Atnaujinta: 2014-04-23

Naujienos
Straipsniai
Straipsnių paieška
Redakcinė kolegija
Rėmėjai
Lietuvos istorijos laikraštis "Voruta"

 

Lietuvių
Lenkų
Rusų
Anglų
Vokiečių
Knygos „Šiaurės Skalva“ pristatymas

   2007 metų liepos 20 dieną Viešoji įstaiga „Keliautojo žinynas“ Kaune išleido antrą atnaujintą ir papildytą knygą „Šiaurės Skalva : keliautojo po Pagėgių kraštą žinynas“, kurią parengė du autoriai, Mažosios Lietuvos mylėtojai dr. Vytenis ir soc. m. dr. Junona Almonaičiai.

   Joje 208 psl. su iliustracijomis ir spalvotu žemėlapiu, kuriame pažymėta 120 svarbiausių lankytinų vietų (pirmajame leidime (2003) buvo tik 160 psl. ir 86 lankytinos vietos). Autoriai atliko milžinišką darbą ieškodami faktų archyvuose ir bibliotekose, vartydami dulkėtus rankraščių ar leidinių puslapius, ne vieną kartą apvažinėjo aprašomas vietoves, kalbėjosi su dabartiniais šio krašto gyventojais.

   Reikia pasakyti, kad Skalva – tai senųjų vakarinių lietuvių gyvenamoji teritorija abipus Nemuno, dalis Mažosios Lietuvos regiono, kurio tik šiaurinė, dešiniakrantė dalis dabar priklauso Lietuvai. Didesnę šio aprašomo krašto dalį sudaro Pagėgių savivaldybės teritorija ir šalia jos esamos Usėnų, Lauksargių, Viešvilės ir Smalininkų apylinkės, kurios ribojasi su buvusia senovine Karšuva. Tai Klaipėdos krašto dalis, kuri labiausiai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą, kai čia beveik nebeliko senųjų vietinių gyventojų (lietuvininkų ir vokiečių), kuriuos išvarė traukdamiesi vokiečiai, o likusius ar grįžusius po karo iš Vokietijos jau naujieji okupantai palydėjo pas „baltąsias meškas“. Nelikus tikrųjų šeimininkų buvusios sodybos nugyventos, specialiai sunaikintos nesirūpinant krašto istoriniu bei kultūriniu paveldu; apleistos kapinės net ir šiomis dienomis baigiamos naikinti. Yra sunku net pakabinti kokią paminklinę lentą, nes dabartiniai gyventojai – istorinių aplinkybių priversti čia įsikurti iš Žemaitijos ar Dzūkijos, kurie po karo nebeįsileido į užimtus gyvenimus grįžusiųjų senųjų šeimininkų – tiesiog klausia: „O kokia man iš to nauda?“ Aišku, pasitaiko labai retų išimčių, kurie supranta šio krašto kultūrinį paveldą, stengiasi atkurti ir išsaugoti tą vertingą palikimą, kuriuo Mažoji Lietuva įdomi ir skiriasi nuo kitų Lietuvos regionų. Knygoje aprašoma gamta, geografija, istorija ir būdingiausi kultūros bruožai.

   Praktiškas knygos pristatymas prasidėjo liepos 28 dieną Bitėnuose, Martyno Jankaus muziejuje – atstatytoje buvusioje spaustuvėje (džiugina eksponatų įvairovė). Čia atvažiavo beveik 40 šio krašto mylėtojų, kurie nors ir mažu „trupiniu“ taip pat prisidėjo prie šio puikiai poligrafiškai išleisto leidinio, kurį malonu paimti į rankas, o pradėjus skaityti nebeįmanoma atsitraukti. Patogiai įsitaisius ant sofos galima apkeliauti šį įdomų kraštą (nors likę architektūros ar kapinių tik fragmentai, apie 90% faktiškai jau sunaikinta – kaip skelbia 2005 metų konferencijos „Mažosios Lietuvos kultūros istorijos paveldas“ medžiaga), nes viskas kuo smulkiausiai aprašyta ir iliustruota. O važiuotiems ar pėstiesiems keliautojams bus nepamainoma kelrodė žvaigždė.

   Trumpai apžvelgsime kai kuriuos objektus, kuriuos suspėjome tą gražią dieną apžiūrėti. Apie juos vienas kitą pakeisdami ir papildydami pasakojo knygos autoriai. Jie apgailestavo, kad per pastaruosius ketverius metus kai kurie objektai jau sunaikinti. Daugelis jau žino, kad Bitėnų pušyse yra baltųjų gandrų kolonija – tiesiog gandrų lizdų daugiabutis, kai kuriuose medžiuose net po porą, to kitur nerasi Lietuvoje. Bitėnų (Užbičių) kapinės puikiai sutvarkytos: čia palaidoti ar perlaidoti žymūs Mažosios Lietuvos kultūros veikėjai – muzikas ir žurnalistas Valteris Kristupas Banaitis (1918-1999), Jankų šeimos kapas, vietinė Elena (Lėnė) Kondratavičienė (Grigolaitytė, 1910-1995), kurios dėka šios kapinės ir buvo išsaugotos (apie ją vokiečių žurnalistė Ulla Lachauer 1997 metais parašė knygą „Rojaus kelias“, išleista ir lietuviškai), o paskui visuomenininkų sutvarkytos, aukščiausioje vietoje Vydūnas (1868-1953). Vos įėjus pro vartus – simbolinis paminklas K. Donelaičiui (1714-1780), pastatytas 2003 metais jo artimųjų genčių ir kitų rėmėjų iš Vokietijos lėšomis. Vydūno draugijos (pirm. Vacys Bagdonavičius) nariai aptvėrė kapinaites, jas puošia nauji kaltiniai metalo vartai (vietoje pavogtų sovietmečiu), virš jų įrašas iš Vydūno raštų: „Spindulys esmi begalinės šviesos“. Kapinės turi didelę etnografinę reikšmę, nes tai beveik vienintelės Klaipėdos krašte, kurios nebuvo brutaliai sunaikintos. Antkapiniuose paminkluose yra išlikusių įrašų, pvz. „Meilė niekada nepaliauja“ (1918) ir pan.

   Toliau alkakalnis Rambynas. Čia kadaise buvo alkvietė, šventasis miškas ir, gal būt, pilis. Kai kurie istorikai spėja kalne buvus skalvių pilį „Ramigė“, kurią kryžiuočiai 1275 metais sunaikino. Dabar kalnu vadinama tik mišku apaugusi aukštuma, nes pats Rambyno kalnas, paplautas Nemuno srovės, kelis kartus griausmingai nugriuvo į upę. Išgirdome legendą apie milžiną Nemuną iš Ragainės, kurio trys sūnūs, pasiųsti į pasaulį, savo tėvui parnešė, kas yra brangiausia. Tad Rambynas parvilko milžinišką akmenį, kurį padėjęs ant kalno kaip aukurą dievui Perkūnui. Kol bus šis akmuo, prie kurio plūsdavo maldininkai iš visos Lietuvos, melsdamiesi Perkūnui ir deivei Laimai, kaip skelbė padavimas, bus ir kalnas. Bet Bardinų kaimo malūninkui Švarcui 1811 metais, pasamdžius darbininkus (kurie tragiškai vienas po kito žuvo), akmuo buvo suskaldytas girnoms. Po kelių metų malūnas buvo vėtros sugriautas, malūnininkas taip pat žuvo, o 1835 metais didžioji kalno dalis nugriuvo. Prasidėjus lietuvininkų tautiniam atgimimui, maždaug nuo 1884 metų ant kalno buvo rengiamos Rasos-Joninių šventės, kurios sutraukdavo tūkstančius dalyvių. Dabar čia yra iš akmenų sumūrytas aukuras, o šalia stovi ir buvusio M. Jankaus aukuro akmuo iš jo sodybos pamatų, kuris tiek nacių, tiek sovietų laikais buvo nepageidaujamas (buvo nuridenamas nuo kalno žemyn prie Nemuno). Uždegėme žvakutes, o buvusi ilgametė vietos mokyklos mokytoja Birutė Žemgulienė, net du kartus kreipėsi į Perkūną: prašydama palaiminti knygos kelią į žmonių širdis ir melsdama mūsų kelionei gero oro. Ji su savo vyru Kazimieru net 18 metų kaupė eksponatus ir prižiūrėjo Bitėnų mokykloje 1981 metais įkurtą M. Jankaus muziejų.

   Naujai asfaltuotu keliu (nereikia kratytis per duobes ir ryti keliuko dulkes) nuo kalno per Bardinus, Mikytus pasiekiame seną gyvenvietę Piktupėnus, minimus jau 1536 metais. Per Antrąjį pasaulinį karą miestelis prarado 1744 m. pastatytą bažnyčią ir daugelį senųjų pastatų. Prie įėjimo į labai apleistas ir nuniokotas kapines (sovietmečiu antkapių akmenys buvo naudojami fermų pamatams mūryti) stovi šiek tiek patvarkytas paminklas, skirtas Pirmajame pasauliniame kare žuvusiems parapijiečiams. Klaipėdos karybos istorijos klubas nustatė 1812 metų kare (Prūsija palaikė Napoleono pusę) su rusais žuvusio narsaus lietuvių dragūnų pulko rotmistro Alberto E. fon Manšteino kapo vietą ir 2002 metais ją paženklino mediniu krikštu. 1807 metais Piktupėnuose buvo apsistojęs Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas III su gražuole žmona Luiza ir krūva vaikų, bet ir ji nieko nepasiekė derybose su Prancūzijos imperatoriumi Napoleonu. Čia viešėjo ir Rusijos caras Aleksandras. Senasis mokyklos pastatas, kuriame gyveno karališkoji pora, (bei ūkinis pastatas) yra ir dabar, bet jis neįtrauktas į istorinių paminklų sąrašą. Šalia jo keroja dvi storos liepos (apie 4,5 m apimties) - spėjama, kad pasodintos sode, kuriame graudžiai raudojo Prūsijos karalienė po nesėkmingų derybų - puikiai žaliuoja ir žydi, tačiau ir jų negina gamtos apsaugos įstatymas. Piktupėnuose gimė kunigas Adomas F. Šimelpenigis (1699-1763), vertęs į lietuvių kalbą giesmes, redagavęs Bibliją, rašęs eilėraščius; Johanas F. Kelkis (1801-1877), nuo 1832 metų redagavęs seniausią išlikusį lietuvišką periodinį leidinį „Nusidavimai apie Evangėlios prasiplatinimą tarp žydų ir pagonų“. Čia kunigavo (1792-1821) ir palaidotas Kristupas D. Hazenšteinas, parašęs pirmą lietuvišką istorijos knygelę „Nusidawimai Szwento Karawimo“ (1814) apie karą su Napoleonu. Reikėtų šiuos bei ir kitus nepaminėtus asmenis kaip nors pagerbti.

   Kitas sustojimas Pagėgiuose. Tai vienas iš mažiausių administracijos vienetų Lietuvoje nuo 1999 metų. Apskrites centru tapo nuo 1920 metų, o ypač išaugo Klaipėdos kraštui prisiglaudus prie Lietuvos. Mieste išlikę keletas įdomių tarpukario architektūros pastatų. Nors knygos autorius nustatė tikrąją vietovės paminėjimo datą - 1307 metai (šiemet jubiliejus – 700 metų!) -, bet miesto valdžia vis tiek laikosi tos nuomonės, kad pirmasis paminėjimas buvo 1281 metais, nors viename leidinyje įsivėlė korektūros klaida, kuri vėliau visur kartojama. Tą patį galima pasakyti ir apie ąžuolą prieš geležinkelio stotį, kurį žymi akmuo su įrašu, kad jis lakūno F. Vaitkaus, pakartojusio St. Dariaus ir St. Girėno skrydį per Atlantą, ir M. Jankaus pasodintas 1935 metais. Bet kraštotyrininkas Viktoras Milašauskas nustatė, kad Vilniaus vaduoti sąjungos Pagėgių skyrius „Vilniaus ąžuoliuką“ pasodino dar 1924 metais. Knygos autoriai to patvirtinimą dar rado ir 1935 metais išleistame albume „Laisvoji Lietuva be Vilniaus“.

   Toliau važiuojame plentu link Šilutės, kur miške prie Rukų kaimo pavalgome įsidėtus lauknešėlius gražioje, žydinčių gėlių apsuptoje kavinėje – motelyje „Sena giria“ (savininkai Arūnas ir Dalia Sinkevičiai). Čia kartu keliaujantis dailininkas Kazys Kęstutis Šiaulytis nemokamai nupiešė beveik visų važiuojančiųjų šaržus. Netoli kairėje plento pusėje yra Rukų evangelikų liuteronų buvusi parapijos salė, kurioje dabar meldžiasi katalikai. Po karo jiems atiteko per mūšius visiškai sveika ir neapiplėšta liuteronų bažnyčia (pastatyta 1886 m.), su 30 m aukščio bokštu, kur šalia kryžiaus ir gandro lizdas. Atgimimo metais liuteronai atgavo savo bažnyčią, bet pamaldos buvo laikomos paeiliui, kol 1997 metų sausį nudegė bažnyčios stogas. Dabar jau stogas sutvarkytas išeivių iš šio krašto, gyvenančių Vokietijoje, lėšomis (iniciatorius Richard Ulrich, gyvenęs Stumbragiriuose). Kaip ir visų liuteronų bažnyčių jos vidus paprastas: tik švyti vitražiniai langai virš altoriaus, yra vargonai. Tarp bažnyčios ir parapijos salės stovi klebonija. Visi pastatai tipiški šiam kraštui – raudonų plytų.

   Netoli, kitoje kelio pusėje, ir lietuvių jaunimo draugijų „Santara“ įamžinimo stela, pastatyta 1937 metais, minint šio didelio kaimo draugijos „Ąžuolas“ įsteigimo 25-metį. Nacių nuversta buvo atstatyta 1989 metais.

   Nedidelis lauko keliukas veda į gan gerai išsilaikusią tipišką medinę sodybą, ant kurios gyvenamojo namo sienos kabanti lenta skelbia, kad čia 1953 m. liepos 29 d. žuvo Lietuvos partizanai Aleksas Vaičiulis-Kęstutis ir Jurgis Kisielius-Maironis. Įdomu, kad su mumis vyko partizano Maironio sūnus, vilnietis gydytojas Kęstutis Jonas Girskis, gimęs po tėvo žūties. Jo tėvai slapta susituokė Rukų katalikų bažnyčioje.

   Važiuojame gražiu, medžiais apsodintu dar vokiečių laikais, plentu link Katyčių (juose geriausiai išlaikęs istorinis išplanavimas), bet jų nepasiekę sukame į dešinę ir šviežiai žvyruotu, dulkančiu vieškeliu pasiekiame Natkiškius, dar išlaikiusius miestelio bruožus – išlikusi aikštė ir keletas senųjų puikios architektūros pastatų. 1903-1904 metais statyta bažnyčia per karą labai nukentėjo ir nugriauta. Čia kunigavęs Mikelis Šuišelis 1907-1914 m. redagavo jau minėtus „Nusidavimus ...“. Dabar liuteronai meldžiasi buvusiuose parapijos namuose.

   Kitas sustojimas – Ropkojai, buvę tik 2 km nuo Lietuvos sienos. Todėl čia aktyviai dirbo knygnešiai. Yra medinė katalikų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, kuri 1869 metais pastatyta be Prūsijos valdžios leidimo iš Lietuvoje nugriautų Vainuto medinės bažnyčios sienojų. Tai viena iš kelių Klaipėdos krašte veikusių katalikų parapijų. Nors bažnyčia kelis kartus remontuota, bet išlaikė Žemaitijos bažnyčioms būdingą išvaizdą ir tūrį. Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius, caro valdžiai uždraudus lietuvišką spaudą, ėmėsi organizuoti jos spausdinimą ir gabenimą į Lietuvą. Tam labai padėjo po 1863-1864 metų sukilimo čia įsikūręs kun. Antanas Brundza ir keli jo bendraminčiai, bet po kurio laiko jie buvo Prūsų žandarų perduoti Rusijai, kuri juos ištrėmė iš Lietuvos. Čia tiktų koks ženklas prisiminti knygnešių laikus. Parapija buvo nedidelė, pasipildydavo dažniausiai žemaičiais, kurie ilgą laiką išliko nesuvokietėję. Už kokių 150 metrų ant žemos kalvelės labai puikiai prižiūrimos (nemačiau nė vieno apleisto kapo) tako kairėje katalikų, o dešinėje liuteronų kapinės. Jose persipynusios katalikų ir liuteronų kryžių, antkapinių paminklų skirtingų tikybų tradicijos viena kitai daro poveikį. Tik Nukryžiuotojo skulptūrėlės ir žemaitiškesnės pavardės rodo, kad čia amžinam poilsiui atgulė katalikai. Įdomu tai, kad liuteronų pavyzdžiu ir katalikų kapinių pusėje nuskusta velėna. Gaila, kad 2002 metais plytoms nugriauta buvusi pradinė mokykla. Matyt, toks likimas laukia ir kitų vis dažniau uždaromų, specialiai mokykloms statytų, pastatų.

   Bet yra vienas gražus pavyzdys. Grįžę į Natkiškius ir pasukę link Pagėgių, vėl sukame kairėn į lauko keliuką, kuris mus atveda prie buvusios (maždaug iki 1970 m.) Vydutaičių pradžios mokyklos. Dabartinis pastatas sumūrytas 1907 metais, taigi jau prabėgo 100 metų. Jo istoriją mena ir ant raudonų plytų įbrėžti įrašai bei datos; gal jau tada buvo tokia rašinėjimo mada. Pastato formas paryškina kontrastas tarp raudono mūro ir balto tinko. Apie sodybą vien tušti laukai, tolumoje matosi net Tilžės rūkstantis kaminas. Reikia pagirti šio ūkio (50 ha žemės) sodybos šeimininkus Romualdą ir Daivą Jarusevičius, kurie atstatė jau pradėjusią griūti mokyklą, rūsį, pastatė pirtelę, iškasė kūdrą, net išmūrijo masyvius, kaip ir anksčiau čia buvo, raudonų plytų vartų stulpus.

   Lauko pastogėje prie pirtelės surengėme atsisveikinimo vakarienę prie bendro stalo, pasidžiaugėme naujos knygos pasirodymu, palinkėjome autoriams jėgų ir sveikatos naujiems kūrybiniams planams. Beje, tik bešvenčiant pradėjo lyti – dievas Perkūnas mums buvo malonus ir leido sausiems užbaigti įdomią kelionę kai kuriais šioje knygoje aprašytais keliais.

Algirdas Mikas Žemaitaitis, Vilnius, 2007 m. rugpjūčio 1 d.
























kontaktiniai lęšiai
VESTUVIU FOTOGRAFAS
Įdomios naujienos
Paskola
prekių pervežimas iš uk
Renginiai Vilniuje
Studijos Užsienyje
Torrent
Visos dienos akcijos
Mobiliųjų telefonų reitingai
reklama
drobes
foto dovanos
Naujos įmonės
Moteriska avalyne
kreditas
dantu implantai kaune
Paskolos bedarbiams
Paskolos be užstato
Snieglentes
polikarbonatas
fotografas