Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Atsiminimų taku

Pagal   /  2014 balandžio 29  /  Komentarų nėra

Mamos Lėnos Srūgytės-Gocentienės gyvenimo pasakojimai. Daug kartų jų klausiausi, įsiminiau, kai ką pradėjau žymėtis, užsirašinėti. Vėliau juos parodydavau, paskaitydavau, pildydavau. Jos patikimai vedamas, ėjau nuostabių gyvenimo, atsiminimų taku…

Mamos Lėnos Srūgytės-Gocentienės gyvenimo pasakojimai. Daug kartų jų klausiausi, įsiminiau, kai ką pradėjau žymėtis, užsirašinėti. Vėliau juos parodydavau, paskaitydavau, pildydavau. Jos patikimai vedamas, ėjau nuostabių gyvenimo, atsiminimų taku…

Srūgių tremtis ir sugrįžimas.

Kilus I pasauliniam karui, carinės Rusijos kareiviai 1914 – 1915 m. žiemą, kaip ir tūkstančius kitų Prūsijos ir Paprūsės gyventojų, areštavo tėvą Anskį, mamą Elzę ir prievarta išvežė, ištrėmė į Rusijos gilumą. Tiesa, Srūgių duktė dar kurį laiką buvo likusi pas tetą Ievutę Rupkalvikę-Fumrotienę (1888 – 1969 V 29), bet ji, matydama kad abu tėvai toli Rusijoje, davė išgabenti ir mažąją Martą. Jau nugyvenusi amžių, ne kartą suabejodavau: ar tai reikėjo daryti?..

Visi trys Srūgiai atsidūrė skirtingose vietose – teko vienam kito teirautis, rašyti laiškus, kol galiausiai vėl buvo susieita į vieną.

Dėl ko paprasti naumiestiškiai ištremti? Iš Prūsijos jau senokai (po 1807 m., panaikinus ten baudžiavą) išėję ir gyvendami Paprūsėje, tebeturėjo ankstesnę pilietybę – carinės valdžios supratimu galėjo sukelti pasipriešinimo akciją. Karo metu tą valdžią, matyt, baimė ir kerštas apėmė… Mintyse ištarkime: Viešpatie atleisk jiems, nes jie nežinojo, ką darė…

Todėl aš, Lėna Srūgikė, antrasis Srūgių vaikas, gimiau jau pačioje carinės Rusijos gilumoje: 1916 m. birželio 22 d. Suvorovkos kaime Orenburgo gubernijoje (1938 – 57 metais vadinosi Čkalovo raj.; dabar čia – Čeliabinsko sritis). Žinia, pietų Uralo kraštas, esantis tarp dviejų upių – Uralo ir Ilelio – druskinga žemė*). Už jų – upių – prasideda didysis Sibiras. Žemė – gamtiškomis druskomis ”pabarstyta” – trąši, tačiau čia visai nebuvo malkų. Todėl šilumai dažniausiai teko kūrenti šiaudus…

Tuo metu tėvai buvo apgyvendinti dar carienės Jekaterinos laikais į Rusiją atkviestų vokiečių šeimoje, kurių pavardė buvo Pėteriai (vok. Peter). Įkrito atmintin ne tik jų taupumas ar tvarkingumas, bet ir mums netikėtas šykštumas – paprašius vaikams pieno, mums buvo atsakyta: O ko jūs čia atsivažiavot? Tik pagalvokime, ar tremtinys galėjo savo valia čion patekti? Gal vokiečiai – materialistai?..

Tėvai yra sakę, kad Suvorovkoje mane krikštijo sakytojas Klimaitis, taipgi nutremtas čion iš Naumiesčio. Jo žmona buvo Pastarnokikė. Vyresnioji sesuo Marta (g. 1907 VII 29, Naumiestyje), nors ir ėjo į vokiečių kolonijos pradžios mokyklą, bet savosios lietuvių kalbos nepamiršo.

Mama turėjo vaikus žiūrėti – aš augau ir Vilus neužilgo gimė (1918 II 27). Tos moterys, kur tur vaikus, negali lakstyti, nes vaikai valgyti nor… Tik žingeidumo vedamas, tėvas eidavo pasižiūrėti į vokiečių baptistų krištynas – kad suaugusį žmogų visą apiplautų, imdavo už kojos ir nuversdavo į vandenį.

Tremties metais tėvui teko iš ežero vandens druską semti, o moteriškos maišus siuvo ir lopė, kad išdžiovintai druskai būtų kur suberti. Be to, mano tėvas meistravo vilnoms verpti kalvaratus ir parduodavo arba keitėsi į maistą su vietos vokiečiais. Be kalvio Pėterio šeimos Suvorovkoje gyveno ir kitos vokiečių šeimos – Ciperlingis (vok. Zipperling), Fišeris (vok. Fischer).

Iš tremties visa Srūgių šeima grįžo tik 1920 m. vasaros pabaigoje ar ankstyvą rudenį, nes daržuose jau buvo užaugusios morkos.

Keistas to sugrįžimo kelias: iš pietų Uralo vyko pro Archangelską, Petrogradą. Plaukiant Neva ir sąsiauriu visur matėsi žiburiai. Upėje buvo ramu, o jūroje ėmė sūpuoti. Abu mažiausieji – Vilius ir aš – vėmėme, mama sirgo, o tėvas ir vyriausioji sesuo Marta vis vaikščiojo. Laivas plaukė Baltija – išlipome tik Swinemündėje (dab. Svinoustje, Lenkija), kuri yra Oderio žiotyse, Stettino mariose. Tuometiniame Vokietijos uoste pasitiko orkestras. Mat, jų supratimu, vokiečiai grįžta į savo žemę… Tikrumoje tai buvo nuplyšę ir vokiško žodžio nemokantys lietuviai. Mažasis broliukas Vilius kelionei buvo aprengtas suknele, o čia jis gavo jūreivišką kostiumėlį (sakė – kostimuką). Įvykį primena tik ką iš laivo išlipus padaryta fotografija. Sesuo Olga (gimusi 1923 VII 20 Naumiestyje) po motinos mirties -1955 m. norėjo ją sunaikinti: ir gėda skurdo, ir pavojinga. Šį brangų širdžiai atvaizdą pasiėmiau į Klaipėdą.

Sugrįžusius tremtinius Naumiestyje pasitiko mamos sesuo teta Ieva Fumrotienė. Ji buvo išlaikiusi Srūgių drabužius. Teta pablyškusius vaikus ėmė meiliai ant rankų, iš daržo rovė morkas, ragino jas graužti.

Sunki buvo pradžia. Tėvo nedideli ir nelengvai užsidirbti cariniai pinigai Lietuvoje jau nebegaliojo. Nenusisekė ir kitur: paskubėjus priimti Lietuvos pilietybę – nebegalėjo gauti ir Vokietijos dalinamos pašalpos. Pilietybės reikalams reikėjo turėti kilmės dokumentų. Tėvas išėjo jų parsinešti į Saugas, pas evangelikų parapijos kunigą. Jau vėliau brolis Vilius, išvykęs su Ciparių Srūgiais į Vokietiją, 1941 m. rugsėjo 30 d. nurodė tokią tėvo gimimo vietą – Discheln. Kur jie? Tarp Ramučių ir Bartninkų yra Didšiliai (vok. Didszillen). Galėjo būti ta pati vietovė, kuri raštininko iš klausos taip išgirdus, buvo netiksliai užrašyta.

Taigi, kaip jau sakyta, tėvai skubėjo imti Lietuvos pilietybę ir pasą, o fotografiją dokumentui padarė Markvalds. Jis fotografavo miestelio centre, antroje pusėje Nepriklausomybės paminklo (pastatytas 1928 m.). Mano krikšto sakramentą tvirtino Naumiesčio ev. liuteronų kunigas Adolfas Petrikas. Tai atliko 1920 m., krikštydamas trečiuosius einantį brolį Vilių Srūgį (1918 II 27, Suvorovka – 1979 VIII 5, Šilutė). Į kūmus buvo mamos brolis arba mano dėdė Juris Rupkalvis. Prisimindamas viengungio Petriko gerą iškalbą, tėvas sakydavo: Ot, tai kunigs!

1921 m. lietuviškose Naumiesčio evangelikų pamaldose buvo įžegnota vyriausioji sesuo Marta: Argi lietuvininkas skudurninkas eis pi (prie) vokiečių. Aš pergyvenau kitą sukrėtimą – išėjusi prie namų į Sodų gatvę (nr. 41) negalėjau suprasti, ką kalbėjo mergikės – mokėjau tik pas Pėterius girdėtą vokiečių kalbą, bet greitai išmokau ir lietuvių.

E. G. 1991 V 25 – 27, tečiadienis

Čeliabinsko srityje yra net 59 karčiosios druskos, 12 druskos ežerų, iš kurių 9 druska pati iškrenta, t.y. susikaupia rapa. Enciklopedičeskij slovar. S. Peterburg, 1897. Str. 132.

Pradžios mokslai. Kurioje vietoje stovėjo mano nuo 1925 m. lankyta pradžios mokykla? Einant iš miestelio ant kapinių (dab. Dariaus ir Girėno g.) buvo du paskutiniai vienaaukščiai mediniai namai. Paskutiniame gyveno Jonas Bicka, kuris buvo vedęs tarnaitę Kruopaitę. Priešpaskutiniame name ir buvo įkurdinta mokykla – namą šiam reikalui išnuomavo naumiestiškiai vokiečiai Listanderiai. Anksčiau čia buvo Naumiesčio paštas.

Čia mokiausi tik pirmame ir antrame skyriuose (1925 – 27 m.). Tečią ir ketvirtą skyrių (1927 – 29 m.) baigiau jau ant Žaliojo kalno, kur buvo dvaro namai. Ten pradžioje buvo ir valsčiaus raštinė. 1929 m. mokiausi su Ema Bickaite (Jono Bickos sesuo), Ona Paičiute, Guste (Auguste) Gudaityte. Už Emos ir Onos sėdėjau antrame suole su Nastute Mamkute. Ema buvo su kuprike, nuoširdi, gera mano draugė. Jos ankstyva mirtis sutapo su virimo kursų lankymu.

Pirmojo skyriaus (1925 – 26 m.) fotografijoje – 38 mokiniai, iš jų 20 berniukų. Mokytojai Jonas Bicka (mano mokytojas; jo žmona Kruopaitė, mokytoja?), Dekeris ir dar vienas mokytojas.

Trečiojo skyriaus (1927 – 28 m.) fotografijoje – su mokiniais ir mokytojos: geraširdė Galvydaitė, kilusi iš Užpalių, Neštaraitė. Kiti mokytojai: Jonas Galinis, Jucytė, Jonas Bicka (jis mokė gal tik pirmame skyriuje).

E. G. 1996 X 16, tečiadienis

Įžegnojimas ir choras. Mane įžegnojimui rengė kun. L. Jurkatis, kilęs iš Pašyšio (Šilutės aps.). Įžegnoti buvome 1930 m. vasarą: birželio 9 d. kartu su Liudviku Gocentu iš Gardamo, Marija Kundrotike (Balandienė) (tarnavo pas Kristupą Jušką Rimženčiuose) ir kitais iškilmingai įėjome į bažnyčią. Iš viso aštuonios mergikės ir šeši berniukai.

Chorui vadovavo kantorius Frydrichas Megnius, o taip pat vokietis Canderis (vok. Zander), mokėjęs ir lietuviškai. Važiuodavome į chorų šventes Tauragėje. Choristai: (Jonas?) Kutra, Endrius Žemaitaitis, tenoras Gotlybas Gudaitis (žuvo rugsėjo 8 d., Tautos šventės metu Žaliakalnyje nuo paklydusios raketos, kuri trenkė į krūtinę). Dar buvo ir Naumiesčio jaunalietuvių choras, kurį lankiau prieš 1937 m. su Dovu Srūgiu iš Ciparių, taip pat būsimoji Dainauskienė (mokė vaidybos Jurgį Gocentą Klaipėdoje), Ženė, Lėnka Dovidenkaitė (ukrainietė, mirė nuo strumos 1937 m. birželyje) ir kiti.

Nuo 1937 m. Naumiestyje kunigavo jau kitas kunigas – Hermanas Jekelis.

Žemės ūkio kursai, kiti mokslai. 1932 m. Naumiesčio žemės ūkio kursuose (mokykloje?) mokiausi su broliu Viliumi. Mūsų mokytojai – Jonas Galinis, Žilinskas, Kaulius, o taipgi gražus vyras Fricas Jakštas [Jakas?], kuris, deja, vokiečių okupacijos metais buvo nužudytas.

Namų ruošos, maisto gaminimo ir rankdarbių kursai. Jų lankytojos puikuojasi fotografo S. Bliumbergo (Naumiestis) vaizdelyje.

1935 ar 1936 m. mokiausi siūti pas Kliauznienę Naumiestyje. Ji gyveno prie evangelikų bažnyčios antroje gatvės pusėje. Išrepatrijavo į Vokietiją 1941.

Po to, 1936 m., siuvimo mokytis važiavau į Klaipėdą, Gulbių gatvę. Ten gyveno Šulcai, Naumiestyje link Kulėšų gyvenusių Šulcų giminės. Jų duktė Jadhė mokė mane siuvimo, o sukirpimo teko išmokti vėliau pačiai – čia gi dažniau turėjau talkinti namų ruošoje… Pas Šulcus gyveno ir dar viena lietuvė (R. katalikė?). Su ja nueidavome į vieną ar kitą bažnyčią.

Tėvo mirtis. Tais pačiais Klaipėdos mokslų metais turėjau sugrįžti į namus Naumiestyje – pasimirė tėvas. Kadangi vietoje buvo tik kantorius Jonas Kutra, laidotuvėms kvietėme Naumiesčio filijos administratorių kun. dr. Vilių Gaigalaitį. Dėl naumiestiškių katalikų turėjo būti atvežtas ne tik kunigas, bet ir jo skraistė…

Po laidotuvių kunigui padaviau bene 10 litų. Jis susirūpino ir klausė: Ar ne perdaug duoti – dabar tėvo nebeturėsite…

Sesers draugė. Mano vyriausioji sesuo Marta draugavo su pussesere Mina Srūgike iš Ciparių. Jos eidavo net į pamaldas Švėkšnoje, kur tuo metu kunigavo Burkauskis. Jeigu kas klausė dėl tolimo kelio, buvo atsakoma: Ar kojų mergelių pavydi? Tegul eina į Švėkšną.

Taip, bet kodėl nenorėjo užeiti pas gardamiškius Liudviką ir Mikalį Gocentus? Mat ant jų stalo paskleistos tik bulvių žievės ir silkės…

Aš – Fumrotų Minos auklėtoja. Sodų gatvėje gyveno teta Ieva Rupkalvikė, kuri ištekėjo už Ernsto Fumroto. Turėjo tris vaikus: Gustavą (g. 1929 II 26), Miną ir Emą. Tarp vyriausio sūnaus Gustavo ir Minos buvo gal vienerių-dviejų metų amžiaus tarpas. Pusseserę Miną aš prižiūrėjau ir auklėjau iki 9 metų.

1941 m. Fumrotų šeima išvyko į Vokietiją. Pusbroliui Gustavui tuo metu buvo trylika. Naumiestyje liko tik tėvas – susidėjęs su Žukauskike, tupėjo Naumiestyje. Jų butelis buvo prie Gandrinės, nes Fumrotas buvo pasiėmęs žemę bendrųjų ganyklų pusėje.

Iš kur ta Žukauskikė? Ant Ciparių gyveno stalius Martynas Bertulis. Gal tuo metu jis taip pat išvyko į Vokietiją, o jo žmona Žukauskikė “atliko” Naumiestyje?

E. G., 1995 VIII 12

Pastaba: Dabar Nastazija Bertulikė-Šernienė globoja Naumiesčio evangelikų kapines. Gal iš tų pačių?

Kairių šeima. Gausios šeimos susilaukė Aušrikė, ištekėjusi už Kairio Degučiuose: Martyno, Martos, Jono ir Minos (tų pačių metų kaip sesutės Olgos). Vyriausias sūnus Martynas (g.1915) buvo paimtas į Lietuvos kariuomenę, tarnavo liktiniu puskarininkiu, dingo II pasaulinio karo metu.

Kairienė su jauniausiaja dukterimi Mina pavasarį buvo sovietų išvežtos į Sibirą, kur rudenį Kairienė ir mirė. Kairys buvo išvežtas vėliau, nes tuo metu buvo pas simpatijas išėjęs…

Marta Kairikė ištekėjo už mano brolio Viliaus.

E. G., 1995 VIII 12

Iškalbus Pėteraitis ir Juškos. Martyno Pėteraičio brolis ėjo gimnaziją, buvo iškalbus – laidojant vyriausiąjį Alberto Juškos brolį Armoną, sakė kalbą prie kapo duobės.

Kristupas Juška (Alberto tėvas), mokėjęs kailius išdirbti, turėjo jaunas mirti, o senolius Juška ilgą amžių sulaukė, smuiku grojo.

E. G., 1995 VIII 12

Jonas Rupkalvis. Jis buvo kilęs iš Ruskalvių už Rimženčių. Buvo nusižiūrėjęs mano vyro seserį Anę Gocentaitę iš Gardamo. Nuo mažens dirbo uknolių dirbtuvėje Klaipėdos krašte. Tai galėjo būti Žemaitkiemyje.

Vedė Jurkšaitikę, kuri su vaikais išvyko į Vokietiją. Liko Šilutėje vienas.

Buvo Šilutės evangelikų parapijos pirmininkas, sielojosi, pergyveno dėl ginčų pokario Klaipėdos krašto bažnyčioje, kvietė santarvėn.

Palaidotas Šilutės naujosiose kapinėse.

E.G., 1995 VIII 12

Seserys Brydikės. Naumiesčio Briedis (Brydis) buvo vedęs Kilaitikę ir turėjo dvi dukteris – Lydą ir Angeliką. Sakytojas užaugino pamaldžias dukteris. Lyda ištekėjo už Pastarnoko. Jaunesnioji Angelika (g.VIII 20) ištekėjo už tarmišką kalbėseną išsaugojusio Alberto Bukolio Klaipėdoje, turi dukterį Edita Bukolikę-Gliožaitienę (g.1955, Klaipėdoje). Angelika moko vaikus Klaipėdos evangelikų sekmadieninėje mokykloje.

E.G., 1995 XII 17

Srūgių žemė ir kaimynai. Su sūnum Jurgiu 1991 m. gruodžio 31 d., paskutinę valdžios nustatytą dieną, nuvykau į Žem. Naumiesčio apylinkės raštinę ir pateikiau prašymą dėl Srūgių žemės bei įmokėjau nustatytą mokęstį. Tai atlikau vienintelė – brolio Viliaus (brolienė Marta nematė reikalo to daryti dėl mažo turėto žemės ploto) ir sesers Olgos likę artimieji (vyras ar dukterys) to nesiėmė.

Kiek gi jos ir kur ji buvo?

Tėvas, Anskis Srūgis buvo stalius, amato mokytis ėjęs į Klaipėdos kraštą, į Katyčius pas Endrijatį. Todėl tas sakydavo vienam savo mokinių klaipėdiškiui: Žemaitukas (Anskis Srūgis) taip greitai dirba, o tu tiek metų čia esi, o taip nemoki…

Taigi, kiek tos žemės galėjo turėti Naumiesčio apylinkėje mano tėvas amatininkas?

1904 m., susituokęs su Elze Rupkalvike, pirko 1,5 ha, o 1931 ar 1932 m. pripirko dar 1,0 ha . Tie sklypai buvo ten, kur po žemės reformos gyveno Žukauskiai. Greta buvo Gandrinė, t.y. Tutlio ganyklos (šiandien čia – vandens tvenkinys). Pats Tutlio ūkis – važiuojant į Gardamą ant kalnelio po kaire ranka. Tutlys – geraširdis viengungis, kurio dvi seserys buvo išvykusios į Afriką. Srūgis, neturėjęs iš kur savų šiaudų imti, už staliaus ar dailidės darbus iš Tutlio kiek valiojo jų galėjo vežtis: Krauki,t kiek tik telpa. Be to, Gandrinėje, ataugus dobilų atolui, Tutlys leido ganyti ir dvi karves.

Tutlio senai motinai tėvas jau iš anksto turėjo padaryti prabangų karstą (grabą) – jis bent mėnesį stovėjo Srūgių kamaroje.

 Deja, po karo geraširdį Tutlį sovietai išvežė į Sibirą.

1935 ar 1936 m., atlikus žemės pertvarkymą Naumiesčio apylinkėje, Srūgys žemę persikėlė prie namų Sodų gatvėje. Čia jos buvo jau 2,63 ha – tarp Gečų (ant Ciparių) ir Kairienės (ant miesto). Už žemės galo ėjo žemės kelias iš laukų į miestelį. Anksčiau žemę čia turėjo Jurkšaičiai, kurie gyveno Sodų gatvėje: einant į miestelio centrą – dešinėje pusėje arba priešais mano dėdę Adomą Rupkalvį (Adomas †1970, žmona Anė †1988).

Sodų gatvės kaimynai: Gečienė, Zoliai, Bastakiai, Balniai (pirko iš Eidikių), Rupkalviai.

Prie Balnių žemės buvo bendras durpynas. Čia vaikai maudėsi, o tokia Kastė iš miestelio drabužius čia plovėsi, žydam vandenis nešė. Nors ir buvo kreivų akių, viena – į varinį, kita – į garinį, bet ištekėjo už Endzilaičio.

Po durpyno muldupius knibždėjo varložgalviai. Brolis Vilius gaudė karosus su krepšiu po durpyną. Jų tiek prinešdavo, kad nevaliodavom suvalgyti.

Ką Srūgiai sėjo, augino, penėjo?

Pusėje hektaro žemės sėjo 1 cnt rugių. Į šią žemę kas du metai vieneriems metams sėdavo dobilus – sėjomaina, kad atsigautu dirva. Ketvirtyje hektaro sodino 15 cnt bulvių. Taip pat sėdavo miežių (avižas – retai, nes buvo mažai žemės).

Augino du bekonus (žiemai) ir keturis paršelius iki žiemos. Kartais ir lašininę augindavo (vieną, 1939 – 40 m.). Iki žemės pertvarkymo (apie 1935 m.) buvo bendros ganyklos, ir turėjo dvi karves, o padalinus jas – liko tik viena žaloji…. Visada buvo ir vištų – apie dešimt. Namuose teko daržus sodinti ir ravėti, kitus darbus dirbti. Beje, kartą iš katalikų teko pirkti telyčią, kuri tuojau jaučio norėjo – taigi, su tokia preke pardavėjai prigavo mus.

Per I pasaulinį karą nudegė žydų sinagoga, mūsų vadinta škala. Prieš 1930 m. ją atstatė ir šventino. Dalyvavo ir stalius Ansas Srūgis. Jam taipgi davė valgyt kaip ir žydams – kvietė kaip medžio darbus škaloje atlikusį meistrą. Durys, langų rėmai buvo daugybės naumiestiškių namuose.

1939 m. žiemą kiaules – bekonus, lašinines – suvežė į Kuliešus (čia ties praleidimo punktu baigėsi Klaipėdos krašto siaurasis geležinkelis iš Šilutės) – eilė stovėjo net iki Naumiesčio evangelikų bažnyčios. Ir Srūgienė vieną kiaulę tuokart vežė. Ji ir sakė, kad Klaipėdos kraštas buvo pilnas privežtas bekonų, lašininių kiaulių, o viskas atiteko Hitleriui.

E. G. 1992 III 4 ir XII 14, šeštadienis

Ciparių Srūgiai. Dovas Srūgis (1878? – 1939) ir Bušė Junkarikė, darbšti kaip vėjas siuvėja, kilusi iš kaimo (Grigališkių?) nuo Degučių pusės susituokė prieš 1898, įsikūrė Cipariuose.

Jie susilaukė trijų vaikų: Dovo (1898 – 1939 rudenį), Jono (1902? – 1966 VIII), Minos (g.1906). Visi 1941 m. išvyko į Vokietiją.

Bušės sesuo Marė Junkarikė buvo su kalbos trūkumu (nebylė?). Ji gyveno Laukaičių bute Palendrėje ir augino be tėvo (mirė Sibiro tremtyje) likusią būsimąją mokytoją ir rašytoją Mariją Ireną Siliūtę (Siliaus ir Kasputikės-Silienės dukterį), kuri, vėliau emigravo į Australiją.

Vyresnysis sūnus Dovas vedė Lili Šneideraitikę iš Tauragės ir susilaukė trijų vaikų: Jonuko, Jurgio (Bruno) ir Rūtos (yra JAV).

Jonas vedė Emą Šikidans iš Naumiesčio ir susilaukė Reginos (gyvena Vokietijoje) ir Romano (JAV; Lietuva). Ema mirė Vokietijoje. Jų namuose Cipariuose tarnavo mano sesuo Olga – augino vaikus. Vėliau ir savo pirmąją dukterį krikštijo Reginos vardu.

Mina ištekėjo už Rušinkio, vaikų neturėjo. Antrą kartą ištekėjo už Juozo Watebur. Gyveno JAV.

Jų gražusis medinis namas po karo iš Ciparių perkeltas į Šylius, kur buvo įrengta mokykla.

Večiorovski – jos tėvas dirbo Cipariuose Dovo Srūgio dirbtuvėje.

Naumiesčio ubagynas. Prie R. katalikų bažnyčios, pakalnėje, ir dabar tebestovi medinis ilgokas ubagynės trobesys: Kuisio sesuo, grįžusi tarpukaryje iš Afrikos, jį buvo dovanai pastačiusi. Trobesio fundatorės vardas buvo įrašytas lentoje, prikaltoje ant sienos. Srūgienė švelnioms ir geroms ubagynės gyventojoms duodavo verpti vilnas, o už tai atsilygindavo maistu. Kuisys turėjo krautuvę, atveždavo saldainių.

Elena Gocentienė,1991 XII 3

Apie audinius, užvalkalus. Geltonas audinys buvo vyro sesutei Elzutei įtaisytas kraitis – jai anksti mirus, atidavė Jonui Gocentui (vaikaičiui). Greičiausiai bus austas Marės Katrės Gocentienės.

Baltas su raudonais apklotas ant lovos – jį turėjo Jonas J. Gocentas. Baltas su raudonais užvalkalas ant patalų (kaip pagalvė) – taip pat Jono J. Gocento.

E. G., 1992 XII 14, šeštadienis

Juodo šilko pagalvės užvalkalas, kuriame išsiuvinėti trys raudoni bijūnai su lapeliais – turėjo? Jonas J. Gocentas.

Siuvinėta balta staltiesėlė (50×50 cm). Siuvinėjo Ema Šikidansikė-Srūgienė. 1941 m. pavasarį išrepatrijuodami į Vokietiją perdavė (kartu su nedideliu krištolo dubenėliu, iš kurio kunigas Jekelis namuose krikštijo Romaną Srūgį, bei paukštienos žirklėmis, su užrašu Garantie Stahl, man, Lėnai.

E. G., 2002 VII 30, antradienis

Kapų sargai, prižiūrėtojai, kiti asmenys. Naumiesčio evangelikų liuteronų kapinių tvarkai išlaikyt buvo sargas ir prižiūrėtojas. Prižiūrėjo Herta Tydek[aitė], Bronius Česnauskas. Gali papasakoti Pagalikė, pusbrolių mergelė, kuri buvo įžegnota su Olga Srūgike-Milkintiene. Kapų sargai: Radavičius (iki 1974 m.), Parakininkas (po to).

Augustė (Gustė) Bickaitė (1904 – 1993), o sūnus Jonas Bicka. Kalbėjo, kad jo susilaukė nuo tokio Leciaus, kataliko. Gustė ne tik savo gėlynus gražiai prižiūrėjo prie namo Dariaus ir Girėno gatvėje, bet ir į netolimas evangelikų kapines jų nunešdavo pasodinti.

Kita Bickaitė, Marta, pirmajai Junkario žmonai mirus, su juo suėjo gyventi.

Draugės, fotografijos atminčiai. Iš Degučių pažinojau mūsų parapijietes Olgą ir Natali Kiaupaitikes, Uršulę Timpikę. Natali karo metu žuvo Tauragėje. Uršulė, mūsų vadinama Šiūlė, turėjo du brolius – Artūrą, vėliau diakoną ir kunigą Sartininkuose, ir Andrių. Per karo audras atsidūrė JAV, ištekėjo už kunigo Bleizgio. Jos dukters Rūtos vyras, taipgi kunigas – Algimantas Žilinskas, klebonaujantis Išganytojo lietuvių evangelikų liuteronų parapijoje Toronte (Kanada). 2003 m. rugpjūčio 10 d., sulaukusi 91 metų, Šiūlė pasimirė. Labai pradžiugino savo apsilankymu 1993 m. vasarą – vyresnė, o per Atlantą atvyko lėktuvu ir paklausė: Ar bepažinsi, kas Tave aplankė?.. Žinoma, gerai įsižiūrėjau į netikėtos viešnios veidą ir, pažinusi jaunystės draugę, atsakiau: Ar ne Šiūlė būsi?..

Romano Srūgio teta Mina Srūgikė-Rušinski iš JAV į Naumiestį buvo atvažiavusi 1939 metais. Jai išvykus atgalios, liko jos amerikoniškų dailių drabužių, kokių čia neturėjome. Pasiteiravau, ką su jais darys. Man senoji Srūgienė atsakė: Tu ir taip poną gavai, tau jų nereiks…

1940 metų vasarą iš šaunaus uniformuoto Lietuvos kariuomenės kario buvo gautas portretas su įrašu: Ilgai atminčiai tau sesute nuo tavo brolio Viliaus. Tauragė, 1940 VII 18. Po trijų mėnesių pasiėkė kita fotografija – brolis jau ant ant žirgo: Ilgai atminčiai tau sesute nuo mano kariško gyvenimo. Šitas plentas eina in Šiaulius. Sesutei Lienai Srūgytei. Vilius Srūgis, 2-ojo Ulonų pulko S. K. eskadronas. Bubiai, Šiaulių apsk., 1940 X. Foto K. Tamučio, Aukštelkė.

Draugė iš Degučių, būsimoji brolienė (ištekėjo už brolio Viliaus) įteikė ir savo fotografiją, kurioje – su skrybėlaite, puošta gėlelėmis, sage. Kitoje pusėje įrašė: Atvertus savo albumą, atmink ir mane. Ilgam prisiminimui savo gerai draugei L. Srūgytei nuo M[artos] Kairytės. Degučiai, 1940 VIII 11.

Dar viena jaunos moters fotografija. Ją esu gavusi iš draugės, su kuria kartu eidavome į chorą. Čia ji su lauko ramunėmis ir, žinoma, šypsosi: Atminčiai. Taip praeis ir mūsų jaunystės dienos. Liks tik sapnas gražus. Branguti Dr. Lėnutę, prisimink! Kada svajosi viena ir širdį spaus skausmai, pažvelk į mane nors kartą kaip šypsanti saulutė. Dr. Mina Karaliūtė. Sugintai, 30 X 1940.

Karo metu, kai buvo dideli žmonių bėgimai, Mina iš Sugintų žuvo…

Pirmas karo rytmetys Naumiestyje. Žmonės Naumiestyje kalbėjo, kad kažkur vyksta manevrai.

Tą rytmetį (1941 VI 22) batsiuvys Freitakas ėjo Sodų gatve – vedėsi arklį iš ganyklų. Mano mama Elzė Srūgienė ir teiraujasi Freitako: Ar jau manevrai? Šis ir atsakęs: Taip taip, jau manevrai…

Deja deja, tai jau buvo ne manevrai, o karas. Iš eilės jau antras pasaulinis. Ir ėjo jis nuo Kuliešų Klaipėdos krašte, per Naumiestį, į Lietuvos gilumą. Švintančiame birželio danguje – prožektorių šleifai, šviesos…

Vokietijos vermachtas pražygiavo, pravažiavo staigiai: Moment ir nėra.

Toks tad buvo tas keistas, netikėtas pirmas karo rytmetys.

E. G. 1987 X 20

Vyro mama – giedotoja. Pažintis su Jonu, būsimu vyru. Budynėje, laidotuvėse ar surinkime ji, Marė Katrė Endrulikė-Gocentienė (1872 – 1942) turėdavo vesti giesmes. Sakytojas, po karo ir kunigas, F. Megnius (Lietuvos latvis nuo Viekšnių) prašydavo: Na, Gocentien, vesk [giesmę]. Vyro mamos namuose buvo ir surinkimai. Svetaunas žmogus – po surinkimo ir pietų ar vakarienės kvietė. E. G. 1992 XII 14

Kaip susipažinome su Jonu, mano būsimu vyru?

Į šokius netraukė, buvau tam nepaslanki, lebeda. Bet mėgau chorinę giesmę – su kitomis vienmetėmis draugėmis lankiau parapijos ir jaunalietuvių chorus. Į šventes, kuriose būtinai dalyvaudavo mūsų choras, susieidavo gausybė žmonių. Pamenu, kad į Naumiestį su mandolina atvykdavo net iš Pašyšio, kuris buvo Klaipėdos krašte…

Taigi kur susipažinome? Po pamaldų, choro repeticijų būsimasis vyras Jonas jaunimą pasikviesdavo į savo advokato raštinę ir nuomojamą butą, kuris buvo netoliese bažnyčios. Su jais ateidavau ir aš. Čia virėme arbatą, kavą, o Jonas padėdavo ant stalo visokių skanumynų. Taip ir susipažinome, o vėliau ir susidraugavome.

Į Vilnių, į Vilnių. Žinia, 1920 m. Jono, Lietuvos kariuomenės savanorio, žygis į Vilnių baigėsi ties Giedraičiais – ten, kovose su gen. L. Želigovskio legionieriais, atgulė jo bičiuliai puskarininkis Telksnys, eilinis Jonas Kuliešius ir kiti. Dabar vėl „žygis į Vilnių“. Žinoma, kviečia į tarnybą Kaune, o vėliau Vilniuje jau kitokie lietuviai – komisarai, kurie prokuratūroje pristigo teisės specialistų, o čia kažkas prisiminė tautininkams nenusilenkusį varpininką Joną Gocentą, mano būsimą vyrą, dirbantį advokatu Naumiestyje. Žinoma, jis nepartinis. Bet čia ne nomenklatūros pareigos, o ir skyrius viso labo civilinis teisminis…

1939 m. Vilnių grąžinus Lietuvai, į jį ėmė keltis valdžios įstaigos iš Kauno. Čia su Lietuvos SSR prokuratūra persikėlė (1941 I 15, trečiadienis) ir mano Jonas. Prokuratūra įsikūrė greta Arkikatedros, Barboros Radvilaitės g. nr. 9. Išsinuomavo vieno kambario butą Uosto g. 5 – 3 kieme (dab. Pamėnkalnio Nr.7?). Perėjus gatvę ir pora žingsnių dešiniau – buvo parduotuvė. Mūsų namo įėjimas į kiemą turėjo masyvius pakabinamus vartus. Tvarką prižiūrėjo kiemsargis.

Po vestuvių Naumiestyje (1941 II 14, penktadienis) į Vilnių persikėliau ir aš – čia padarytos fotografijos su jaunamartės rūbais (Art[ykuł] fot[ograficznij] St. Krysiak; Vilnius, Didžioji g. 41 – 10, 1941 II 24). Taigi mano ir Naumiesčio advokato, o tuo metu jau Prokuratūros Vilniuje tarnautojo Jono Gocento jungtuves, šliūbą šventėme Naumiestyje. Prie ilgo stalo tėvų namuose sutilpo daug giminių naumiestiškių iš Sodo gatvės, Ciparių…

Visai atsitiktinai prieš pat karo pradžią iš Vilniaus išvažiavau į Naumiestį (J.J. Gocentas kalendorėlyje įrašė: 1941 VI 8: Žmonelę išleidau pas mamą.). Dar kartą į Vilnių mėginau sugrįžti tų pačių metų rudenį (VIII 17: Lėnutė atvyko), tačiau buvo sunku su maistu ir vėl teko man vienai išvažiuoti į Naumiestį (XI 8: Žmonelę išleidau pas mamą.). Tuo metu jau gyvenome name prie gatvės, pirmame aukšte – maži langeliai į gatvę, įėjimas į koridorių iš vartų praėjimo.

Dar prieš karą eidavau pasitikti vyro, grįžtančio iš darbo ar einančio pietų iš B. Radvilaitės g., kur buvo Prokuratūros rūmai (dab. Vidaus reikalų ministerija). Laiko turėjau daug, nebuvo ką daryti. 1941 m. pavasarį Evangelikų liuteronų kapinėse laidojo be kunigo ev. liuteroną Stanaitį (kilęs nuo Jurbarko) – aplankydavome šias netoliese namų ant kalno esančias ir gražiai tvarkomas kapines (fotografija 1941 IX 7; kapinės veikė 1809 – 1958, sunaikintos 1975?), buvome nuėję ir į Vokiečių gatvę, kurioje nuo 1940 m. nebeveikė Ev. liuteronų bažnyčia.

Važiuodamas 1941 m. į Vokietiją, buvo užėjęs naumiestiškis Valinčius, kurio žmona – viena iš Bertulinskikių. Už teisininko darbą jis sumokėjo vištos kiaušiniais. Jų buvo tiek daug, kad trynius į kavą suleidome, o baltymus teko išmesti. Žmonės tuomet buvo turtingi ir galėjo į namus visko prinešti. Jam į akis krito mano portretas, darytas dar Naumiestyje žydo fotografo S. Bliumbergo. Vėliau sužinojome, kad karo metu Valinčius buvo mobilizuotas į vokiečių kariuomenę ir žuvo.

Kitaip su maistu buvo karui prasidėjus. Gerai kad turėta bent rūkytų dešrų, bet prie jų nuolatos pristigdavo duonos…

Maisto stygius – ne pati blogiausia naujiena. Per pažįstamus netruko pasiekti žinia apie sudaromus sovietinių darbuotojų sąrašus. Nors mano vyras dirbo prokuratūros civiliniame teisminiame skyriuje ir buvo nepartinis, bet tuomet nieko negalėjai nuspėti kas ir kaip gali būti. Todėl, sužinojęs apie galimybę vėl dirbti Naumiestyje, Jonas nedelsdamas išvyko. Vyro kalendorėlyje tuomet pasižymėta: 1941 XII 13, buvo pavojus. Kelionė į gimtąją parapiją užtruko net tris dienas: 1941 XII 16, iš Vilniaus į Kauną; 1941 XII 19, pas žmonelę Naumiesty.

Apsigyventi turėjome ne Naumiestyje, bet Tauragėje, nes ten 1942 m. leido atidaryti juridinę konsultaciją. Kiek vėliau, 1942 VIII 21, gauta galimybė iš Tauragės nuvykti į Vilnių ir atsiskaityti už butą, kurį prižiūrėjo vyro ilgametė pažįstama iš studijų laikų Kaune Sofija Gabriūnienė (Kruopų g. 7 – 3; turėjo sodelį vid. mokyklos kieme, Kruopų g. 11).

Taip ir liko nežinoma, kaip ten buvo su tais sąrašais – vėliau apie tai nieko nebegirdėjome.

E. G., 1987 X

Iš Tauragės į Klaipėdą. Tauragėje, Vaižganto gatvėje, gimė pirmieji du vaikai: Jonas ir Jurgis. Pirmgimiu Jonuku (g. 1942 VIII 3) itin džiaugtasi: tėvas tiesiog skraidė su vežimėliu Jūros upės krantu – kad tik neįverstų į vandenis… Jurgis gimė jau karui pasibaigus, žiemos pradžioje, 1945 XII 17. Krikštijo kun. Mikas Preikšaitis Tauragėje, o Jurgio-Kristijono kūmai – kun. Jonas Kalvanas su žmona Marta Račkauskaite (g. 1923). Kalvanas dažnai užeidavo į mūsų namus. Svečią turėjome kuo ir pavalgydinti, ir pavaišinti. Gimus Kalvanams sūnui, į kūmus buvome jau mekviečiami. Kieno garbei naujagimis gavo Jono vardą – matyt, ir tėvo, ir krikštatėvio.

Tauragėje gyveno ir Andrius Špelveris, Martos Račkauskaitės-Kalvanienės pusbrolis. Martos tėvas – R. katalikas Račkauskas į žmonas buvo paėmęs Andriaus tėvo seserį. Be Martos Račkauskai turėjo ir dar vieną dukterį, kurią mėgino piršti būsimajam Naumiesčio kunigui Jonui Armonaičiui, taip ir likusiam be savo šeimos.

Andrius turėjo namelį, vadinamąją „špelverynę“, kuri vėliau atiteko (paveldėjo) brolio vaikams. Trumpai buvo pasimokęs teisės, po karo dirbo Tauragėje. Buvo truputį raišas viena koja, turėjo artistišką būdą – nuvažiavęs į Palangą, bangose garsiai uždainuodavo.

Kaip vienos profesijos žmogų, vyras jį vadino kolega – tai išgirdęs mažasis Jonukas taip pat kartojo „kolega, kolega“. „Kolega“ Špelveris pjovė malkas su vyru. Kartą, vyrui su Jonuku einant į darbą, Jonukas paslydo ir krito ant kiemo ledo. Špelveris turėjo karinio binto komplektą su kabliukais – prakirstą kaktą susegė tais kabliukais.

Baigėsi karas. Kur toliau gyventi? Į Vilnių nebegrįžome – karo metu ten mūsų nepasigedo naciai, o dabar Vilniuje užteko fronto, partijos bičiulių…

Buvo ištuštėjęs, o tikriau sakant ištuštintas,Klaipėdos kraštas. Kas ir iš kur tik į jį nevažiavo. Bet mums, atsimenant tėvų ir senolių šaknis, želiančias iš Prūsų Lietuvos, jis buvo artimas ir mielas. Be to, Klaipėdoje, Gėlių gatvėje, gyveno vyro pusbrolis Liudvikas Gocentas (g.1915), kuris, metus padirbėjęs Celiuliozės-popieriaus kombinate (t.y. „cibika“, pagal rusiškąją santrumpą CBK), išsikėlė į Kauną ir butą paliko mūsų šeimai. Tai buvo namas nr. 18,vėliau pakeistas į nr. 20. Tad į Klaipėdą išvykome 1946 m. gruodyje, gal porą dienų prieš Kūčias.

Architekto Gabrieliaus Landsbergio projektuotuose keturių butų dviaukščiuose mūro nameliuose, dengtuose raudonom čerpėm, nuo 1936 m. gyveno ir lietuviai klaipėdiškiai, ir iš Didžiosios Lietuvos darbams atsikėlę lietuviai. 1936 – 39 m. ji vadinosi S. Daukanto gatve. Jos 18-ojo namo 2 bute gyveno Petras Čaplinskas (Čaplikas?), dabar kaunietis. Nuo 1939 m. gatvė perkrikštyta į „Blumenstasse“, kurios pavadinimą po karo sovietai išsivertė į Gėlių gatvę. S. Daukantas buvo „užkabintas“ miesto centre ant Simono Dacho…

Taigi, į Klaipėdą įvažiavome pro Gedminų dvarą. Mūsų vienerių metų amžiaus Jurgiukas jau buvo pradėjęs vaikščioti, bet naujoje vietoje vėl pamiršo kaip eiti – sustojo ir baigta… Turėjo priprasti, naujai išmokti.

Darbo biografija. Vyrui Jonui vėl pradėjus dirbti juridinėje konsultacijoje Šilutėje (1955 – 59), nuvykdama ten iš Klaipėdos padėdavau susitvarkyti švarą. Tai jau valdiška tarnyba.

Paaugo Vytautas (14 m.), Jurgis buvo bebaigiąs studijas Karaliaučiuje. Stingant pragyvenimui lėšų, susiradau valdiško darbo: nuo 1967 X 10 iki 1973 V 1 dirbau liftininke namų valdyboje nr. 7 – po trumpų apmokymų pamainomis budėjau pirmajame Klaipėdoje devynaukštyje prie turgavietės ir „Švyturio“ alaus daryklos. Po vyro mirties (1974) dvyliką metų (1975 VIII 1 – 1987 V 31) dirbau Nežinybinės apsaugos skyriaus prie Vidaus reikalų valdybos sarge – pamainomis saugota Gamybinio techninio komplektavimo valdybos, spaustuvės „Rytas“ pastatai, teritorijos. Bendradarbiai ir vadovai gerbė, 1984 III 28 apdovanojo „SSRS darbo veterano“ medaliu, teikė dovanas.

Posakiai, priežodžiai:

Tegul būna Dievui ant garbės.

Diena po Trijų karalių – per gaidžio žingsnį ilgesnė. (2002 I 11).

Parengė Vytautas Gocentas, Klaipėda-Vilnius, 1991-2003 m.

Vytautas Gocentas, Vilnius, 2007 m. kovo 28 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 balandžio 29
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: balandžio 29, 2014 @ 2:25 pm
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →