Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Archyvuose glūdinti Mažosios Lietuvos dvasia

Pagal   /  2014 gegužės 21  /  Komentarų nėra

Gyvoji lietuvininkų būtis, regis, traukiasi, dyla, dar parusendama mažais židinėliais – mūsajame pamario krašte ar tolimuosiuose žemynuose…

Gyvoji lietuvininkų būtis, regis, traukiasi, dyla, dar parusendama mažais židinėliais – mūsajame pamario krašte ar tolimuosiuose žemynuose… Skausmingai suvokdami, kaip mažlietuviškoji kultūra, gyvenimo būdas, dvasia ir materija vis labiau panyra į „amžių klodus“, kartu galime džiaugtis, kad randasi entuziastų, kuriems šio, išnykstančio, krašto „dvasios archeologija“ yra ne tik laisvalaikio hobis, bet ir kasdienė profesinė veikla, dėl savo „privalomumo“ neprarandanti Pašaukimo įspaudo.

Šiandien kalbiname Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vyresn. mokslo darbuotoją dr. Liuciją CITAVIČIŪTĘ, 2001 m. apgynusią disertaciją „Karaliaučiaus universiteto Lietuvių kalbos seminaro poveikis lietuvių raštijos ir knygos plėtotei XVIII-XIX a.“, jos pagrindu išleidusią solidžią monografiją „Karaliaučiaus universiteto Lietuvių kalbos seminaras: istorija ir reikšmė lietuvių kultūrai“ (2004 m.)

Regis, esate „gryna“ žemaitė – kaip nutiko, kad pasišventėte Mažosios Lietuvos istoriniams-kultūriniams tyrimams?

Taip, gimiau ir augau Telšiuose. Mano kartai „mistinė“ Prūsija nuo vaikystės asocijavosi su lietuviško žodžio platinimu Lietuvoje spaudos draudimo laikais ir populiariu Zauerveino eilėraščiu. Mokykloje atradome Mažvydą, Donelaitį, Rėzą, vėliau Vydūną. Ši suskaldyta ir iš dalies išnykusi žemė ir dabar dar skleidžia stiprius impulsus, ją gaubia paslaptis, ji vilioja ir net šiek tiek gąsdina. Beje, neseniai brolis rado pėdsakų, rodančių, kad mūsų giminės protėviai – XVI a. išeiviai iš Prūsijos kunigaikštystės. Taigi, gal atsišaukė kraujo balsas.

Kokia buvo darbų pradžia? Matyt, be prof. Domo Kauno įtakos, „spaudimo“ neapsieita?

Taip atsitiko, kad studijuoti pasirinkau vokiečių kalbą, ji man plačiau pravėrė vartus į vokiškąją krašto specifiką. Iš pradžių domėjimasis buvo nenuoseklus ir diletantiškas, vėliau savo „vagelę“ padėjo surasti dėstytoja Irena Tumavičiūtė, o ypač profesorius Juozas Girdzijauskas, jis vadovavo mano diplominiam darbui „XVI – XVII a. vokiškų giesmių vertimai į lietuvių kalbą“, skatino tolesnius tyrimus. Lemtingiausias buvo susitikimas su žinomu Mažosios Lietuvos tyrėju, profesoriumi Domu Kaunu. Jį norėčiau vadinti savo „krikštatėviu“. Jam vadovaujant parašiau disertaciją apie Lietuvių kalbos seminarą, veikusį Karaliaučiaus universitete daugiau kaip 200 metų. Beje, vadovas pats pasiūlė šią aktualią temą ir nurodė archyvus su gausia netyrinėta medžiaga.

Esu patyrusi visišką savo bejėgystę, bandydama perskaityti keletą prieškarinių vokiškai rašytų laiškų… Tad negaliu atsistebėti ir atsižavėti Jūsų gebėjimu, užsispyrimu, šifruojant senus rankraščius – juk šio triūso nemažai įdėta, rengiant disertaciją bei monografiją „Lietuvių kalbos seminaras Karaliaučiaus universitete“? Šis Jūsų darbas, regis, buvo deramai įvertintas?

Tai iš tiesų nelengva… Netyrinėti senieji rankraščiai saugo daugybę paslapčių. Norėdami jas atverti, susiduriame su keletu problemų. Pirma, reikia aptikti tų dokumentų pėdsakus, t.y. jų saugojimo vietą. Apie kai kuriuos rankraščius žinome iš antrinių šaltinių, kitų buvimas yra hipotetinis, o apie trečiųjų egzistavimą net nenutuokiame, kol jie laimingo atsitiktinumo dėka nepatenka į rankas. Antra, reikia pajėgti iššifruoti ne visada gerai išsilaikiusius puslapius. Senieji gotiški vokiečių rašmenys gerokai skiriasi nuo šiuolaikinių, be to, praėjusiais amžiais jie keitėsi ne vieną kartą, todėl be specialaus pasirengimo ir nuolat po ranka esančių šrifto lentelių vargu, ar galima daug nuveikti. Trečia problema – iššifruotus tekstus reikia adevačiai išversti. Kartais čia pasitaiko ir kuriozų, pavyzdžiui, vienas istorikas, susidūręs L.Rėzos vokiškame rankraštyje su terminu „Idiotismen“ (idiomos), interpretavo jį kaip „kalbos idiotizmą“…. Vertimas yra bene sunkiausia darbo dalis, nes realijų prasmės labai nutolusios nuo mūsų dabartinio suvokimo, subtilios smulkmenos mums menkai pažįstamos, galima ištisas dienas vargti prie vienos santrumpos, kuri ano meto visuomenei buvo įprasčiausias dalykas. Visa tai teko patirti savo kailiu Lenkijos ir Vokietijos archyvuose, kur saugomos Karaliaučiaus Slaptojo archyvo bylos. Beje, noriu pasakyti, kad tame archyve nebuvo saugomos slaptos bylos, kaip tai suvokiame šiandien. Tai buvo oficialių dokumentų ir laiškų, tarnybinių raštų, potvarkių, įstatymų ir kt. rinkiniai, kuriais naudojosi, suprantama, ribotas asmenų ratas. Archyvuose teko perskaityti šimtus lapų in folio, prisipažinsiu, kad liko nemažai neiššifruotų fragmentų, gal būt tai padarys kiti tyrėjai. Sukaupta medžiaga buvo panaudota disertacijai apie Karaliaučiaus universitete veikusį Lietuvių kalbos seminarą – pirmąjį pasaulyje akademinį lietuvių kalbos mokymo centrą. Apie jo egzistavimą buvo žinoma tik iš užuominų. Iš disertacijos išaugo monografija „Karaliaučiaus universiteto Lietuvių kalbos seminaras: istorija ir reikšmė lietuvių kultūrai“. Šis darbas įvertintas Martyno Mažvydo premija (2005).

Visi žinome chrestomatinius teiginius, jog Mažoji Lietuva daug nusipelnė mūsų raštijai, kultūrai… Ar Jums, triūsiant prie „dulkėtų rankraščių“, šis kraštas atgijo „kūnu ir dvasia“, ar pajutote per keletą amžių besiplėtojantį lietuviškąjį Rytprūsių „matmenį“? Kokių atradimų, at(si)vėrimų – ne tik pažintinių, bet ir emocinių- patyrėte?

Kas laikė rankose seną autentišką dokumentą, kad ir tėvo ar motinos gimimo liudijimą, tas pajuto keistą ir svarų istorijos prisilietimą. Atrodytų, kuo toliau į praeitį – tuo tyliau kalba senieji liudininkai, tačiau yra ne visai taip. Šiluma išlieka šimtmečiais, daiktai tampa relikvijomis, jaudinančiomis ir pažintine, ir emocine prasme.

Mažoji Lietuva yra tapusi savotiška virtualia erdve, kurioje vis dar susiduriame su pavieniais materialiais daiktais, ir visus juos gaubia ta pati amžių dvasia. Didžiosios daiktinės relikvijos – bažnyčios, kriptos, keliai, kanalai, tiltai – dar ne visai užgožtos naujųjų amžių, mažosios – buities reikmenys, knygos ir raštai – saugomos muziejuose ir kolekcininkų spintose, bibliotekose ir archyvuose. Man atrodo, kad būtent archyvuose prie senųjų rankraščių ta dvasia itin paveiki. Ryškus įspūdis lieka apsilankius, pavyzdžiui, Olštyno archyve. Lėtai iš apačios kyla braškantis keltuvas, trinkteli dangtis ir atsivožia dėžė, joje – apdulkėję rankraščiai. Praktiniu požiūriu – paprastas ir patogus užsakytų dokumentų pristatymo būdas. Kokie rankraščiai padarė didžiausią įspūdį? Tie, kurie turėjo „papildomos“ informacijos – žiežirba pradeginta skylutė popieriuje, bandymas užtrinti ar išskusti nereikalingą ar netikusį žodį, kruopščiai perlenkti laiškų puslapiai, „šniorkeliais“ užraityti karalių ir garsių Bažnyčios, mokslo ir kultūros veikėjų parašai. Netikėtai pavyko surasti Gotfrydo Ostermejerio rankraštį su jo paties parašu, Martyno Liudviko Rėzos studentišką psalmės vertimą į lietuvių kalbą, Zygfrydo Ostermejerio, Povilo Ruigio rašytus ir pasirašytus prašymus karaliui skirti juos Lietuvių kalbos seminaro docentais (tai kol kas vieninteliai jų rašysenos pavyzdžiai), Kristijono Gotlybo Milkaus laišką ir kt. Keistas jausmas apėmė Berlyno archyve į rankas paėmus marmečiu Mažojoje Lietuvoje rašytus dokumentus (1709–1711). Pasirodo, nepaisant mirtinos epidemijos, akademinis ir bažnytinis darbas pasiaukojamai vyko toliau. Beje, vienas maro metų dokumentas, jeigu tikėti skaitytojų registracijos įrašais, ko gero, buvo pirmą kartą po šimtmečių iškeltas į dienos šviesą, t.y. pateiktas į skaityklą. Taigi archyvų tyrimas galėtų būti prilyginamas archeologijai: nuvalius dulkes, dvelkteli praeitis. Tačiau tikrai negalėčiau laikyti save archyvų tyrėja, tai buvo tik epizodas, sukėlęs gilių emocijų.

Regis, negalime vien dejuoti, jog visi „lobiai“ prarasti – dar yra ką atrasti, ką galbūt ir prikelti naujam gyvenimui?

Atradimai vyksta kasdien. Kiekviena karta yra naujos informacijos kūrėja, bet pirmiausia – saugotoja to, ką paveldėjo iš ankstesnių kartų. Per amžius išlikusios rankraščiuose užrašytos mintys, spausdinti senieji veikalai fiksuojami moderniausiomis technikos priemonėmis ir saugomi ateičiai. Tuo pastaruoju metu rūpinasi užsienio ir Lietuvos mokslo įstaigos (Lietuvių literatūros ir tautosakos, Lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos institutai), bei Vilniaus, Klaipėdos ir kt. universitetai. Leidžiamos rankraščių ir spaudinių faksimilės, rengiami moksliniai kritiniai leidimai. Kuo reikšmingi faksimiliniai leidiniai eiliniam skaitytojui? Pateiksiu keletą pavyzdžių. Visi žinome apie pirmą lietuvišką grožinę knygą – Jono Šulco išverstas „Ezopo pasakėčias“ (1706), bet Lietuvoje neturime nė vieno jos egzemplioriaus, tik nekokybišką kopiją, kuri taip pat nelengvai prieinama. Vienintelis dabar žinomas originalo egzempliorius saugomas Krokuvoje. Taigi faksimilinis leidimas suteikia galimybę pavartyti knygelę ir regėti ją „kaip tikrą“. Kitas pavyzdys. Archyvuose rastas nežinomas M.L. Rėzos istorinio fragmento rankraštis. Jo nepaimsi ir neparveši, o nuskenavus ir parengus faksimilę (dar ir išvertus į lietuvių kalbą) – gali skaityti kiekvienas besidomintis. Trečias pavyzdys. Vilniaus universiteto bibliotekoje saugomas pirmosios lietuviškos knygos M. Mažvydo katekizmo egzempliorius (1547). Ar verta tą unikumą duoti į rankas skaitytojams? Žinoma, reikia išskirti tuos atvejus, kai leidinys tiriamas knygotyriniu požiūriu (popierius, vandens ženklai, įrišimas, įspaudai ir kt.). O kaip prisiliestume prie XVI a. Bretkūno Postilės, jei neturėtume šio teksto faksimilinio leidimo, parengto O. Aleknavičienės Lietuvių kalbos institute. Kaip vartytume XVII a. „Knygą nobažnystės krikščioniškos“, kurio vienintelis žinomas egzempliorius saugomas Švedijoje, jei neturėtume Dainoros Pociūtės – Abukevičienės parengto faksimilinio leidimo. O jeigu tie vieninteliai egzemplioriai žūtų? Planuoju pasidarbuoti šioje srityje ir artimiausiu laiku parengti M.L.Rėzos išleistų Donelaičio „Metų“ (1818) faksimilinį leidimą, o ateityje tokiu pat būdu paskelbti J. J. Kvanto rūpesčiu Karaliaučiuje išspausdintą pirmąją lietuvišką Bibliją (1735). Lietuvoje turime tik defektinį pirmojo leidimo egzempliorių. Be to, reikia būti pasirengusiems senuosius raštus išvysti ir kompiuterinėse laikmenose. Taigi praeitis drąsiai beldžiasi į XXI amžiaus vartus. Belieka jai atsiverti.

Atsispyrusi nuo „institucijos“ (Karaliaučiaus universiteto), perėjote prie „personalijų“… Gal kuri nors ML asmenybė itin imponuoja, domina ne tik kūrybiniu palikimu, bet ir biografiniais momentais, asmenybės raiška?

Šis kraštas davė daug iškilių asmenybių. XVI amžiuje susikūrus pasaulietinei Prūsijos valstybei lietuvių rašto kultūros pradininku tapo Ragainės kunigas M. Mažvydas. Jis žinomas kaip pirmosios lietuviškos knygos parengėjas, tačiau kartais pamirštama, kad jis darbavosi dar nesant net lietuviško raidyno, jį turėjo sukurti pats. Be to, ši knyga – ne tik vertimas iš vokiečių, lenkų ir lotynų kalbų, joje yra originalių Mažvydo tekstų, taigi, ji laikytina ir grožinės lietuvių literatūros ištakomis. O kokį milžinišką darbą atliko Labguvos kunigas J. Bretkūnas, vienas pats išvertęs į lietuvių kalbą visą Bibliją. Juk į graikų kalbą ją vertė, kaip teigia istorikai, net 70 vertėjų. Ir tai ne vienintelis Bretkūno literatūrinis nuopelnas. XVII a. Tilžės kunigas D. Kleinas parengė pirmą lietuvių kalbos gramatiką. Jis neturėjo pirmtakų, tačiau rėmėsi senųjų ir naujųjų Europos kalbų gramatikomis. Šią knygą buvo įsigiję anų laikų filologai intelektualai, medžiojo kolekcionieriai. Daugeliu atžvilgių Kleino gramatika nepasenusi ir šiandien. Be to, Kleinas pirmasis pradėjo kurti poezijos teorijos pagrindus, jo giesmės perspausdinamos ir XXI amžiuje.

XVIII a. laikomas Mažosios Lietuvos raštijos „aukso amžiumi“. Pradėjus veikti Lietuvių kalbos seminarui į raštijos darbą įsitraukė gerai pasirengę asmenys, sustiprėjus poligrafinei bazei buvo vis daugiau išleidžiama lietuviškų knygų, pasirodė naujos gramatikos ir žodynai, sukurtas pirmas grožinės literatūros veikalas (Donelaičio „Metai“). 1735 Karaliaučiuje išspausdinta pirmoji lietuviška Biblija. Tai didžiulis įvykis kiekvienos valstybės, juo labiau protestantiškos, istorijoje. Lietuvių raštijai, ypač religinei, šiame šimtmetyje nusipelnė kunigai Pil. Ruigys, P. Milkus, A.F. Šimelpfenigis ir kt., jų gyvenimas ir išsamesnė darbų analizė dar laukia tyrėjų.

Šiuo metu susidomėjau dviem iškiliom M.Lietuvos asmenybėm – tai J.J. Kvantas bei M.L.Rėza. Pirmasis – neabejotinai ryškiausia XVIII a. Prūsijos dvasinio, kultūrinio ir politinio gyvenimo asmenybė. Jis buvo Prūsijos generalinis superintendentas, vyriausiasis rūmų pamokslininkas, universiteto profesorius (ir rektorius), Lietuvių kalbos seminaro inspektorius, Prūsijos švietimo sistemos reformuotojas, universalus mokslininkas, žinomas Europos mokslo ir meno pasaulyje, teologas ir rašytojas. Jį gerbė, juo žavėjosi Prūsijos karaliai. Kvantas buvo laikomas garsiausiu vokiečių oratoriumi. Jo pamokslai buvo nurašinėjami ir slapta pardavinėjami, bet pats neleido išspausdinti nė vieno pamokslo, manydamas, kad atskyrus tekstą nuo intonacijos, prarandama įtaiga. Todėl buvo didelis džiaugsmas Mokslų Akademijos bibliotekoje radus keletą Kvanto pamokslų rankraščių iš XVIII a.. Tolesnis tyrimas parodys, ar tekstai rašyti jo paties ranka. Apie Kvantą žinome nedaug. Iki šiol nėra paskelbta net išsamesnė jo biografija. Ėmiausi užpildyti šią spragą. Rengiu monografiją „XVIII a. Karaliaučius: Johano Jakobo Kvanto biografijos pėdsakais“.

Gal ir L.Rėzos vaidmuo (dažniausiai apribojamo liaudies dainų rinkimu?) nėra pakankamai įvertintas ir išskleistas mūsų istorinėje sąmonėje?

Taip, Rėza – ryškiausias XIX a. Mažosios Lietuvos literatūros ir kultūros veikėjas. Metas pažvelgti į šią daugiaplanę asmenybę nauju žvilgsniu. Nuo pirmosios Nepriklausomybės laikų įsitvirtino stereotipas: lietuvis našlaitis iš smėliu užpustyto Karvaičių kaimo tapęs Karaliaučiaus universiteto profesoriumi išleido lietuvių liaudies dainas ir K. Donelaičio „Metus“. Visa tai tiesa, išskyrus nebent tai, kad Rėzos tautybė kelia abejonių. Pats save jis laikė „lietuvių giminės“, net krikšto vardą Martynas pakeitė į tautišką Gediminas ir taip pasirašinėjo savo veikalus. Rėza sugebėjo atgaivinti ir kokybiškai reformuoti Lietuvių kalbos seminarą (30 metų pats jam vadovavo), gauti lėšų naujam lietuviškos Biblijos leidimui, kurį pats ir parengė. Tačiau negalima pamiršti, kad jis buvo išauklėtas prūsiško patriotizmo dvasia, atsidavęs savo valdovui Prūsijos karaliui, dalyvavęs mūšių laukuose kaip vokiečių armijos karo kapelionas, įkvėptomis eilėmis aprašęs vokiečių armijos pergales. Kalbant apie šią universalią asmenybę negalima pamiršti ir kitų jo veiklos sričių. Rėza buvo laikomas garsiausiu ano meto filologu, parašė didelės apimties veikalų vokiečių kalba, lotyniškų teologinių traktatų, kūrė vokiškas ir lietuviškas eiles, išleido poezijos dvitomį (vokiečių kalba) rašė lietuvių liaudies poezijos tyrinėjimus, išvertė į vokiečių kalbą Donelaičio „Metus“ ir lietuvių liaudies dainų rinkinį. Daugialypę Rėzos veiklą išsamiausiai yra tyręs A. Jovaišas. Tačiau iki šiol neturime Rėzos „Raštų“ rinkinio. Liaudies dainų atlikėjai naudojasi prieš 40 metų paskutinį kartą išleistu jo dainų rinkiniu. Pluoštas vokiškų lituanistinių eilėraščių atskira knygele rusų kalba išleistas Kaliningrade, o mes turime tik keletą lietuviškų vertimų periodikoje. Atėjo laikas sukaupti ir paskelbti visą Rėzos literatūrinį palikimą 4-5 tomų rinkinyje. Šį projektą jau pradėjome įgyvendinti Lietuvių literatūros ir tautosakos institute.

Kur labiausiai tikėtina užčiuoti mažlietuviškos kultūros pėdsakų, kokiuose archyvuose? Kokius maršrutus numatote artimiausiu metu?Matyt, ilgesnės studijos užsienio archyvuose nebūtų įmanomos ir be užsienio fondų paramos?

Atidžiau patyrinėjus Lenkijos (Torūnės, Olštyno, Krokuvos) ir Vokietijos (Berlyno, Liuneburgo, Halės, Volfenbiutelio) archyvus dar galima būtų atskleisti nežinomos faktografinės medžiagos Mažosios Lietuvos kultūrinei praeičiai nušviesti. Ilgesnės studijos užsienyje įmanomos tik gavus finansinę paspirtį, kurią teikia kai kurie mūsų valstybės ir užsienio fondai. Daug įvairių stipendijų skiria Vokietija į jos šalį atvykstantiems tyrėjams. Man teko pasinaudoti katalikiška KAAD stipendija, kuri teikiama nepaisant asmens konfesijos ir apskritai religinių nuostatų daugelio mokslo sričių atstovams. Stipendiatai atrenkami konkurso būdu, įvertinus jų rengiamus projektus ir motyvaciją. Šiuo metu, kaip tik laukiu KAAD komisijos sprendimo. Palankiu atveju jau šį rudenį vykčiau į Vokietiją ir, žinoma, nedelsiant informuočiau apie naujus „atradimus“.

Kalbino Astrida Petraitytė, Vilnius, 2007 m. gegužės 17 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 gegužės 21
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: gegužės 21, 2014 @ 8:30 am
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →