovardis kartais siejamas su gan senais laikais, kai „laukas“ galėjo reikšti ir senovinę baltiškojo kaimo bendruomenę. Gal ten galėjo gyventi genties valdų (taip pat „lauko“) sargybiniai.

Tikrasis pasienis ten susiklostė po 1422 m. Melno taikos, kai trijų mylių atstumu nuo Nemuno buvo sutarta siena tarp LDK ir Prūsijos kryžiuočių ordino valstybės valdų. Ta sutartis reiškė netikėtai ilgus taikos metus – ištisus penkis šimtus metų niekas nepajėgė žymiau pakeisti anuomet nustatytos ribos, ilgam padalinusios senųjų baltų žemes į Mažąją ir Didžiąją Lietuvą.

Kartu toji sutartis pradėjo ramaus gyvenimo šimtmečius daugeliui paprastų žmonių bei ilgamečių kovų su kryžiuočiais nualintoms vietovėms. Ilgam apleistuose plotuose vėl kūrėsi žmonės, žemdirbiai pradėjo plėšti dirvonus, kirsti krūmynus bei plotus giriose.

Tai buvo neblogi laikai naujakuriams – buvo galima pasirinkti derlingesnių dirvų plotą, dar nemaišė gausūs kaimynai ar visokie prižiūrėtojai.

Atrodo, kad tuomet (gal XV-XVI a.) įsikūrė ir Aukštvilkių kaimas. Anų laikų keli naujakuriai susirado patogesnį pasienio plotą abipus Vilkos upelio aukštupio – pakankamai lygų ir derlingą. Matyt, ten beveik vienu metu įsikūrė iš karto keli ūkininkai, gavę po nemažą sklypą žemės ir viena šalia kitos pasistatę savo dideles sodybas. Gal taip įsikurti buvo drąsiau – tuomet aplink plytėjo tyrai, dar nebuvo pamiršti smulkūs plėšikavimai karų nuteriotose žemėse.

Aukštvilkių naujakuriai rimtai ėmėsi darbo – XVIII a. aplink kaimą jau driekėsi dirbamų laukų plotai, ruoželis miško tebuvo likęs pačiame pasienyje. Tuomet kaimo sodybos keliomis grupelėmis tęsėsi palei keliuką iš Traksėdžių (Lauksargių pietinio pakraščio) į Šakių kaimą. Vilkos upelio pakrantėse plytėjo ganyklomis paverstos drėgnos pievos.

1785 m. Aukštvilkiai buvo užregistruoti kaip karališkųjų valstiečių kaimas. Jis nepriklausė kokiam privačiam dvarininkui, o prievoles atliko pačiam krašto valdovui. Tai nebuvo menkas kaimas – jo 14 ugniakurų (sodybų) galėjo gyventi iki šimto žmonių. Anuomet Aukštvilkiai priklausė Šereitlaukio valsčiui ir Vilkyškių parapijai – iki vietos valdžios bei bažnyčios buvo nemažas kelio gabalas prastais keliukais.

1807 m. Prūsijoje panaikinus baudžiavą Aukštvilkių gyventojai tapo paprastais valstiečiais – be didesnių privilegijų, bet ir be prievolių. Kaimas toliau gyvavo kaip eilinis nuošalus Mažosios Lietuvos žemdirbių kaimas.

1817 m. kaime buvo užregistruota 18 ugniakurų (sodybų) ir 66 gyventojai. Tuomet Aukštvilkiai priklausė jau naujajai Tilžės apskričiai.

Ilgaamžį ramų kaimo gyvenimą gerokai sujudino naujasis valstybinis vajus: 1830-1832 m. per kaimo žemių rytinį pakraštį buvo nutiesta anuometinė autostrada – tiesusis tarptautinis plentas iš Tilžės (o ir iš Karaliaučiaus bei Berlyno) vedęs į Tauragę ir tolyn – į Rygą bei Sankt Peterburgą. Tai buvo revoliucinis įvykis – naujuoju plentu keliavo paštininkai, plūdo krovinių vežimai, keliautojų karietos. Taip aukštvilkiškiai atsidūrė gana judrioje vietoje – naujasis plentas tęsėsi per jų galulaukes, juo važiuoti buvę visai kas kita nei klimpti ligtoliniuose keliukuose.

XIX a. viduryje kaimas valdė 2066 margus ir 92 rykštes žemės (apie 500 hektarų). Tuomet Aukšvilkiuose priskaičiuoti 147 gyventojai. Jie laikė 89 arklius, 133 galvijus, 153 avis, 81 kiaulę. Kaime neužsiimta kitais amatais bei verslais – ten gyveno vien tik laukininkai (žemdirbiai ūkininkai). Tiesa, kai kurie iš ūkininkų jau turėjo laisvųjų šatulininkų privilegijas, išsiskirdami iš savo kaimynų. Mokykla veikė netolimuose Traksėdžiuose. Tenykščiam mokytojui kaimas privalėjo surinkti nustatytą kiekį rugių bei miežių, šieno ir šiaudų, dar pinigais sumokėti 10 talerių ir 10 sidabrinių grašių.

1871 m. Aukštvilkiuose buvo užregistruota 19 gyvenamųjų namų (sodybų), kuriuose iš viso gyveno 173 žmonės. Per pusę amžiaus jų padaugėjo 2,6 karto.

Tuomet be įprastinės kontrabandos pasienio kaime (Aukštvilkių žemės driekėsi iki pat ilgaamžės valstybinės sienos, visai šalia jos stovėjo viena kaimo sodyba) žinota apie knygnešystę. Lietuviškos knygos iš daugelio spaustuvių Mažojoje Lietuvoje (Ragainėje, Tilžėje, Bitėnuose bei kitur) keturis dešimtmečius slapčiomis buvo gabenamos per saugomą sieną į carinės Rusijos okupuotą Didžiąją Lietuvą. Taip buvo keliaujama ir su įprastinėmis kontrabandinėmis prekėmis.

1905 m. Aukštvilkiuose buvo užregistruota 20 gyvenamųjų namų (sodybų) su 29 butais, kuriuose iš viso gyveno 160 žmonių. Kaimas tuomet valdė 526 ha žemės.

Tad XIX amžiuje kaimas gyvavo panašiai kaip ir dauguma kitų Mažosios Lietuvos žemdirbių – laukininkų kaimų: jie palaipsniui augo, o amžiaus pabaigoje jau ėmė menkėti. Mat, anuometinės Vokietijos imperijos ūkiui išgyvenant ekonominio pakilimo dešimtmečius, daug jaunuolių iš kaimų susigundydavo lengvesniais ir pelningesniais darbais miestuose bei Vakarų Vokietijos pramonės įmonėse.

Ir ramaus gyvenimo dešimtmečiais didžiųjų valstybių valdantieji sluoksniai rengėsi galimoms permainoms. Rytprūsiuose buvo statomi įtvirtinimai (kai kur ir didelės tvirtovės), kelių tinklas buvo taikomas ir prie galimo karo su Rusijos imperija. Taip nuo Pagėgių iki valstybinės sienos Lauksargiuose 1904 m. buvo nutiestas plataus geležinkelio ruožas – iš pradžių nelabai kam reikalingas, bet labai pravertęs Pirmojo pasaulinio karo metais. Tuomet tas ruožas buvo pratęstas iki Tauragės, o vėliau ir iki Radviliškio, taip sukuriant tada labai svarbią tarptautinę trasą Tilžė-Šiauliai-Ryga.

Šis svarbusis geležinkelis buvo nutiestas per Aukštvilkių kaimo žemių pietrytinį pakraštį, lygiagrečiai plentui Ryga-Lauksargiai-Tilžė-Berlynas. Geležinkelio linija atkirto dalį kaimo žemių, į jas tekdavo vykti per anuomet senuose keliukuose įrengtas geležinkelio pervažas. Taip Aukštvilkių kaimas atsidūrė pačioje judriausioje vietoje – per kažkada nuošalią vietovę plūdo kroviniai bei keliautojai.

Tas gyvenimas pakelėje kaimui skaudžiai atsiliepė 1914 metų rudenį. Tuomet plentu į Tilžę žygiavo carinės Rusijos kariuomenės daliniai, kartu siaubdami ir trumpam laikui užimto krašto plotus. Po kelių mėnesių Rusijos kariuomenę ilgam išstūmė Vokietijos kariuomenės daliniai, nuo Lauksargių nužygiavę toli į šiaurę bei rytus. Per susirėmimus nukentėjo Aukštvilkių apylinkės. Ten žuvusiems kareiviams keliose kapinėse buvo pastatyti antkapiniai paminklai su mūšiuose žuvusių lietuvininkų pavardėmis. Išstūmus Rusijos kariuomenę liko sugriauta Lauksargių geležinkelio stotis, nemaža suniokotų sodybų apylinkėse.

Užsitęsęs Pirmasis pasaulinis karas nugyveno krašto ūkį, nemažai mobilizuotų vyrų žuvo įvairiuose frontuose. Karui baigiantis užgriuvo ekonomikos suirutė bei politinės permainos. Nuo 1920 m. pradžios Klaipėdos kraštą atskyrus nuo Vokietijos valstybės Aukštvilkių žmonės atsidūrė „tarp dangaus ir žemės“ – įprastinė Rytprūsių rinka, tenykščiai turgūs, krautuvės bei įmonės atsidūrė užsienyje. Nebebuvo ir įprastinės carinės Rusijos rinkos – šalia įsikūrė naujoji Lietuvos Respublika. Visur tvyrojo ūkinė suirutė, nebeliko įprastinių dalykų, teko taikytis prie naujų sąlygų.

1923 m. pradžioje Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos Respublikos Aukštvilkių kaimas neteko ir ilgaamžio pasienio su savais verslais. Vietos kontrabandininkai neteko pragyvenimo šaltinio, nebereikėjo ilgai kauptų žinių apie saugesnius takelius per valstybinę sieną. Kaimo žmonėms sunkiau tapo pasiekti krašte didžiausią Tilžės turgų, dažniau sukta į Pagėgius bei Panemunę.

Ir tais sumaišties metais Aukštvilkių žemdirbiai toliau dirbo kasdieninius darbus – arta žemė, auginti gyvuliai. Tebestovėjo dauguma kaimo sodybų, toliau gyventa pagal krašto tradicijas.

Pagal 1925 m. surašymą kaime tebegyveno 152 žmonės. Tuomet Aukštvilkiai priklausė naujosios Pagėgių apskrities Lauksargių valsčiui ir parapijai.

Tuomet buvo išlikęs anksčiau susiklostęs kelių tinklas. Be jau minėto tarptautinio plento Aukštvilkių žemes rytų – vakarų kryptimi kirto vieškelis Lauksargiai – Aukštvilkiai – Šakiai (praeityje tai buvo pasienio kelias Prūsijos, vėliau Vokietijos valstybių pasieniečiams). Nuo to vieškelio atsišakojo nemaža laukų keliukų, kuriais keliauta į savo laukus bei ganyklas.

Senasis kaimo branduolys (kuriame buvo susiglaudusios devynios didelės bei vidutinės sodybos) juosta driekėsi palei buvusį pasienio kelią. Kaimo žemių šiaurinėje dalyje anuomet stovėjo keli vėlesni vienkiemiai.

Įdomu, kad Aukštvilkiuose tebebuvo aštuonetas sodybų, kurias gal buvo įkūrę pirmieji naujakuriai. Jos (kaip ir pats kaimas) buvo gana įvairios – skyrėsi savo pastatų išdėstymu ir kitkuo. Kaimo branduolyje buvo daug didelių pastatų, kuriuos buvo pasistatę stambieji ūkininkai. Sodybų bei pastatų stambumu Aukštvilkiai tuomet gan žymiai išsiskyrė iš aplinkinių kaimų: ten tebebuvo pasiturinčių ūkininkų kaimas.

Aukštvilkiai buvo išlaikę ir senojo kaimo bruožus. Matyt, praeityje (gal XV-XVI a.) prie Vilkos upelio aukštupio daugmaž vienu metu įsikūrė gal aštuoni naujakuriai, gavę panašaus dydžio nemažus žemės sklypus. Ta senovinė kaimo struktūra išliko per kelis šimtmečius, palaipsniui perdirbant atskiras sodybas, atnaujinant jų nusenusius pastatus. Ta prasme Aukštvilkiai buvo savotiškas istorijos bei kaimo architektūros paminklas – krašto senovinio kaimo pavyzdys.

Kaimas (kaip ir kiti šiame krašte) turėjo savo kapinaites. Jos buvo įkurtos supiltoje aukštoje kalvoje prie geležinkelio (jas įrengiant gal buvo pasinaudota dideliais žemės darbais tiesiant plentą bei geležinkelį). Į vakarus nuo kapinaičių Aukštvilkiai turėjo kelis nedidelius karjerus, kur įvairiems reikalams buvo kastas molis ir kt.

Senasis kaimas gyvavo iki didžiųjų istorinių perversmų.

1939 m. kovo mėnesį Klaipėdos kraštą aneksavo nacistinė Vokietija. Buvo panaikinta Pagėgių apskritis, įvesta nauja tvarka. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, kaimo vyrai buvo mobilizuojami į Vokietijos kariuomenę. Pajusti karo laikų sunkumai.

Tradicinis Aukštvilkių gyvenimas nutrūko užgriuvus Antrojo pasaulinio karo pabaigai ir sovietinei okupacijai. Senieji gyventojai buvo evakuoti už Nemuno, ištuštėjusios sodybos niokotos.

Pokariu buvo išstumti dar likę senieji gyventojai; įvedant naująją sovietinę ekonominę – politinę sanklodą buvo sunaikinti tradicinio gyvenimo pagrindai. Likvidavus privatinę nuosavybę, nebereikėjo žemės sklypų ribų, keliukų į savo valdas. Po kolektyvizacijos nebereikėjo ir didžiųjų ūkinių trobesių. Dalį jų Aukštvilkiuose perėmė vietos ūkis ir savaip padėjo juos išlaikyti. Kaimo šiauriniame gale buvo pastatytos gyvulių fermos (panaudojant ir senųjų pastatų statybines medžiagas bei dalis).

Apylinkėse vykdant sovietinės melioracijos darbus, buvo sunaikinti paskutinieji Aukštvilkių vienkiemiai. Buvo kanalizuoti aplinkiniai upeliai, laukus išraižė dideli sausinimo grioviai. Likviduota daugelis senųjų keliukų, nutiestas naujas žvyrkelis.

Ne visi pokariniai atsikėlėliai rūpestingai prižiūrėjo senąsias sodybas bei jų pastatus. Kai kas išliko geriau, kai kas beveik sunyko. Tačiau ir šiandien Aukštvilkiai įdomūs kaip labai vaizdingas kaimas, kur prie senojo kelio – kaimo gatvės glaudžiasi didieji raudonplyčiai gyvenamieji bei ūkiniai pastatai, papuošti įdomiais elementais.

Deja, po 1944 m. buvo nusiaubtos senosios kaimo kapinės, pagrobti ar suniokoti beveik visi ten stovėję gausūs antkapiniai paminklai, nebeliko ir senųjų medžių bei kapinių tradicinės įrangos elementų (vartų, tvoros ir kt.).

Kaimo pakraščiuose sovietmečiu buvo pastatyta standartinių sovietmečio trobesių. Laimei, kaimo centrinė dalis iki šiol išlaikė nemaža vertingų bruožų.

Ir šiandien Aukštvilkiuose dar tebestovi vaizdingi raudonplyčiai trobesiai, pažymėti 1912-1913 m. datomis. Tuometiniame kaimo „aukso amžiuje“ stambūs ūkininkai iš gautų pajamų galėjo statytis labai didelius ir tiems laikams modernius tvartus bei daržines, įsikurti dideliuose ir puošniuose mūriniuose gyvenamuosiuose pastatuose, kuriuos statant savo meistriškumą galėjo pademonstruoti vietos meistrai.

Po 1944 m. nusiaubtame Klaipėdos krašte – Mažosios Lietuvos šiauriniame pakraštyje, Aukštvilkiai iki šiol išsiskiria kaip gana vientisas, savo tradicinio pavidalo daugelį bruožų išlaikęs kaimas. Jie įdomūs ir kaip XX a. pradžios „statybinio bumo“ vaizdingas pavyzdys, atspindintis krašto istorijos savitumą.

1998 m. man pavyko užfiksuoti anuometinę Aukštvilkių būklę, dar išlikusius senus pastatus bei sodybas.

2008 metais aš pasiūliau Kultūros paveldo departamentui Aukštvilkių kaimą laikyti nacionalinio lygmens paveldo objektu, kaip nuo XV-XVI amžiaus gyvavusį savitą laukininkų – žemdirbių kaimą, kurio savitumą lėmė reta kaimo branduolio struktūra (palei Vilkos upelio vingį nusidriekusi kelių didelių sodybų juosta).

Autoriaus nuotr. 1998 m.

Voruta. – 2009, rugpj. 22, nr. 16 (682), p. 11.

Dr. Martynas Purvinas, Kaunas, 2009 m. rugpjūčio 21 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 birželio 2
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: birželio 2, 2014 @ 5:46 pm
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →