Atnaujinta: 2014-04-15

Naujienos
Straipsniai
Straipsnių paieška
Redakcinė kolegija
Rėmėjai
Lietuvos istorijos laikraštis "Voruta"

 

Lietuvių
Lenkų
Rusų
Anglų
Vokiečių
Klaipėdos krašto istorijos vingiuose

   2004 kovo 23 d. sukako 65 metai kaip naciai užgrobė Klaipėdą ir jos kraštą

   Klaipėdos krašto terminas, palyginus istoriniu požiūriu, naujas, tik po pirmojo pasaulinio karo atsiradęs. Mažosios Lietuvos dalį, esančią Nemuno dešinėje pusėje. Ši sritis nuo senovės laikų buvo Žemaičių dalis. 1251 metais buvo vokiečių ordino jėga nuo Lietuvos atplėšta, siekiant sujungti ordinų užkariautas baltų žemes ir atskirti Lietuvą nuo jūros. Šią Lietuvos žemę vokiečiai išlaikė beveik 700 metų. Ir tik Vokietijai pralaimėjus karą, Versalio taikos sutartimi (97 straipsnis), Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos. Minėtame straipsnyje sakoma: "Susijungusių ir susitarusiųjų valstybių naudai Vokietija atsisako visų teisių į teritorijas tarp Baltijos jūros, Šiaurinės Rytprūsių sienos (Vokietijos sienos 26 str.) ir buvusios Vokietijos-Rusijos sienos. Vokietija apsiima pripažinti svarbiausiųjų susijungusiųjų ir susitarusiųjų valstybių dispozicijas, liečiančias šias teritorijas, ypač kiek jos paties gyventojų pilietybę" (Mūsų Lietuva, Vilnius, 1991 m. t. 4, p.635).

    Suprantame, kad Vokietijos delegacijai šis sprendimas buvo ne prie širdies. Vokietijos delegacijai dėl to protestuojant, Santarvės vardu, Chlemenceau 1919 m. birželio 16 dieną taip atsakė vokiečių delegacijai; "Minėtas kraštas visada yra buvęs lietuviškas; daugumos gyventojų kilmės ir kalbos atžvilgiu yra lietuviškos, nors pačiame Klaipėdos mieste didelė dalis yra vokiečiai. Visa tai dar nepateisina, kad tas kraštas turėtų būti paliktas ir toliau Vokietijos suverenume, ypač turint galvoje, kad Klaipėdos uostas Lietuvai yra vienintelis išėjimas į jūrą" (ten pat,p.635). Nors ir be didelio entuziazmo, bet 1920 m. vasario mėnesį iš Klaipėdos krašto pasitraukė vokiečių kariuomenė. Tais pačiais metais vasario 15 d. Santarvės vardu kraštą užėmė prancūzai, įvesdami batalioną pėstininkų. Oficialiai Vokietijos komisaras grafas Lambsdorf Reicho vardu Klaipėdos kraštą perdavė prancūzų gen. Odry. Nebeužilgo Mažosios Lietuvos lietuviai savo veiklos centrą perkėlė iš Tilžės į Klaipėdą.

    Toliau įvykiai klostėsi daug sparčiau. "Prūsų Lietuvių Tautos Taryba, kaip vienintelė rinktoji ir įgaliotoji Versalio taikos sutarties atstovybė lietuvių, kurie pagal atskirtajame nuo Vokietijos Nemuno krašte sudaro daugumą gyventojų, susirinkusi Klaipėdos mieste savo posėdyje 1920 m. vasario 21 d. vienu balsu nutarė: Pareikšti savo valią ir reikalavimą idant tas nuo senų senovės lietuvių tautos gyvenimas ir prieš jos norą atplėštas kraštas, kuris ir ekonomijos atžvilgiu sudaro su Lietuva organingą vienetą, tuojau neatidėliojant būtų vėl sujungtas su Lietuva į vieną bendrą valstybę ir gautų bendrai ginti bei tvarkyti savo nepriklausomą tautinį, politinį ir ekonominį gyvenimą. Tam tikslui tas kraštas siunčia savo atstovus į Steigiamąjį Lietuvos seimą ir taip pat į laikinąją Lietuvos Atstovybę-Valstybės Tarybą (t.pat,p.635).

    Tų pačių metų kovo mėn. 20dieną 48-tame iškilmingame Valstybės Tarybos posėdyje buvo kooptuoti keturi Mažosios Lietuvos atstovai: dr.Vilius Gaigalaitis, ūkininkas Jurgis Strekys, ūkininkas Kristupas Lekšas ir ūkininkas Martynas Jankus. Pastarasis tame pačiame posėdyje savo pasakytą kalbą baigė tokiu ketureiliu: Valdė mus kryžeiviai, lenkai/ Valdė mus visokie stonai/ Šiandien viršus mūsų rankoj/ Šiandien mes lietuviai ponai.

    Tačiau galutinė pergalė būtų dar toli. Ateityje laukė dar dideli sunkumai. Santarvininkai visiškai neskubėjo greičiau grąžinti Klaipėdos kraštą Lietuvai. Generolą Odry pakeitęs civilinis komisaras prancūzas Petisnė palaikė galingesnių valstybių interesus. Todėl nebuvo didelių vilčių, kad kraštas būtų grąžintas Lietuvai diplomatiniu keliu. 1922 metų pabaigoje Šilutėj iš vietos gyventojų tarpo susidarė Mažosios Lietuvos Gelbėjimo komitetas, vadovaujamas Martyno Jankaus, užsibrėžęs tikslą - grąžinti Klaipėdos kraštą Lietuvai.

    1923 metų pradžioje Lietuvos gelbėjimo komitetas išleido atsišaukimą-manifestą, pranešdamas atstatęs buvusio krašto direktoriją, nauju Krašto direktorijos pirmininku buvo pakviestas Erdmonas Simonaitis. Paskelbiama suimtųjų amnestija, garantuota lietuvių ir vokiečių kalbų lygybė. Netrukus sukilėliai, remiami talkininkų iš Didžiosios Lietuvos, beveik be jokio pasipriešinimo užėmė Klaipėdos kraštą, išskyrus Klaipėdos miestą, kuriame buvo dislokuotos prancūzų karinės jėgos. Po trumpų susirėmimų, 1923 m. sausio mėn. 15 dieną sukilėlių grupė prasiveržė pro prancūzų dalinį, jį sumušė ir užėmė Klaipėdos miestą, uostą, prefektūrą, nuginkluodama visus buvusius karius. Krašto valdžią perėmė E.Simonaičio direktorija. Įsižeidę santarvininkai pagrasino karo veiksmais. Tačiau Lietuvos vyriausybė, E.Galvanausko vadovaujama, ir sukilėliai laikėsi tvirtai. Vokiečiai buvo priversti pripažinti naująją direktoriją. Sausio 19 d. Vyriausiasis Mažosios Lietuvos Gelbėjimo komitetas paskelbė deklaraciją, kuria kraštas jungiasi su Lietuva. Sausio mėn. 24 d. Lietuvos seimas pagyrė ministerio pirmininko E.Galvanausko veiklą ir sveikino Klaipėdos krašto įsijungimą. Lietuvos vyriausybė pasiuntė į Klaipėdą savo įgaliotinį Antaną Smetoną.

    1923 m. Ambasadorių konferencija nutarė Klaipėdos krašto suverenumą perleisti Lietuvai su tam tikromis sąlygomis bei teisėmis, su labai plačia ir Lietuvai palankia autonomija. Tarp Lietuvos vyriausybės iš vienos pusės ir santarvės valstybių atstovų (Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos) sudaryta tarptautinio pobūdžio sutartis-konvencija ir pasirašytas Klaipėdos krašto statutas. 1924 m. liepos mėn. 30 d. Lietuvos seimas šią konvenciją ratifikavo; maždaug tuo pačiu laiku ją pasirašė ir santarvinės valstybės. 1924 m. spalio mėn. 3 d. konvencija įregistruota Tautų Sąjungos įstaigoje. Būtent nuo šios datos Klaipėdos krašto valdžią vykdė gubernatoriaus direktorija ir vietos gyventojų rinktas seimelis.

    Kaip ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Smetona žiūrėjo į A.Hitlerio kuriamą trečiąjį Reichą? Kaip galima buvo derinti teritorinius nesklandumus dėl Klaipėdos su Hitlerio skelbiamu rasizmu ir teritorine ekspansija? Ar jautė Smetona vokiškojo fašizmo grėsmę? Atrodo, kad istorikai kol kas deramai neįvertino Smetonos 1933 m. gruodžio 15 dienos kalbos LTS suvažiavime, rašo savo knygoje A.Eidintas... Kalboje pavadintoje "Politinės gairės", Smetona gana plačiai apžvelgė tarptautinės situacijos raidą po Versalio sutarties, kapitalizmo raidos ypatybes, pasaulinės ekonomikos krizės (1929-1933) įtaką tarptautiniams santykiams... atsiminkime Hitlerio Mein Kampf ir Hugenbergo memorandumą! Nacionalizmas skelbia fantastišką rasės teoriją. Jis sakosi tepripažįstąs vokiečiai tuos, kurie esą "vokiško kraujo" kelia tik vokiečių tautinius interesus, kurių "reikalui saugoti ir ginti visos priemonės leistos. Nereikia painioti nei mokslo, nei meno, nei religijos. Ne teisė, o pajėga turinti galiausiai spręsti..." (A.Eidintas: Antanas Smetona, Vilnius, 1990 m.p. 142-143).

    Taigi 1933 metų pabaigoje Smetona jau pažymi, kokia sudėtinga darosi Lietuvos padėtis atėjus į valdžią Hitleriui Klaipėdos krašto nacistinių organizacijų atžvilgiu Smetona laikėsi ryžtingos pozicijos, įvertindamas jų veiklą kaip grėsmę Lietuvos valstybei. 1935 m. sausio 5 d. kalboje LTS suvažiavime jis pabrėžė, jog Klaipėdos krašto vokietinikai ne kartą skundė Lietuvą Tautų Sąjungai, nors patys turi tikslą panaikinti Klaipėdos krašto autonomijos statusą ir patys "laužo teisingumo dėsnį santykije su lietuviais gyventojais". (ten pat, p. 143).

    1933 metais tautininkai "Lietuvos aido" redakciniame straipsnyje jau atvirai pareiškė, kad reikia nutraukti ryšį su senomis formomis ("Lietuvos aidas", 1933 m. gruodžio 19 d.), t.y. galutinai likviduoti parlamentinio laikotarpio valdymo formų likučius. Tautininkų organizacijų nariai vis labiau ėmė savintis Vokietijos Nacionalistų ideologiją ir veikimo metodus. Tais pačiais metais gruodžio mėn. tautininkų suvažiavime Smetona atvirai pasisakė esąs itališkojo fašizmo šūkį "vieninga tauta su vienu vadu priimtus tautininkų partijos pakeistus įstatus buvo įtrauktas "vadizmo" pradas, o pats Smetona Italijos fašistų "dučės" (Dučė-Italijos fašistų vado Musolinio pavadinimas) Pavyzdžiui pradėtas tituluoti "tautos vadu". Ši sąvoka buvo įteisinta Lietuvių tautininkų sąjungos įstatuose (Kaunas, 1934 m. p.30-37).

    Tautininkų valdžiai nepavyko paimti į savo rankas darbininkų profesinių sąjungų, todėl ji, sekdama Italijos ir Vokietijos pavyzdžiu, 1934 m. ėmė likviduoti visas profesines sąjungas ir kurti savo kontroliuojamą valstybinę darbininkų organizaciją-"Darbininkų atstovybę", mėgino suorganizuoti atskirų profesijų "Darbininkų atstovybės sekcijas, faktiškai struktūrinius padalinius vietose.

    Tautininkai atvirai reiškė savo pasitenkinimą, kad hitlerininkai įsigalėjo Vokietijoje. O kai hitlerininkų padegto Vokietijos reichstago grėsmingos liepsnos perspėjo žmoniją apie kilusį tautoms, taigi ir lietuvių tautai mirtiną pavojų, kai pažangiausieji pasaulio politiniai bei kultūros veikėjai sunerimo dėl tautų likimo, Smetona 1933 m. gruodžio 15 d. tautininkų suvažiavime su pasitenkinimu kalbėjo, kad pagaliau ir Vokia... Hitlerio vadovaujama, faktiškai persitvarko ir kuria trečiąjį Reichą ("Lietuvos aidas 1933 m. gruodžio 16 d.). Šitas hitlerininkų "Trečiojo reicho" kūrimo liaupsinimas visiškai demaskavo tautininkus, bei Smetoną, nuskambėjo kaip iššūkis visiems doriems žmonėms. Vis dėl to tautininkai neišdrįso pritarti žvėriškam Vokietijos nacionalistų rasizmui. Jie baiminosi hitlerinės Vokietijos ketinimo veržtis į Rytus ir Pabaltijį, išnaikinti ten gyvenančias tautas ir užgrobti jų žemes (Lietuvos aidas, 1933 m. lapkričio 13 d. ir gruodžio 16 d.). Jie taip pat bijojo kai kurių Anglijos ir JAV kapitalistinių sluoksnių reakcijos.

    Lietuvoje palaipsniui didėjo įtampa ir nesutarimų banga. Dar labiau paaštrėjo santykiai tarp voldemarininkų, besiorentuojančių į hitlerinę Vokietiją ir Smetonos šalininkų, kurie orientavosi į Prancūziją. 1933-1934 metais Lietuvoje, o ypač tarp Klaipėdos krašto vokiečių, smarkai suaktyvino savo veiklą hitlerininkai. Fašizmas plito ir tarp kitų mažumų-rusų, lenkų, žydų reakcinių sluoksnių. Lietuvoje susikūrė rusų emigrantų fašistų partijos Lietuvos filialas, veikė rusų baltagvardiečių organizacijos.

    Nacistinė Vokietija išplėtė antilietuvišką propagandą, puolė Lietuvos vyriausybę, grasino jai karu, Reiche buvo rengiamos demonstracijos, Lietuvos pasienyje net surengti demonstratyvūs kariniai manevrai. Vokietijos nacistinė veikla ypač suaktyvėjo po 1933 metų Hitleriui atėjus į valdžią. Buvo sukurta Christ. Soz. Arbeitsgemeinschaft (CSA), pastoriaus Sasso ir Roppo vadovaujama. Šiai pasirodžius nepakankamai aktyvia, buvo įsteigta Soz. Volksgemeinschaft (SOVOG), dr. Neumanno, V.Bertuleit ir kt. vadovaujama. Vokietija, ypač rėmė pastarosios veiklą. CSA turėjo 2258, o Sovog 5986 narius. Lietuvos valdžia 1934 m. pradžioje ypač susidomėjo šių partijų veikla. Ir pasirodo, jog ne veltui. Pas 805 narius buvo surasti net 1104 šaunamieji ginklai. Surinkta 30 didelių dėžių kaltės įrodomosios medžiagos.

    1934 m. gruodžio 14-1935 m. kovo 16 dienomis Lietuvos kariuomenės teismas Kaune per 69 posėdžius nagrinėjo Klaipėdos nacių bylą. Nežiūrint hitlerinės Vokietijos spaudimo, kaltinamaisiais buvo patraukti 126 asmenys. Kaltinamoji medžiaga sudarė 15.000 lapų, o kaltinamasis aktas siekė 530 lapų. Keturi žudikai buvo nubausti mirties bausme, dr. Neumannas ir Betruleit gavo po 12, Sassas su Roppu po 8 metus kalėjimo, kiti mažiau ir 36 išteisinti (Mūsų Lietuva, 1991, Vilnius, t.IV, p.637). Proceso metu Lietuva iš Vokietijos gavo 17 notų, kartu patyrė ir ekonominį spaudimą. Smetona laikė Klaipėdos klausimą svarbiausiu savo politikos uždaviniu, tačiau susilpninti hitlerininkų įtakos taip ir nepavyko.

    1934 m. Respublikos prezidentas Antanas Smetona ir ministras pirmininkas J.Tūbelis pasirašė ypatingų valstybės apsaugos įstatų papildymą. Viename iš jų sakoma: "Karo komendantas gali sustabdyti arba uždaryti draugiją, bendrovę ar sąjungą, jei dėl jos veikimo gali kilti pavojus valstybės saugumui... Asmuo, kuris priklausė prie sustabdytos arba uždarytos draugijos ar sąjungos ir nebuvo išstojęs iš jos bent prieš 6 mėnesius ligi ją sustabdant arba uždarant, jei dėl jo veikimo galėjo kilti pavojus valstybės saugumui, netenka visam karo padėties laikui teisės rinkti ir būti išrinktam į seimą, į Klaipėdos krašto seimelį, į vietinius savivaldybės organus ir į prekybos, žemės ūkio ir kitokių ūkinių bei profesinių savivaldybių organus (Vyriausybės žinios, 1934 m. liepos 12 d., Nr.450).

    Tikslinga prisiminti, jog 1933 m. birželio mėn. 10 d. Lietuvos vyriausybė paskelbė įstatymą, kad svetimšaliai, taigi ir Vokietijos piliečiai gali apsigyventi Lietuvoje tik gavę Lietuvos valdžios organų leidimus (Vyriausybės žinios, 1933 m. birželio 10 d.,Nr.416, p.1-6). Pagal šį įstatymą leidimus svetimšaliams apsigyventi bei įsidarbinti Klaipėdos krašte turėjo duoti ne vietos autonominės valdžios organai, o Lietuvos centrinės valdžios įstaigos. Nuo 1933 m. lapkričio mėn. 20 dienos Lietuvos vyriausybė paskyrė Klaipėdos kraštui naują gubernatorių J.Navaką. Jis gruodžio 16 dieną pareikalavo, kad Klaipėdos krašto direktorija atimtų 101 valdininkui ir mokytojui-Vokietijos piliečiams darbo leidimus. (CVA, F.929, Ap.2,B.112,L.280).

    Krizės metais Klaipėdos kraštas atsidūrė ant finansinės krizės ribos, nebuvo kur realizuoti kiaulių, ūkininkai skundėsi dideliu bulvių pertekliumi. Vokietija visiškai nutraukė žemės ūkio produktų importą iš Lietuvos, uždraudė tranzitu pervežti Čekoslovakijos pirktas iš Lietuvos dešimtis tūkstančių žąsų. Tuo Vokietija padarė daug žalos Lietuvos ekonomikai. Anglija ir Prancūzija ne kartą reikalavo, kad Lietuva padarytų politinių ir ekonominių nuolaidų Vokietijai Klaipėdos krašte. Tuo jos pataikavo hitlerininkų agresyviems planams prieš Lietuvą. Liaudininkų organas "Lietuvos žinios" straipsnyje "Santykiai nesikeičia", atsakydamas į nelegalios "Tiesos" kritiką, pareiškė, kad esą ne dėl liaudininkų kaltės nebuvo sudarytas platesnis Lietuvos jėgų susitarimas (tai yra nebuvo susitarta su komunistais (Lietuvos žinios, 1938 m. vasario mėn. 23 d.). Lietuvos žinios 1939 m. vasario 24 d. pasisakė prieš bet kokius sąjūdžius, padedančius Hitleriui, prieš bet kokią kapituliaciją. Analogiškų minčių pasirodė ir spaudoje.

    1935 m. kovo 29 d. Lietuvos Spaudos biuro biuletenis Nr. 170 pranešė apie Lietuvos ir Tarybų Sąjungos 1935 m. kovo 23 dienos pasirašytą ekonominį susitarimą. Jame nurodoma, kad Lietuvos delegacija, vadovaujama žemės ūkio ministerio J.Aleksos, kuri buvo nuvykusi į Sovietų Rusiją tartis dėl prekybinių santykių išplėtimo tarp Lietuvos ir SSSR, sugrįžo į Kauną. Pasitarimai su vadovaujančiais SSSR ūkio ir prekybos asmenims davė konkrečių vaisių: kovo 23 dieną buvo pasirašytas susitarimas ir, be to protokolas dėl kiaulių. Susitarimas padarytas vieniems metams. Pagal tą susitarimą Sovietai nusipirks šiais metais Lietuvoje daugiau kaip 100.000 kiaulių. Kadangi susitarimas sudarytas kompensaciniu pagrindu, tai už kiaules mes iš SSSR pirksime įvairių rusiškų prekių-anglies, žibalą, tabako (Lietuvos istorijos šaltiniai-toliau LIŠ, Vilnius, 1961, p. 567-568).

    Nuolaidžiaujant Anglijos, Prancūzijos ir JAV vyriausybėms, fašistinė Vokietija 1939 m. kovo 15 d. okupavo visą Čekoslovakiją. Fašistinės Vokietijos ir Italijos kariuomenių padedamas, F.Franko 1939 m. kovo mėn. galutinai likvidavo Ispanijos respubliką ir šalyje įvedė fašistinę diktatūrą. 1939 m. balandžio pradžioje Italija užgrobė Albaniją. Dar 1938 m. pabaigoje "Pravda" pakartotinai įspėjo, kad eilinė hitlerinės Vokietijos agresijos auka bus Lietuva, kad Anglija ir Prancūzija-Klaipėdos statuso garantai-nuolaidžiauja Hitleriui ir Lietuvai jokios pagalbos nesuteiks (Pravda, 15 dekabria 1938 g.). Padėtis labai greitai komplikavosi ir pagaliau 1938 metų pabaigoje ir 1939 metų pradžioje Lietuvos vyriausybė kreipėsi į Anglijos, Prancūzijos, JAV ir Lenkijos vyriausybės ne tik nepalaikė Lietuvos, bet faktiškai pasiūlė nusileisti Hitlerio reikalavimui perduoti Vokietijai Klaipėda ir Klaipėdos kraštą. Savo ruožtu Lietuvos vyriausybė ir toliau nuolaidžiavo Klaipėdos hitlerininkams, atvirai reikalavusiems prijungti kraštą prie Vokietijos (Navickas K. TSRS vaidmuo, ginant Lietuvą nuo imperialistinės agresijos 1920-1940 metais, p.236-244).

    Situacija darėsi vis sudėtingesnė. Dar 1937-1938 metais visi požymiai rodė, kad hitlerinė Vokietija rengiasi užgrobti Klaipėdos kraštą, bet Lietuva ir toliau pataikavo fašistinei Vokietijai. 1937 m. A.Smetona amnestavo visą eilę Klaipėdos hitlerininkų, nuteistų kalėjiman už sukilimo ruošimą Klaipėdos kraštui prijungti prie hitlerinės Vokietijos. Tai buvo dar vienas žingsnis, ruošiąs parduoti Lietuvos nepriklausomybę Hitleriui.

    1939 m. kovo 20 dieną J.Ribentropas Berlyne įteikė Lietuvos užsienio reikalų ministrui J.Urbšiui ultimatumą, reikalaujantį taikiai perduoti Vokietijai Klaipėdos kraštą. Jis pagrasino, kad kitaip "Klaipėdos kraštas būtų grąžintas Vokietijai kitokiu keliu". Kovo 21 d. Lietuvos vyriausybė priėmė Vokietijos reikalavimą, o jau kovo 22 d. Berlyne buvo pasirašyta sutartis dėl Klaipėdos krašto perdavimo Vokietijai. Lietuva ne tik be pasipriešinimo atidavė Vokietijai Klaipėdos kraštą, bet pagal ketvirtąjį sutarties paragrafą įsipareigojo palaikyti draugiškus santykius su Vokietija, nevartoti viena prieš antrą jėgos ir neremti trečios pusės prieš vieną katrą atkreipto jėgos pavartojimo. Tai reiškė, kad Lietuvos vyriausybė įsiteikdama hitlerininkams, atsisakė prisijungti prie bet kurios kolektyvinio saugumo sistemos. Pagal sutartį Lietuva galėjo turėti Klaipėdoje laisvą uosto zoną. Tai neišvengiamai dar labiau didino jos ūkinę ir ekonominę priklausomybę nuo Vokietijos.

    1939 m. kovo 20 d., būtent tą pačią dieną, kada Urbšiui buvo įteiktas ultimatumas, Lietuvos valstybės saugumo departamentas informavo vyriausybę apie hitlerininkų ginklavimąsi Klaipėdos krašte. Biuletenyje rašoma: "Dr. Neumano įsakymu, Klaipėdos krašte įsteigta nacionalistų motorizuota kolona. Šiomis dienomis ta kolona iš Vokietijos gavo apie 20 naujų motociklų. Kalbama, kad iš Vokietijos kontrabandos keliu esą atgabenta didesnis kiekis mažo kalibro šautuvų, kurie būsią išdalyti šturmanams... Tvarkoms tarnybos nariams įsakyta pasirūpinti pistoletų. Daugelis jau turi... Šiomis dienomis vienam šaltkalviui užsakyta įtaisyti didesnį kiekį parabelių ir parūpinti kariškiams šautuvams šovinių (Lietuvos centrinis valstybinis archyvas, F.56, 1939 m., Ap. 10, B. 186, L. 268-269).

    1939 m. kovo mėn. 22 d. paskelbtas Klaipėdos krašto gubernatoriaus atsišaukimas į gyventojus, kviečiantis juos laikytis rimties. Minėtame kreipimesi sakoma, jog Klaipėdos krašto gyvenimas yra įžengęs į naują labai rimtą padėtį. Šiandien sprendžiamas jo likimas. Tai turėdamas galvoje ir nuoširdžiai geisdamas, kad lietuvių ir vokiečių kaimyniniai santykiai visados būtų gražūs ir žmoniški, aš kviečiu visus krašto gyventojus laikytis ramiai... Mūsų rami ir garbinga laikysena tik padės Lietuvos ir Vokietijos vyriausybėms lengviau išspręsti Klaipėdos krašto likimo klausimą... Kreipimąsi pasirašė Ministras-gubernatorius Viktoras Gailius (Lietuvos žinios, 1939 m. kovo 22 d. Nr.66). Manau, kad šiam dokumentui nebereikalingi jokie komentarai. Ar ne tokios pačios direktyvos iš Lietuvos vadovų buvo 1940 m.? Tuomet Smetona, pasiraitęs kelnes pabėgo, o likę irgi ragino nesipriešinti Tarybinės armijos kariams!

    Sklaidai dokumentus ir tiesiog sunku suvokti: iš kur toks ikikarinės Lietuvos vadovų nuolankumas, jų nuolaidžiavimas ir pataikavimas? Apie tai iškalbingai kalba patys dokumentai. Žvilgterėkime į 1939 m. kovo 22 d. Lietuvos ir Vokietijos sutartį dėl Klaipėdos krašto atidavimo Vokietijai. Pirmame straipsnyje sakoma: "Versalio sutartimi nuo Vokietijos atskirtas Klaipėdos kraštas, skaitant nuo šios dienos, vėl sujungiamas su Vokietijos reichu. 2 str. Iš Klaipėdos krašto bus tuojau evakuotas Lietuvos karinės ir politinės pajėgos. Lietuvos vyriausybė rūpinsis, kad evakuojant kraštas būtų paliktas tvarkingoje būklėje..." (Vyriausybės žinios, 1938 m. balandžio 13 d. Nr. 640). Arba štai tų pačių 1939 m. kovo 30 d. ištrauka iš Seimo posėdžio dėl Klaipėdos krašto perdavimo Vokietijai: "Užsienio reikalų ministras J.Urbšys: Gerbiamieji seimo nariai, kovo 21 d. esu tamstoms išdėstęs tą padėtį, kuri Lietuvoje buvo susidariusi po mano pasikalbėjimo su reicho užsienio reikalų ministru von Ribbentropu, įvykusiu Berlyne pirmadienį, kovo mėn. 20d.... Lygiai-8 eilutės pranešimo. Pirmininkaujantis klausia kas dar norėtų kalbėti? Žodį gauna p. Putvis. Siūlau šią rezoliuciją: "Imdamas dėmesin p. užsienio reikalų ministro pareiškimą ir turėdamas galvoje susidariusią padėtį, seimas duoda reikalingą sutikimą kovo mėn. 22 d. Lietuvos ir Vokietijos sutarčiai ratifikuoti". Pirmininkaujantis: Kas dar norėtų kalbėti? Nėra. Prašau balsuoti už pasiūlymą. Kas prieš pasiūlymą? nėra. Kas susilaikė? Nėra. Tad pasiūlymas priimtas. Mūsų darbų eilė baigta, ir posėdis baigtas (LIŠ, Vilnius, 1961, t.IV, p. 715).

    Įdomus 1939 m. balandžio 26 dienos valstybės saugumo departamento biuletenio Nr.99 apie Hitlerio 50metų amžiaus sukaktuvių minėjimą Kaune. Jame rašoma: "balandžio 20 d. Kaune, reicho vokiečių klube, įvyko Hitlerio 50-ties metų sukakties minėjimas, kuriame dalyvavo apie 160 asmenų. Čia buvo išskaičiuoti visi Hitlerio laimėjimai. Kai kuriuos iš jų verta paminėti, pradedant Austrija ir baigiant Klaipėdos krašto susigrąžinimu. Dar ne visi jo planai esą įgyvendinti. Jis pasirūpinsiąs ir tais vokiečiais, kurie dar tebesą po svetimu jungu. Be to pažymėtina, kad gyveną Kaune reicho vokiečiai kalba, jog Lietuvos delegacijos vykimas Hitlerio 50 metų amžiaus sukakties proga į Berlyną, reiškiąs visišką santykių pagerėjimą tarp Lietuvos ir Vokietijos (LIŠ, Vilnius, 1961, t. 715-716).

    Istorija lieka istorija. Ilgainiui net slapčiausi dokumentai, tarsi yla išlenda iš maišo. Būtent taip atsitiko ir su TSRS bei Vokietijos slaptais dokumentais. Žinoma svarbiausios antrojo pasaulinio karo kaltininkės fašistinės Vokietijos agresyvius planus ir veiksmus tada kurstė Anglijos ir Prancūzijos "Miuncheno" politika (tai ir Ispanijos Respublikos išdavystė 1938 metais, tai ir nuolaidžiavimas likviduojant Čekoslovakiją 1939 m. kovo mėn.). Akivaizdus šiuo atžvilgiu Anglijos ir Prancūzijos vyriausybių "nesikišimas", Vokietijai užgrobiant Klaipėdos kraštą 1939 m. kovo mėn. Šis įvykis faktiškai buvo Vokietijos agresijos pradžia Pabaltijyje, atskleidęs tikruosius nacistinės vadovybės kėslus šiame regione. Nuošalyje neliko ir TSRS tuo pačiu metu suaktyvinusi savo veiksmus Pabaltijo valstybėse. Tai liudija jos 1939 m. kovo 28 d. nota Estijos ir Latvijos vyriausybėms, kurią įteikė užsienio reikalų liaudies reikalų komisaras M.Litvinovas. Šia nota TSRS išreiškė ryžtą saugoti savo valstybinius interesus šiame regione.

    Kaip rodo diplomatiniai dokumentai ir tolimesnė įvykių eiga, prie rugpjūčio 23 dienos sutarties buvo pridėtas papildomas slaptas protokolas. Jo esmė ta, kad Tarybų Sąjunga ir Vokietija pasidalijo interesų sferas Lenkijoje ir Pabaltijyje. Į Tarybų Sąjungos sferą įėjo Suomija, Estija, Latvija ir Lenkijos rytų teritorijos-Vakarų Ukraina, Vakarų Baltarusija, o Lietuva pateko Į Vokietijos interesų sferą (LVOA, F.1771, Ap. 272, B.147,L,132,137).

    Vokietijos dokumentai rodo, kad prie sutarties buvo pridėti trys protokolai: vienas konfidencialus ir du slapti. Konfidencialus protokolas buvo susijęs su tarybinėje interesų sferoje gyvenančių vokiečių tautybės gyventojų perkėlimu į Vokietiją; pirmasis iš dviejų slaptų protokolų patikslino šių sferų ribas, kurios žymiu mastu sutapo su etninėmis; antrajame buvo kalbama, kad Tarybų Sąjunga ir Vokietija neleis savo teritorijoje lenkų agitacijos prieš kitą šalį. Pirmame slaptame protokole Lietuva perėjo jau į Tarybų Sąjungos sfer. Tuo pat metu Lenkijos teritorija-Liublino ir dalis Varšuvos vaivadijos-perėjo į Vokietijos interesų sferą.

    Pagal 1939 m. spalio mėn. 10d. TSRS sutartį Lietuvai grąžintas Vilniaus kraštas. Šis TSRS žingsnis padėjo Lietuvos žemių sujungimo procesui, nors dalis jos teritorijos-Klaipėdos kraštas liko okupuotas fašistinės Vokietijos.

   
 
 

Nacistinės Vokietijos fiureris A. Hitleris pats atvyko apžiūrėti nuo Lietuvos atplėštos Klaipėdos. Iš kairės: A. Hitleris važiuoja per Klaipėdą 1939 03 23. Šalia – Vokietijos nacių lyderis Klaipėdos miesto Teatro aikštėje

 

Klaipėdos Prezidento Smetonos gatvė pervadinama Adolfo Hitlerio gatve. 1939 metų kovas

 

Dr. Juozas Čaplikas, Vilnius, 2004 m. kovo 22 d.
























kontaktiniai lęšiai
VESTUVIU FOTOGRAFAS
Įdomios naujienos
Paskola
prekių pervežimas iš uk
Renginiai Vilniuje
Studijos Užsienyje
Torrent
Visos dienos akcijos
Mobiliųjų telefonų reitingai
reklama
drobes
foto dovanos
Naujos įmonės
Moteriska avalyne
kreditas
dantu implantai kaune
Paskolos bedarbiams
Paskolos be užstato
Snieglentes
polikarbonatas
fotografas