Atnaujinta: 2014-04-18

Naujienos
Straipsniai
Straipsnių paieška
Redakcinė kolegija
Rėmėjai
Lietuvos istorijos laikraštis "Voruta"

 

Lietuvių
Lenkų
Rusų
Anglų
Vokiečių
Didžiosios ir Mažosios Lietuvos studentai Karaliaučiaus universitete (450-osioms metinėms)

   Šiame straipsnyje bandoma apžvelgti Karaliaučiaus universiteto veiklą iki XX a., papasakoti apie jo studentus iš tos pačios protestantiškos Prūsijos valstybės dalies – Mažosios Lietuvos ir iš katalikiškos Didžiosios Lietuvos, kurioje per reformaciją dalis ponų ir bajorų perėjo į protestantizmą (virto evangelikais liuteronais arba reformatais) ir vyko mokytis į Vidurio ir Vakarų Europos protestantiškus universitetus.

   Pateikti buvusių studentų skaičiai yra apytikriai (gal per „drąsiai“ suskaičiuota), ypač sunku nustatyti jų tautybę; juo labiau kad toje epochoje (XVI–XVIII a.) tautiškumo samprata buvo kitokia, sutampanti su valstybiškumu, priklausymu tos valstybės tautai plačiąja prasme. Tačiau Mažojoje Lietuvoje, kur lietuvininkai gyveno vokiečių valdomoje valstybėje, padėtis kiek kitokia. Daugelis baigusių Karaliaučiaus universitetą ir dirbdami Mažojoje Lietuvoje nusipelnė lietuvių raštijai ir bendrai lietuvybei. Iš Didžiosios Lietuvos tokių mažai. Tai man svarbiausias kriterijus, todėl bandžiau suskaičiuoti, kiek lietuvių ar suvokietėjusiųjų, mišriataučių, taip pat ir vokiečių iš Mažosios Lietuvos studijavo Karaliaučiuje. Nemažai mano pateiktų faktų apie absolventų lietuvišką veiklą literatūrologų, kultūros istorikų jau skelbta. Juos pakartoju, kad iš konteksto matytųsi Albertinos universiteto absolventų veiklos panorama. Nors kiekvieno studento asmenybę teko kruopščiai analizuoti, netikslumų gali būti. Tai ne vienerių metų tyrinėjimo darbas.

   Karaliaučius (Königsberg) XVI a.–XIX a. I pusėje buvo svarbus lietuvių kultūros centras – ne tik mažlietuvių, bet ir didlietuvių. 1524–1940 m. iš apie 190 Karaliaučiuje veikusių spaustuvių 23 leido produkciją Mažosios Lietuvos lietuviams: išspausdino apie 600 knygų ir 6 periodinius leidinius. Čia 1832–1915 m. ėjo vienas pirmųjų periodinių lietuviškų leidinių – protestantų laikraštis „Nusidavimai apie evangelijos prasiplatinimą tarp žydų ir pagonų“. Karališkoji ir universiteto bibliotekos nuo XVIII a. pradžios sukomplektavo beveik pilną Mažosios Lietuvos lietuviškų leidinių kolekciją. Jos pagrindu XIX a. pradėti tarptautiniai lituanistiniai tyrimai. Universiteto biblioteka iki Antrojo pasaulinio karo buvo viena svarbiausių XVI–XVIII a. lietuvių raštijos paminklų šedevrų saugyklų. Liaudies buities – Tėviškės muziejuje (Heimatmuseum) buvo lietuviškas skyrius. Tik XIX a. II pusėje, lietuvių teritorijos pietinei ribai sparčiai traukiantis į šiaurę, Mažosios Lietuvos kultūros ir spaudos centru tapo Tilžė (Tilsit), to lietuvių krašto vadinamoji sostinė. Karaliaučiuje XVI a., manoma, gyveno iki 20 proc. lietuvių.

   Karaliaučiaus universitetas Albertina (1544–1944) buvo protestantizmo tvirtovė Rytuose. Iki 1632 m. įsteigto Tartu (Dorpat) universiteto Karaliaučiaus universitetas buvo toliausiai šiaurės rytuose esantis Europos universitetas. Prasidėjus reformacijai, jau 1534 m. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis išleido ediktą, kuriuo uždraudė jaunuoliams vykti mokytis į protestantiškus Vokietijos universitetus. 1541 m. jis buvo pritaikytas Lietuvai. Jo nepaisė. 1543 m. ediktu draudimas atšauktas, be to, nurodoma, kad išvykus ten mokytis nevalia priimti protestantų mokslą, skleisti jį grįžus namo. Tačiau daugelis absolventų grįždavo protestantais. Anksčiau Lietuvos jaunuoliai studijavo, be Prahos ir Krokuvos universitetų, Leipcige (įkurtas 1409 m.). XVI a. II pusėje–XVII a. I pusėje čia mokėsi beveik visų žymiausių Lietuvos magnatų didikų sūnūs.

   Tautybę nustatyti, ypač jei studentas nėra būsimasis lietuvių raštijos veikėjas, sunku. Jau nuo XVI a. į Europos universitetus atvykstantieji būdavo įrašomi lenkais, lot. polonus. Tautybę dažnai lėmė gyventojo pavaldinybė Lenkijos karaliui. Kartais užrašoma kilimo vieta, kartais – tik pavardė. Tik nuo XVIII a. pabaigos dauguma universitetų įvedė pastovią įrašų formą: pažymima amžius, tautybė, kilimo vieta arba diecezija, tėvų užsiėmimas. Tik Karaliaučiuje apie Lietuvą daugiau žinojo. Stojantieji į šį universitetą būdavo užrašomi pagal tautybę arba pagal kilimo vietą (lithuanus, polonus, rutenus).

   Apie Karaliaučiaus universiteto studentus iš Didžiosios ir Mažosios Lietuvos, juolab lietuvius, parašyta nedaug. Specialią studiją, talkinamas brolio Mykolo, parašė išeivis Amerikoje Vaclovas Biržiška. Jis paskelbė 1544–1828 m. studentų iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) matrikulas (sąrašus). Pilnesnį sąrašą gauname panaudoję lenkų kultūros istoriko Stanislawo Koto publikaciją. Joje sužymėtos 77 LDK didikų šeimos, kurių sūnūs nuo XVI a. iki 1664 m. mokėsi užsienio universitetuose, tarp jų ir Karaliaučiaus. Pateiktos tik studentų pavardės. Albertinos matrikulas XX a. pradžioje publikavo ir vokietis G. Erleris. Turbūt išsamiausiai apie studentus iš Lenkijos ir Lietuvos valstybės (LLR) ir tarp jų iš Lietuvos rašo lenkų istorikė Danuta Bogdan. Ji pabrėžia, kad daugelis iš jų rektoriaus specialia privilegija būdavo atleidžiami nuo stojamojo mokesčio. Tai valstiečių, amatininkų, kaimo mokytojų sūnūs. Universitete bajorų (šlėktų) vaikų daugiausia buvo iš LLR. Norėčiau atkreipti dėmesį į pirmųjų studentų iš Lietuvos skaičių. 1544–1545 m. D. Bogdan nurodo 5, o pagal V. Biržišką ir jį papildžiusį A. Šapoką, taip pat pasinaudojus S. Kot sąrašais, gauname 8. 1546–1547 m. vietoj 9 – 15 studentų. D. Bogdan 1544–1619 m. suskaičiavo įsirašiusių į universitetą iš Lietuvos apie 200, o remiantis minėtais trim autoriais – kiek daugiau kaip 200 jaunuolių studijavo vien 1544–1600 m. J. Bukowskis ir J. Lukaszewicz (Lukaševič), rašydami apie Lenkijos karalystės studentus, mokyklas, reformaciją, pateikė duomenų ir apie LDK studentus. Apie Didžiosios Lietuvos studentus ir ypač jo pirmuosius profesorius lietuvius truputį rašė garsus vokiečių istorikas, Prūsijos kultūros tyrėjas K. Forstreuter (Forstroiteris) monografijos apie Prūsiją skyrelyje „Königsbergo studentai iš Lietuvos“. Jis pažymi, kad studentų iš to krašto ir vokiečių protestantų buvo gausu, o dar daugėjo XVI a. pabaigoje Lietuvoje įsigalėjus kontrreformacijai. Tačiau mažėjo nuo XIX a. pradžios dėl politinių ir religinių priežasčių, Lietuvą 1795 m. prijungus prie Rusijos. Kitas žymus Prūsijos ir skyrium Mažosios Lietuvos (beje, ir Mozūrijos) istorikas W. Hubatsch (Hubačas) Karaliaučiaus universitetui paskyrė specialią studiją. Anot jo, 1744 m. (200 metais nuo universiteto įkūrimo) studijavo 62 lietuviai, 136 lenkai, 12 skandinavų, 6 rusai, 4 prancūzai, 3 vengrai, po 1 olandą, šveicarą ir italą. Iš viso 364 nevokiečiai sudarė 36 proc. visų studijuojančiųjų. Iš 1032 studentų šiek tiek daugiau negu pusė buvo iš Rytų ir Vakarų Prūsijos. Apskritai iš užsieniečių daugiausia studijavo lietuvių ir lenkų.

   Nuo XVIII a. pabaigos Karaliaučiaus universitete studentų ėmė mažėti ir dėl to, kad 1784 m. universitetas buvo įkurtas Lvove (Lemberg), 1819 m. Peterburge, 1802 m. atkurtas Tartu. Hubatschas pateikia Getingeno (Götingen) universiteto žinomo profesoriaus Georgo Christopho Lichtenbergo 1798 m. rašyto laiško į Karaliaučių filosofui I. Kantui reikšmingą mintį: į Rytų Prūsijos universitetą reikia siųsti patriotus ir filosofus, idant „azijiečiai neperžengtų Kurlando [latviškai Kurzemė – A. M.] sienos.“ Hubatschas apgailestauja: kur šiandien šitos Vakarų Europos kultūros sienos? Kur dingo A. Bezzenbergerio Königsbergo universitete įkurta baltų filologijos, netgi slavistikos katedros? Kas galėjo numatyti katastrofą? Karaliaučiaus universiteto istoriją nagrinėjo XVIII a. kultūros tyrėjai D. H. Arnoldtas, J. F. Goldbeckas, XIX a. – M. Toeppenas, XX a. – Goetz von Selle (Gecas fon Zelė), Ch. Hartknochas (XVII a.), Arnoldtas F. Pastenazzi (Pastenacis) (XVIII a.), A. Harnochas, P. Tschakert (Čakertas) (XIX a.), T. Wotschkie (Vočkė), J. Bertuleitas (XX a.) ir kiti, tirdami Prūsijos bažnyčios, reformacijos istoriją, paskelbdami kunigų (tarp jų – baigusių Karaliaučiaus universitetą) sąrašus ir jų pastoracijos vietas, kartu pateikdami duomenų ir apie to universiteto auklėtinius lietuvius bei vokiečius. Juk dauguma baigusių universitetą ir vokiečių kunigų mokėjo lietuviškai ir pasireiškė lietuvių raštijoje. Tokių duomenų yra ir XVII, XVIII, XIX a. skelbiamuose bažnyčių bei parapijų vizitacijų pranešimuose, G. Ostermeyerio, L. G. Rėzos, V. Falkenhahn (Falkenhano) veikaluose apie lietuvių raštijos darbuotojus. Vaclovas Biržiška 3 tomų kapitaliniame veikale (spaudai parengė brolis Mykolas) pateikė senųjų lietuvių raštijos darbuotojų, rašiusių nuo XVI a. iki 1865 m. (iki Rusijos valdžios įvesto lietuviškos spaudos draudimo) biografijas su bibliografijomis, Vytautas Vitkauskas - XVI–XIX a. jų sąvadą.

   Karaliaučiaus universitete XVI–XVIII a. nebuvo metų, kad nebūtų imatrikuluoti nors keli studentai lietuviai ar kitų tautybių atstovai iš Didžiosios Lietuvos bei LDK. Ypač daug atvykdavo iš gretimų Prūsijai Žemaitijos ir Suvalkijos. Daugiausia vyko protestantai. Artimiausią Lietuvai protestantišką Karaliaučiaus universitetą daugiausia lankė vidutiniai bei neturtingi bajorai, protestantų kunigų ir miestiečių sūnūs, kurie neišgalėjo mokytis tolimesniuose Vakarų Europos universitetuose. Pagal šio universiteto nuostatus, kiekvienas studentas turėjo sumokėti 10, turtingieji – 20 grašių. 1622 m. mokestis buvo padvigubintas, vėliau dar pakeltas. Tačiau buvo daroma išimčių. Antai 1546 m. įsirašęs žemaitis Martynas Mažvydas (lot. Martinus Mosvidius) sumokėjo tik 1 grąšį. Jam ir kitiems katalikų hierarchų ir pačios karalienės Bonos Sforcos persekiojamiems ir iš Lietuvos į Prūsiją atvykusiems reformatams buvo daroma nuolaida. Kitas žemaitis, Simonas Vaišnoras (1568 m. įrašas „Simon Wosnarus Lituanus“), sumokėjo 10 grašių. 1555 m. įrašytas Jonas Bretkūnas („Johannes Bretke Friedlandensis… pauper pupilis“), kaip neturtingas ir našlaitis sumokėjo 5 grašius. 1573 m. matrikulose įrašyta visa šeimyna: „Nicolus, Zacharias, Johannes Blotno“, visi trys sumokėjo po 5 grašius. 10 grašių sumokėjo Kėdainių burmistras Steponas Jaugelis Telega („Stephanus Telega, Kiedano, Litwanus“), 1648 m. pradėjęs studijuoti teisę. Karaliaučiaus universitete studijavo daugelis Lietuvos protestantų kunigų – lietuviškų raštų autorių bei vertėjų. Kunigai ir jų sūnūs dažniausiai būdavo priimami be mokesčio. Buvo vienuolių. Kadangi Karaliaučiaus universitetas buvo grynai protestantiškas, kitų tikybų išpažinėjai į jį patekdavo retai. Matrikulose yra pastabų apie protestantizman perėjusius katalikus. Todėl Lietuvos didikų sūnų buvo lankomas tol, kol jie dar buvo protestantai arba svyravo. Jau nuo pirmųjų universiteto veiklos metų jame, lietuvių kultūros istoriko Vaclovo Biržiškos ir istoriko Adolfo Šapokos, pabuvojusių po karo Vokietijos ir kitų šalių archyvuose, duomenimis, pradėjo mokytis didikai J. Zaviša (lot. Joannes Zaphischa Lituanus), M. ir J. Sapiegos, M. ir K. Giedraičiai, XVI a. II pusėje M. Giedraitis, J. Chodkevičius, J. Valavičius, J. P. ir K. Naruševičiai, J. A. Bilevičius, A. Tolvaišas, J. ir L. Masalskiai, D. ir A. Oginskiai ir kiti, XVII a. pradžioje – A. ir J. Naruševičiai, J. ir P. Puzinai ir kiti. Nuo XVII a. II pusės prie Karaliaučiaus universiteto veikė galingiausių LDK didikų Radvilų įsteigta bursa (bendrabutis). Joje gyveno daugiausia Radvilų protestantiškų mokyklų Kėdainiuose, Biržuose, Slucke absolventai. Tačiau iš matrikulų knygų sunku nustatyti, kiek kuriuo metu toje bursoje studentų iš Lietuvos ar LDK gyveno. Lengviausiai į universitetą būdavo priimami liuteronai. Net kalvinams įstoti buvo nelengva. Bet dėl Prūsijos politikos kaimynės Lietuvos atžvilgiu jų Karaliaučiuje mokėsi nemažai. Tikybų skirtumai išnyko XVIII a., tuomet pradėta priiminėti įvairių konfesijų jaunuolius, netgi žydus.

   Tarp Karaliaučiaus universiteto steigėjų buvo ir du lietuviai reformatai, vieni iš lietuvių raštijos pradininkų Abraomas Kulvietis (Kulviet, Culvensis) ir Stanislovas Rapolionis (Rapagelanus). Pakvietė Prūsijos hercogas Albrechtas. A. Kulvietis 1528–1537 m. studijavo Krokuvos, Liuveno, Vitenbergo, Leipcigo, Sienos universitetuose. Klausėsi Roterdamiečio, Lutherio (Liuterio), Melanchtono paskaitų. 1539 m. Vilniuje įsteigė aukštesniąją mokyklą ir iki 1542 m. jai vadovavo. Už reformacijos idėjų skelbimą katalikų persekiojamas 1542 m. atvyko į Karaliaučių. Buvo Albrechto, Lenkijos ir Lietuvos valdovo Žygimanto Augusto pusbrolio patarėjas, partikuliaro (aukštesniosios mokyklos) vedėjas. Partikuliarą perorganizavus į universitetą Kulvietis ėmė vadovauti graikų kalbos katedrai, dėstyti graikų ir hebrajų kalbas, tapo profesoriumi. Rapolionis, 1544 m. baigęs Vitenbergo universitetą ir įgijęs teologijos daktaro laipsnį, 1544 m. tapo pirmuoju Karaliaučiaus universiteto teologijos profesoriumi. Jis rengė kunigo darbui Mažojoje Lietuvoje ir jaunuolius iš Didžiosios Lietuvos. Rapolionis palaidotas Katedroje, greta savo globėjo Albrechto. Marmure iškaltas toks įrašas: „Čia ilsis didis vyras, lietuvių tautos garbė.“

   Lietuvių studentų rengimu protestantų kunigais Mažojoje Lietuvoje pirmiausia rūpinosi pats Prūsijos valdovas. Stodami būsimi studentai turėdavo prisiekti, kad baigę mokslus tarp lietuvių skelbs protestantizmą. 1545 05 01 protestantų vyskupas Paulius Speratus laiškuose iš Karaliaučiaus Kulviečiui ir Rapolioniui ragino juos jo siunčiamus 5 lietuvius jaunuolius parengti protestantų kunigais Prūsijos lietuviškoms parapijoms. Tai tikriausiai M. Mažvydas, B. Vilentas, A. Jomantas, J. Zaviša Lituanus, Joannes Adamus Lithuanus. Tuo klausimu Albrechtas 1546 05 08 iš Vilniaus rašė Žemaitijos vietininkui Jonui Bilevičiui. Po mėnesio Albrechtas jau asmeniškai pakvietė Mažvydą; šis gavo lietuvišką stipendiją. Mažvydas buvo pirmasis lietuvių studentas, baigęs Karaliaučiaus universitetą. Studijuodamas Mažvydas parašė pirmąją lietuvišką knygą „Katekizmą“, kurį 1547 m. išspausdino Karaliaučiuje Weinreicho spaustuvėje. 1549–1563 m. (iki mirties) kunigavo Ragainėje (Ragnit) prie Nemuno, sakė lietuviškus pamokslus. Mažvydo pusbrolis Baltramiejus Vilentas (Vilentatius), 1549 ar 1550 m. baigęs universitetą, iki mirties 1587 m. buvo vienas svarbiausių Zakaimio (Sachkheim), Karaliaučiaus lietuvių evangelikų parapijos, klebonu. Jis išleido Mažvydo parengtą giesmyną „Giesmės krikščioniškos“ (1566–1570, 2 d.), į lietuvių kalbą išvertė M. Lutherio Mažąjį katekizmą („Enchiridionas“, 1575, 2-asis leid. 1579), vertė evangelijas. Jomis naudojosi lietuvių raštijos kūrėjai Jonas Bretkūnas, Mikalojus Daukša, Jonas Jaknavičius, t. y. naudotasi abiejuose lietuvių kraštuose. Vilento (Willentas) 1579 m. išleistomis „Evangelias bei Epistolas“ buvo naudojamasi visose Mažosios Lietuvos, o ir kai kuriose Didžiosios Lietuvos bažnyčiose iki tol, kol buvo išverstas „Naujasis Testamentas“ (1727). Lietuvių raštijoje pasireiškė ir Kulviečio, Rapolionio, Mažvydo, Vilento bendradarbis iš Lietuvos (nuo Varenavo apylinkių, dab. Gardino sritis) Jurgis Zablockis. Jis taip pat studijavo Krokuvos, Vitenbergo, Karaliaučiaus universitetuose („Georgius Zablocius“). Zablockis turėjo poveikio katalikybės Žemaitijoje atgaivintojui, lietuviškos literatūros Didžiojoje Lietuvoje pradininkui Merkeliui Giedraičiui (1551 m. Karaliaučiaus universitete įsimatrikulavo „Melchior Gedrotius“, vėliau Vitenberge „Melchior Goderitz Lituanus Nobilis“, kituose – panašiai). Iš tos lietuvių raštijoje pasižymėjusių Karaliaučiaus universiteto absolventų didžialietuvių plejados buvo Aleksandras Rodūnionis vyresnysis (Radunianis, Rodanius, Radionius). Visi jie mokėjo lietuviškai, lotyniškai, lenkiškai, o vokiškai išmoko pastoriaudami Mažojoje Lietuvoje. Prūsijoje hercogas Albrechtas ir kurį laiką jo įpėdiniai labai rūpinosi jų materialiniu gyvenimu, buitimi: buvo stengiamasi kuo daugiau prikviesti iš LDK inteligentų, protestantizmo skleidėjų. Kai kurie tų lietuviškų parapijų kunigų drauge buvo ir oficialūs Prūsijos valdžios ediktų, potvarkių, paliepimų vertėjai į lietuvių kalbą.

   Paskelbtuose studentų sąrašuose iš 1544–1600 m., t. y. per XVI a. 56 metų laikotarpį, yra 202 studentai iš Lietuvos. Kiek užsirašė lietuviais arba lenkais, nurodysime straipsnio pabaigoje. Jų proporcingai daugėjo, daugiausia paskutiniame XVI a. dešimtmetyje (daugiau kaip 50). Tarp jų 17 žymesnių lietuvių, iš kurių ne mažiau taip 9 nusipelnė mažlietuvių kultūrai. Dar keli nusipelniusieji neaiškios tautybės, kurie taip pat dirbo Mažojoje Lietuvoje. Apskritai iš 20 žymesniųjų 7 buvo didikų sūnūs, 11 pasižymėjo lietuvių raštijoje (iš jų Mikalojus Blotno, iki 1557 m. pirmasis Klaipėdos (Memel) lietuvių bažnyčios protestantų kunigas).

   Karaliaučiaus universiteto studentus Mažosios Lietuvos lietuvius (savivardis lietuvininkai), kaip ir vokiečius, registravau tuos, kurie pasireiškė lietuvių raštijoje; įskaičiau ir jų giminaičius, studijavusius, bet nedirbusius lietuvių kultūros labui. Mažlietuvių studentų nedaug, nes dauguma lietuvių Prūsijoje buvo baudžiauninkai. Mat lietuvių kulmiškių buvo nedaug. Valstiečių dainius K. Donelaitis galėjo studijuoti: jo senelis Hansas Donelaitis pagal Kulmo teisę gavo prie Gumbinės laisvos nuo baudžiavos prievolių žemės. Čia su dviem lietuvininkais įkūrė Lazdynėlių kaimą. Vokiečius suregistravau palyginimui, kadangi daugelis absolventų irgi tapo kunigais Mažojoje Lietuvoje ir daugiau ar mažiau dirbo lietuvių raštijoje. Be to, dalis jų sulietuvėjo (ypač XVI–XVII a.), vesdami lietuvaites, labai susigyvenę su vietos lietuviais. Pravartu prisiminti, kad Mažosios Lietuvos 5 apskrityse (Klaipėdos, Tilžės (Tilsit), Ragainės, Įsručio (Instenburg) ir Labguvos (Labiau) XVI a.–XVIII a. pradžioje (iki 1709–1711 m. didžiojo maro ir po jo sekusios vokiškos kolonizacijos) absoliuti gyventojų dauguma buvo lietuviai; vokiečių valstiečių buvo labai mažai. Prie mažlietuvių priskaičiuoju ir gimusius Mažojoje Lietuvoje didžialietuvių studentų sūnus studentus. Taip skaičiuojant XVI a. gauname apytikriai 25 mažlietuvius bei lietuvių kilmės arba mišriataučius. Iš jų lietuvių raštijoje pasireiškė 15. Lietuvių raštijoje dirbo, pvz., Jonas Gedkantas, žermaičio Tomo Gedkanto sūnus. Gimė Širvintoje (Schirwindt), prie Didžiosios Lietuvos sienos. Baigęs universitetą (Johannes Gedkantus Schirwintensis), savo tėviškės lietuviškoje parapijoje 1580–1618 m. kunigavo. Jonas Rėza (Rehza, Rhesa; įsimatrikuliavo „Joannes Rhesa Tilsensis“) tobulai mokėjo lietuviškai, 1600–1621 m. buvo Tolminkiemio (Tollmingkehmen), 1621–1629 m. Karaliaučiaus klebonas. Stanislovas Virčinskis („Stanislaus Virtzinski Instenburgensis“), 1595–1612 m. Žabynų klebonas, iš vokiečių į lietuvių kalbą išvertė giesmę. Vokietis Michaelis Vilis (Will) dar prieš sekuliarizaciją buvo Pabėtų (Pabėčių; Pobethen; Semboje, į šiaurės vakarus nuo Karaliaučiaus) katalikų kunigas, 1525 m. virto vienu pirmųjų protestantų kunigų Mažojoje Lietuvoje. XVI a. viduryje Karaliaučiuje studijavo keletas prūsiškai mokančių jaunuolių. Vokietis kunigas Abelis Vilis, pasitelkęs prūsiškai, lietuviškai ir kuršiškai mokantį baudžiauninką Paulių Megotę (Megotte), kuris Pabėtų bažnyčioje buvo vertėju (tulku), sukūrė prūsų kalbos paminklą – išvertė III Katekizmą. Lietuvių raštijai ypač nusipelnė Bambliuose prie Frydlando (Friedland) gimęs Jonas Bretkūnas (Bretkius, Bretke; pats lietuviškai pasirašinėjo Bretkunas), notangės prūsės motinos ir vokiečio tėvo sūnus. Iš mažens gerai mokėjo lietuviškai ir vėliau sulietuvėjo (kaip ir apskritai didesnioji dalis šiaurinių prūsų). Po studijų Karaliaučiuje (1555–1556)) ir Vitenberge, 1562–1587 m. klebonavo Labguvoje (prie Kuršmarių ir Deimenos upės žiočių) ir 1587–1602 m. Karaliaučiaus lietuvių Šteindamo (Steindam) parapijoje; bažnyčioje pamaldos vykdavo ir lenkams. Lietuviškas ir lenkiškas žodis čia skambėjo iki 1915 m. Bretkūnas pirmasis iš lietuvių rašė Mažosios Lietuvos istoriją (vokiškai, išlikę fragmentai išspausdinti 1983 m.). Parašė pirmąją lietuvišką maldaknygę, pamokslų rinkinį „Postilė“ (1591 m., 2 dalys). Svarbiausias jo darbas – lietuviškoji Biblija, kurią pirmasis išvertė iš vokiečių kalbos. Jo duktė Barbora ištekėjo už tos pačios Šteindamo bažnyčios Karaliaučiuje lenkų kunigo Stefano Wilkau (Wilk).

   XVI a. studijavusių Mažosios Lietuvos lietuvių arba suvokietėjusių lietuvių ir dirbusių lietuvių raštijos darbą randame 16, beveik visi kunigai. Su jų giminaičiais studentais (nedirbusiais to darbo) – 29. Pridėjus 11 Mažojoje Lietuvoje dirbusių lietuvių raštijoje didžialietuvių ir 5 vokiečius, gauname 32 abiejų kraštų Karaliaučiaus universiteto absolventus, dirbusius Mažojoje Lietuvoje lietuvybės labui. O iš viso XVI a. studijavo ne mažiau kaip 231 abiejų kraštų lietuvių bei lietuvių kilmės, t. p. lenkų, vokiečių arba mišriataučių.

   XVII a. iš Didžiosios Lietuvos bei LDK studijavo 230 žmonių. Imant pagal dešimtmečius, daugiausia (62) pirmajame dešimtmetyje, mažiausiai – aštuntajame ir devintajame (po 14). Iš Mažosios Lietuvos studijavo apie 19 lietuvių (keletas) bei lietuvių kilmės arba mišriataučių jaunuolių, pasireiškusių lietuvių raštijoje. Su jų giminaičiais studentais – apie 48. Iš viso iš abiejų kraštų 278. Buvo numatyta, kad Tilžės gimnazijos precentorius, gerai mokąs lietuviškai, parengtų 20–30 lietuvių berniukų. Jie, baigę gimnaziją, su stipendija būtų nusiųsti studijuoti į Karaliaučių. Nes, pavyzdžiui, XVII a. Įsručio apskrity iš parapijų mokytojų tik 4 buvo lankę universitetą, tarp jų 1 lietuvis. Iš Mažosios Lietuvos vokiečių lietuvių raštijoje XVII a. pasireiškė net 33 universiteto absolventai, o su jų giminaičiais studijavo 77 jaunuoliai.

   Iš mažlietuvių lietuvių raštijai nusipelnė Pilypas Ruigys (Philllip Ruhig), 1708–1749 m. kunigavęs Valtarkiemyje (Waltarkehmen; į pietus nuo Gumbinės). Vykstant polemikai dėl lietuvių kalbos apvalymo nuo germanizmų, jis palaikė Gumbinės lietuvių ir vokiečių kunigą Michaelį Moerliną (Merliną) ir parašė svarbų veikalą „Lietuvių kalbos kilmės, būdo ir savybių tyrinėjimas“ (1708 m. rankraštis lotynų kalba, 1747 m. išleistas vokiečių, 1986 m. Vilniuje lietuvių kalba). Jo paskelbtomis lietuvių dainomis žavėjosi vokiečių rašytojai humanistai G. E. Lesingas, J. G. Herderis, J. W. Goethe (Getė). 1747 m. parašė „Lietuvių-vokiečių ir vokiečių-lietuvių kalbų žodyną“, su kitais 1727 m. parengė lietuvių kalba Naująjį Testamentą, 1735 m. Bibliją, 1732 m. giesmyną. Jo darbais rėmėsi abiejų kraštų lietuvių raštijos veikėjai. Iš vokiečių nusipelnė Danielis Kleinas, Matthaeus Praetorius (Pretorijus) ir daug kitų. Kleinas nuo 1636 m. iki mirties 1666 m. kunigavo Tilžės lietuvių bažnyčioje. Sulietuvėjo. Parašė ir 1653 m. išleido lotynų kalba pirmąją lietuvių kalbos gramatiką (1654 m. santrauką vokiškai). Jo gramatikomis sekė visi XVIII a. Mažosios Lietuvos lietuvių kalbos gramatikų autoriai. Praetorius greta T. Lepnerio buvo žymiausias XVII a. Mažosios Lietuvos etnografas, J. Bretkūno anūkas. Įdomu, kad Danielius Gaidys rašėsi lotyniškai Gallus, o jo sūnus virto Hahn (vertimas į vokiečių kalbą).

   XVIII a. iš Didžiosios Lietuvos bei LDK studijavo 201 jaunuolis. Taigi truputį mažiau negu XVII a. Daugiausia (34) pirmajame dešimtmetyje, mažiausiai septintajame (14) ir paskutiniajame (15). Iš Mažosios Lietuvos studijavo apie 10 lietuvių bei lietuvių kilmės (Donelaičiai, Ruigiai, L. G. Rėza ir kiti) arba mišriataučių jaunuolių, pasireiškusių lietuvių raštijoje. Su jų giminaičiais studentais buvo apie 22. Iš viso iš abiejų kraštų mažiausiai 223. Apskritai iš 1032 studentų 1744 m. tik 62 buvo laikomi lietuviais. Mažosios Lietuvos vokiečių studentų XVIII a. buvo atitinkamai apie 46, o su giminaičiais, nedirbusiais lietuvių raštijoje – 118. Iš visų laikų vokiečių studentų (ir iš jų, dirbusių lietuvių raštijoje, beveik visi kunigai) buvo daugiausia XVIII a. dėl to, kad po 1709–1711 m. didžiojo maro ir bado į Mažąją Lietuvą atsikėlė daugiau kaip 20 000 vokiečių kolonistų. Suprantama, daugėjo vokiečių inteligentų ir ypač kunigų. O lietuvių absoliuti dauguma dėl Prūsijos valdžios politikos buvo baudžiauninkai. Jie negalėjo išsiugdyti gausesnio inteligentijos sluoksnio. Jau 1765 m. Prūsijos vyriausybės įstatymu valstiečių vaikams buvo uždrausta mokytis Karaliaučiaus universitete.

   Lietuvių literatūroje, istorijoje daug nuveikė suvokietėję lenkai(?) David Gottfried Zudnachowski (lot. Zudnachovius; V. Biržiška jį laiko lietuviu; tėvas, t. p. studentas, Jan Czudnachowski (Čudnachovskis) ir Ludwig Adolf Franc Baczko (Bačka). Zudnachowski buvo Lietuvių kalbos seminaro prie Karaliaučiaus universiteto docentas, valdžios potvarkių į lietuvių kalbą vertėjas. Iš lietuvių labai žymus Tolminkiemio kunigas Kristijonas Donelaitis (imatrikuliuotas 1736 m. „Donaleitis Christ. Gumbinen Borussus“; naudojosi dar hercogo Albrechto XVI a. skirta lietuviams viena iš stipendijų), Pilypo Ruigio (Ruhig) sūnus Paulis Friedrichas ir Liudvikas Gediminas Rėza (Rhesa). Donelaičio poema „Metai“ yra svarus įnašas į XVIII a. Europos švietimo epochos literatūrą. Tai tarytum liaudies buities metraštis. P. F. Ruigys buvo Lietuvių seminaro docentas, parengė lietuvių kalbos gramatiką (1747, vokiškai). Donelaičio poemą pirmasis 1818 m. išleido filosofijos ir teologijos daktaras, Karaliaučiaus universiteto profesorius Rėza. 1818–1840 m. jis buvo Lietuvių seminaro vedėjas (tuomet seminaras virto lituanistikos studijų centru). Kelis kartus Rėza ėjo universiteto rektoriaus ir teologijos fakulteto dekano pareigas. 1800–1816 m. buvo Königsbergo kariuomenės įgulos kapelionas, lietuvių kariams įgulos bažnyčioje sakė lietuviškus pamokslus. Parengė ir 1825 m. išleido pirmąjį lietuvių liaudies dainų rinkinį „Dainos“. Iš vokiečių lietuvių kultūrai nusipelnė Gottfriedas ir Siegfredas Ostermeyeriai. Gottfriedas 1752–1800 m. kunigavo Trempų (Trempen; į pietus nuo Įsručio) lietuviškoje parapijoje. Šeimoje kalbėjo lietuviškai, smerkė Prūsijos valdžios germanizacinę politiką. Tyrė prūsų, lietuvių mitologiją, istoriją, smerkė Prūsijos valdžios germanizacinę politiką ir gynė lietuvių teises. Sūnus Siegrfiedas taip pat kunigavo lietuviškose parapijose ir savo knygelėje užtarė lietuvius ir jų vertingą Europos kultūrai kalbą. Pilkalnio (Pillekallen) mokytojas ir kantorius Christianas Gottliebas Milkus, arba Milkė, Melkus (Mielcke) 1800 m. parengė „Lietuvių-vokiečių ir vokiečių-lietuvių kalbų žodyną“ ir lietuvių kalbos gramatiką. Pratarmes parašė filosofas I. Kantas (J. Tumelio manymu, jiedu giminiavosi), karaliaus patarėjas C. Heilsbergas ir Berlyno universiteto profesorius D. Jenischas. Jie aukštino lietuvių kalbą ir siūlė ją germanizacijos sąlygomis palikti funkcionuoti viešajame gyvenime. Milkus parašė pirmąją istorinę poemėlę „Pilkalnis“ (išspausdinta 1931). Valtarkiemio kunigas Jonas Gottfriedas Jordanas susibičiuliavo su K. Donelaičiu ir lietuviškai su juo korespondavo. Jis gavo iš Donelaičio našlės Anos Reginos Olefant rašytojo rankraščius ir perdavė Karaliaučiaus universiteto profesoriui L. G. Rėzai. O šis Donelaičio literatūrinį palikimą publikavo. Dar keli Karaliaučiaus universiteto auklėtiniai. Pilkalnio kunigas (1734–1754) Friedrich Wilhelm Haack (Hakas) sudarė ir Halėje 1730 m. išspausdino dvikalbį lietuvių ir vokiečių kalbų žodyną su lietuvių kalbos gramatika. Tai pirmasis spausdintas lietuvių kalbos žodynas Mažojoje Lietuvoje. Skirtas ir Lietuvių seminaro prie Halės universiteto klausytojams. Papelkių (Popelken; į šiaurės vakarus nuo Įsručio) lietuviškos parapijos kunigas (1726–1763) Adam Frederik Schimmelpfenig (Šimelpfenigis) yra pasaulietinės lietuvių poezijos pradininkas. Gabrielis Engelis, Žilių (Szilen, į pietus nuo Tilžės) kunigas (1710–1731), stojo vadovauti Mažosios Lietuvos kunigų vokiečių opozicijon prieš mokyklų inspektoriaus prof. dr. Heinrich Lysius (Lyzijaus) švietimo reformą. Jąja buvo planuojama suvokietinti mokyklą: lietuvių vaikai turėtų mokytis iš vokiškų vadovėlių. Engeliui pavyko įtikinti Prūsijos karalių Friedrichą Wilhelmą I, kad Lysius politika lietuvių atžvilgiu kenksminga valstybei. Lysius buvo pašalintas, lietuviškų mokyklų statybą karalius pavedė pačiam Engeliui, J. Quandtui (Kvantui) ir K. Sahmei (Zamei).

   XIX a. studentų iš Didžiosios Lietuvos bei LDK žinome tik iš 1801–1828 m. sąrašo. Jų tik 53. Tuo būdu 1544–1828 m. Karaliaučiaus universitete iš tos valstybės studijavo, remiantis sąrašais ir kitais duomenimis, apie 686 studentus. Prileidus apie 10 žm. paklaidą, gauname 695. Palyginkime su kitais universitetais. Krokuvos universitete (įsteigtas 1364 m.) iš Lietuvos bei LDK XVI a. studijavo 168, Vitenbergo 1536–1590 m. – 30, Frankfurto prie Oderio 1513–1597 m. – 16. XVII a.: Vitenbergo 1606–1634 m. – 6, Leideno 1603–1700 m. – 92 (1701–1764 m. – 53), Frankfurto 1605–1700 m. – 37 (1705–1800 m. – 66), Branevo (Braniewo, Braunsberg; Varmijoje; 1466–1772 m. ji priklausė Lenkijai) 1580–1593 m. – 3, 1601–1700 m. – 44, 1702–1797 m. – 40 (iš jų apie 10 pasisakė moką lietuviškai). Tuo būdu Karaliaučiaus universitete XVI–XVIII a. studijavo apie 650, Leideno – apie 147, Frankfurto prie Oderio – apie 120, Branevo – 87, Ilgolštato (Ingolstadt) – 109, o XV–XVI a. Krokuvos – net 356. Studentų gausumu Karaliaučiaus universitetas buvo antras tarp vokiškų protestantiškų universitetų. Apskritai įvairiuose Vakarų ir Vidurio Europos universitetuose iš Lietuvos bei LDK studijavo iki 2000 jaunuolių (XV a. 205, XVI a. 630, XVII a. 760, XVIII a. 400).

   Karaliaučiaus universitete 1544–1799 m. daugiausia studijavo iš Vilniaus (82), Kauno (67), iš Kėdainių ir Slucko (28 ir 29), iš Naugarduko (10), iš Nesvyžiaus ir Ukmergės (po 5). Taigi daugiausia iš etninės Lietuvos. Tačiau 362 įsirašiusieji nurodė tik pavardę.

   Nobilių (dauguma užsirašė Lituanus) 1544–1799 m. buvo 104. Lituanus (Lithuanus, Lithwanius, Litvanus) tuo laikotarpiu užsirašė 387, Lithuano-Polonus 1715–1799 m. 49, Polono-Lituanus 1735–1799 m. 4, Polonus 1557–1799 m. 38. Vienas 1702 m. užsirašė Lituanus Prussus, kitas 1706 m. Lithuanus Borussus (Theodor Mikulizc). Keli užsirašė prūsais (Borussus), rutenais (prutenais; iš LDK rusiškų žemių) – 10. Likusieji nurodė tik kilimo vietą. Yra vokiškom pavardėm – tai Lietuvos protestantai vokiečiai.

   Grįžtame prie XIX a. Karaliaučiaus universiteto absolventų. Vokiečių, pasižymėjusių lietuvių raštijoje, priskaičiuojame 20, o su studentais giminaičiais – 37. Iš Mažosios Lietuvos lietuvių jos raštijoje, politiniame ir visuomeniniame gyvenime iškilo 7. Fridrikas Kuršaitis (Kurszatis, Kurschat) 1841–1883 m. buvo Lietuvių kalbos seminaro vedėjas, profesorius (1865), filosofijos garbės daktaras (1875). 1848–1880 m. redagavo ir leido Prūsijos lietuviams skirtą laikraštį „Keleivis“. Seminaro klausytojams parengė „Lietuvių kalbos tyrinėjimus“ (1843–1849, 2 dalys, vokiškai), visuomenei – „Lietuvių kalbos žodyną“ (1870–1874, 2 t.), „Lietuvių kalbos gramatiką“ (1876). Perredagavo Biblijos lietuvišką vertimą (1865), atliktą XVI a. minėto J. Bretkūno. Jo giminatis profesorius Aleksandras Teodoras Kuršaitis t. p. buvo žymus baltistas. 1882–1922 m. mokytojavo Tilžės gimnazijoje, vadovavo lietuvių kalbos fakultatyvui. 1898–1923 m. buvo „Lietuvių literatūros draugijos“ („Litauische literarische Gesellschat“, Tilžėje) pirmininkas, 1899–1912 m. jos tęstinio leidinio „Mitteilungen…“ redaktorius. Parengė kapitalinį „Lietuviškai-vokišką žodyną“ (1968–1973, 4 t.). Lietuviams moksleiviams parengė lietuviškų vadovėlių. Filosofijos daktaras, profesorius teologas Vilemas Gaigalaitis (Gaigalat), 1901–1918 m. buvo Prūsijos landtago deputatas. Steigė Mažojoje Lietuvoje įvairias lietuvių draugijas, knygynus, bibliotekas. 1907–1914 m. priklausė Lietuvių mokslo draugijai Vilniuje. 1925–1933 m. Klaipėdos krašto evangelikų liuteronų konsistorijos prezidentas. 1925–1941 m. dėstė Kauno universiteto evangelikų teologijos fakultete. Kunigas Endrikis Endrulaitis 1901–1906 m. redagavo 2-ąjį lietuvišką periodinį leidinį „Nusidavimai apie Evangelijos prasiplatinimą tarp žydų ir pagonų“ (1832–1834, 1837–1914, 1921). Medicinos mokslų daktaras Vilius Bruožis buvo pirmasis Mažosios Lietuvos inteligentas su pasaulietiniu aukštuoju išsilavinimu. Lietuvybei labai nusipelnė suvokietėjęs mozūras Eduardas Gisevius (Gizevijus), 1846–1876 m. Tilžės gimnazijoje dėstęs lietuvių kalbą. Vienas iš „Lietuvių literatūros draugijos“ steigėjų (1879). Gisevius buvo žymiausias XIX a. Mažosios Lietuvos etnografas, tyrė lietuvių materialinę ir dvasinę kultūrą. Apskritai Karaliaučiaus universitete XVII a. studijavo 4 lenkai Giszycki-Gisevius, o XVIII a. – net 18.

   Iš viso Mažojoje Lietuvoje 1544–1900 m. lietuvių raštijos darbą dirbo ne mažiau kaip 167 Karaliaučiaus universiteto auklėtiniai. Jų giminaičių studijavo mažiausiai 179. Pridėjus apie 695 studijuojančiųjų 1544–1828 m. iš Didžiosios Lietuvos bei LDK, gauname ne mažiau kaip 1040. O 1544–1800 m. iš Didžiosios Lietuvos bei LDK studijavo daugiau kaip 640, iš Mažosios Lietuvos – daugiau nei 300 žmonių. Iš viso daugiau kaip 940 abiejų lietuviškų kraštų jaunuolių.

   Tarp Karaliaučiaus universiteto rektorių 1935–1937 m. buvo suvokietėjęs lietuvis, garsus kalbininkas Jurgis Gerulis (Georg Gerull). Galbūt prūsiškom ar lietuviškom pavardėm rektoriai Georgas Mylius, Johannes Papius (XVII a.), Georgas Woseginas ir Balthasaras Tilenius (XVIII a.), Julius von Gierke (XX a. pradžia).

   Žymių asmenybių, dirbusių Mažojoje Lietuvoje lietuvių kultūrinį darbą, parengė minėtas Lietuvių kalbos seminaras prie Karaliaučiaus universiteto. Įsteigtas 1723 m., per vokiškąją kolonizaciją Mažojoje Lietuvoje. Veikė iki 1935 m., kol hitlerininkai šį ir Lenkų kalbos seminarą uždarė. Lietuvių kalbos seminaro veiklą iš Berlin-Dahlen archyvo dokumentų yra tyręs dr. Domas Kaunas, olštinietė dr. Danuta Bogdan – iš Olštino archyvo (pirmiausia jai rūpi, suprantama, lenkų kalbos seminaras). Abu seminarai priklausė Teologijos fakultetui. Tarp seminaro klausytojų buvo ir lietuvių iš Didžiosios Lietuvos. Dauguma – vokiečių, būsimų kunigų lietuviškoms parapijoms. Jie naudojosi lietuviams skirtomis lengvatomis. Maždaug 1918–1922 m. seminaro vadovas buvo minėtas prof. dr. Jurgis Gerulis. Prieš Antrąjį pasaulinį karą jį lankė Vydūno mokinys, žymus baltistikos ir slavistikos specialistas V. Falkenhahnas. 1935–1941 m. jis Karaliaučiaus universitete dėstė lietuvių kalbą. Per 3 mokymosi seminare metus būsimi dvasininkai turėjo įgyti lietuvių kalbos žinių. Klausytojų vidutiniškai būdavo apie 20. Pvz., 1857/58 m. m. iš 19 klausytojų 5 buvo lietuviai, 1858/59 m. m. iš 24 – 7, 1860/61 m. m. iš 21 – 6.

   Jau iš šitų pateiktų faktų, skaičių galima daryti išvadą, kad Karaliaučiaus universitetas buvo labai svarbus mokslo, kultūros židinys ne tik Mažajai, bet ir Didžiajai Lietuvai. Vieno lietuviško krašto (Mažosios Lietuvos) studentai tapo daugiausia kunigais ir lietuvių raštijos kūrėjais, kito (LDK) – labiau valstybės, visuomenės, kultūros veikėjais.

   

   Voruta. - 1994, liep, nr. 27–28 (165–166)

   
 
 

Senasis Karaliaučiaus universitetas Knypavoje po sugriovimo.

 

Dr. Algirdas Matulevičius, Vilnius, "Voruta", Nr. 27-28 (165-166), 1994 m. birželio 30 d.
























kontaktiniai lęšiai
VESTUVIU FOTOGRAFAS
Įdomios naujienos
Paskola
prekių pervežimas iš uk
Renginiai Vilniuje
Studijos Užsienyje
Torrent
Visos dienos akcijos
Mobiliųjų telefonų reitingai
reklama
drobes
foto dovanos
Naujos įmonės
Moteriska avalyne
kreditas
dantu implantai kaune
Paskolos bedarbiams
Paskolos be užstato
Snieglentes
polikarbonatas
fotografas