Atnaujinta: 2014-04-16

Naujienos
Straipsniai
Straipsnių paieška
Redakcinė kolegija
Rėmėjai
Lietuvos istorijos laikraštis "Voruta"

 

Lietuvių
Lenkų
Rusų
Anglų
Vokiečių
Jaunieji tremtiniai iš Karaliaučiaus krašto

   “Už lietuvybę reikia mokėti”, – sakė Vilniaus “Lietuvių namų” naujųjų moksleivių tėveliai, šiandien savo atžalas išvežę toli nuo savo namelių – į Lietuvos sostinę. “Mes leidome savo vaikus į lietuviškas klases dėl to, kad jie išliktų lietuviais, bet negalvojome, kad dėl to dar vaikystėje teks jiems iškeliauti iš gimtų namų.”

   Jonas Daukšys, Stalupėnų lietuvių draugijos pirmininkas, dvynukų aštuntokų Povilo ir Antano tėvas, savo abu sūnus leido į Stalupėnuose veikusias lietuviškas pradines klases, kurios vėliau buvo uždarytos. Tada vaikai lankė Eitkūnuose veikusias klases, bet ir jos iširo. Beliko vienas kelias – į Lietuvą.

   Nijolė Pranskevičiūtė-Naimušina – Lietuvos partizano, buvusio politinio kalinio, dukra, šiuo metu vadovaujanti Eitkūnų lietuvių jaunimo folkloro ansambliui “Liepona”. Ši našlė viena augina du mažamečius vaikus, ir savo dukrą Ireną leido į mokyklą Kybartuose.

   Kas rytą pati lydėjo mergaitę per sieną, nes vienam vaikui buvo nelengva prasibrauti pro didžiules pėsčiųjų eiles, po kelias valandas prie sienos stovinčias vien tam, kad į Lietuvą nuneštų buteliuką velnio lašų ir cigarečių skurdžiam pragyvenimui užsitikrinti. Tokiems “ekonominiams” migrantams nesvarbu – be eilės praleisti į mokyklas skubančius vaikus, nes ne lietuvybė jų galvose.

   Jono ir Irenos Vaidilų dukrą Laurą į mokyklą Vištytyje kas rytą lydėdavo Eitkūnuose gyvenusi mokytoja, vyr. skautė Vilija Rušinskaitė. Bet mokytoja Vilija, nepakentusi civilizuoto krašto žmogui neįsivaizduojamo Lietuvos–Rusijos sienos režimo, išsikraustė gyventi į Kybartus. Kas gi dabar Laurutei padės pasiekti mokyklą?

   Tokios tatai liūdnos istorijos. Ir jų dešimtys. Gal jų nebūtų, jei Kalinindaro srityje turėtume tikras lietuviškas mokyklas, kurių įkūrimo jau penkiolika metų siekiame, bet vis pritrūksta jėgų.

   O dabar viską dar labiau apkartina Lietuvos ir Rusijos pareigūnų griežčiausi reikalavimai. Štai keletas jų:

   – Lietuva, išduodama kaliningradiečiams daugkartines vizas atvykti į Lietuvą, reikalauja, kad šio Rusijos administruojamo anklavo gyventojai Lietuvoje būtų ne daugiau kaip 180 dienų per metus, kai tuo tarpu Lietuvoje mokslo metai trunka apie 250 dienų per metus. Nejaugi moksleivis dėl to turėtų 70 dienų priverstinai nevykti į pamokas Lietuvoje?

   – Rusijos milicijai pavaldūs pasų stalai, pasibaigus Rusijos užsienio pase, kuriame yra 20 puslapių, plotui, skirtam sienos kirtimo žymos antspaudams.

   – kitą pasą pagamina tik per du mėnesius. Jei kasdien keliausi per sieną, pasas ”priantspauduojamas” per du mėnesius. Tad vien dėl to pusę metų dar būsi priverstinai įkalintas namie, neturėdamas galiojančio paso.

   – Net ir pasidarius naują Rusijos užsienio pasą, dar teks mažiausiai du kartus vykti į Kaliningrade esantį Lietuvos konsulatą ir išstovėti kelias dienas eilėse tam, kad gautum Lietuvos vizą, nes ankstesnioji, pasibaigus Rusijos pasui, naujajam jau nebegalioja! Lietuvoje mūsų vaikai nėra draudžiami jokiu socialiniu arba medicininiu sveikatos draudimu, nes jie – ne Lietuvos piliečiai. Bet ar maža kas gali atsitikti, kasdien keliaujant per sieną? Tėveliai kasdien lydėti vaikus į mokyklą ir iš mokyklos užsienyje taip pat ne visada turi galimybių.

   Nuo rugsėjo Rusijoje įsigalioja privalomasis transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimas, kuris kainuos apie 300 litų mėnesiui (vienam automobiliui). Tai reiškia, kad į mūsų kraštą atvykstantys mokytojai negalės naudotis savo automobiliais, kurie dažniausiai yra vienintelė galimybė pasiekti mokyklą.

   Rusijos darbo inspekcija taip pat žada griežtai reikalauti, kad lietuviai mokytojai išsipirktų leidimus dirbti Rusijos Federacijoje.

   Pagal mūsų apskaičiavimus, 150 litų už darbą Karaliaučiaus srities mokykloje uždirbdamas mokytojas iš Lietuvos už tą patį laikotarpį turėtų susimokėti apie 500 litų mokesčių. Taip Rusija mūsų mokytojams galutinai užveria vartus į Karaliaučiaus sritį. Jaučiame, kad Kaliningrado srityje bus problema net ir pradinukams mokytis lietuviškai..

   Tad kol kas vienintelis mūsų lietuvių patriotų, nenorinčių leisti į rusiškas mokyklas ir taip priverstinai rusinti savo vaikų, išsigelbėjimas – išleisti vaikučius į už keleto šimtų kilometrų esantį Vilnių, kur yra mielai juos priimanti užsienio lietuvių vidurinė mokykla “Lietuvių namai”, į gyvenimą Lietuvoje išleidusi jau ne vieną tūkstantį svetur gyvenančių lietuvių vaikų.

   Ačiū šios mokyklos puikiems mokytojams.

   Deja, vos trys “Lietuvių namų” moksleiviai po studijų Lietuvoje baigimo grįžo į gimtinę – Mažąją Lietuvą. Beveik visus mūsų jaunuosius lietuvaičius suviliojo Vilnius. Taip mes netenkame lietuvybei galinčių dirbti jaunų žmonių.

   Ar tokia turi būti auka lietuvybei?

Sigitas Šamborskis, 2003 m. rugsėjo 18 d.
























kontaktiniai lęšiai
VESTUVIU FOTOGRAFAS
Įdomios naujienos
Paskola
prekių pervežimas iš uk
Renginiai Vilniuje
Studijos Užsienyje
Torrent
Visos dienos akcijos
Mobiliųjų telefonų reitingai
reklama
drobes
foto dovanos
Naujos įmonės
Moteriska avalyne
kreditas
dantu implantai kaune
Paskolos bedarbiams
Paskolos be užstato
Snieglentes
polikarbonatas
fotografas