Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Ar turi Mažoji Lietuva etnokultūrinę teisę išlikti mūsų sąmonėje?

Pagal   /  2014 spalio 23  /  Komentarų nėra

Lietuvininkų tarmės puoselėtojos  Indrė Skablauskaitė ir Vaida Galinskienė. Autoriaus nuotr.

Lietuvininkų tarmės puoselėtojos Indrė Skablauskaitė ir Vaida Galinskienė. Autoriaus nuotr.

2014-ųjų sausio 30 dieną Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) į vietovardžių sąrašą įtraukė Mažąją Lietuvą. Šis faktas tarsi tapo antruoju šio etnokultūrinio regiono gimtadieniu. Kol Mažosios Lietuvos pavadinimas nebuvo oficialiai įteisintas, juo buvo galima įvairiai manipuliuoti. Kai kuriais atvejais Mažoji Lietuva traktuojama kaip „prarastoji žemė“ po Antrojo pasaulinio karo priversta išnykti iš mūsų kultūrinės sąmonės. Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto bendradarbis dr. Vasilijus Safronovas straipsnyje „. Apie istorinio regiono virsmą vaizduotės regionu. Mažosios Lietuvos pavyzdys” pateikia aibę pavyzdžių, kurie tarsi ir iliustruoja jo formuluojamą teiginį, kad Mažoji Lietuva egzistuoja tik saujelės žmonių vaizduotėje. 2013 m. gruodžio 6 d. Šilutėje įvykusioje istorinėje -kultūrinėje konferencijoje „Vardas Mažoji Lietuva – būti ar nebūti…“ jo skaitytas pranešimas „Prūsų Lietuva – Mažoji Lietuva – Klaipėdos kraštas: sąvokos ir jų vartojimo istorija“ taip pat sukėlė gan aštrią diskusiją.

Studijos „. Apie istorinio regiono virsmą vaizduotės regionu. Mažosios Lietuvos pavyzdys” išvadose V. Safronovas rašo: “ …. požiūris į Mažąją Lietuvą Lietuvoje yra sąlygotas negalios susitaikyti su 1945 m. pakitusia geopolitine realybe, pripažinti, kad Kaliningrado srities sukūrimas yra įvykęs faktas. Kaliningrado srities darinys yra laikomas anomalija, atsiradusia tenkinant nepagrįstas SSRS pretenzijas, ir šis požiūris iš dalies „blokuoja“ bet kokias slinktis humanistikos diskurse palaikomoje reikšmių sistemoje, siejamoje su šia erdve. Tikėtina, kad tam turi įtakos ir nepakankamas pokariu susiformavusios objektyvios realybės Kaliningrado srityje pažinimas, Lietuvoje įtvirtintas ir sunkiai kintantis visų lietuvių nacionalinės kultūros „lopšio“ mitas, verčiantis pažinti ir pripažinti šioje srityje tik tai, kas apibrėžiama kaip „sava“. Šią išvadų dalį labai sunku išplėšti iš autoriaus pateikto konteksto.

Knygoje “ Vilko vaikai” Ruth Kibelka pateikia tokius anapus Nemuno 1946 rugsėjo spalio mėnesiais įvykusius Mažosios Lietuvos etnoso pokyčius. Į Kaliningrado sritį perkeliama: “ iš Briansko srities -500 šeimų, Vellikije Luki- 400, Vladimiro- 400, Voronežo-900, Gorkio-400, Kalinino-400, Kalušo-300, Novgorodo-400, Maskvos-400, Kursko-900, Kirovo-400, Kuibyševo-200, Kostromos-300, Orlovo-500, Pskovo- 300, Penzos-500, Riazanės-400, Ulijanovsko- 400, Tambovo-400, Jaroslavlio-400, Mordovijos ASSR- 300, Marių ASSR-200, Čiuvašijos ASSR-300 ir 2 500 šeimų iš Baltarusijos.

Kaliningrado srities naujakuriams buvo suteikiamos šios lengvatos: nemokama kelionė, nemokamai pervežama gyvulių ir turto iki 2 tonų vienai šeimai, panaikinamos visos prievolės, mokesčiai ir draudimo įsiskolinimas, naujoje vietoje šeima trejus metus atleidžiama nuo žemės ūkio, pajamų ir draudimo mokesčių, bei dvejus metus valstybinės prievolės žemės ūkio produktais, išskyrus pieną. Be to kiekvienai šeimai buvo išmokama negrąžintina 1000 rublių pašalpa ir papildomai po 300 rublių kiekvienam šeimos nariui. Naujakurių gyvenviečių administracijoms buvo nurodyta parduoti kiekvienai šeimai mažiausia po 1,5 centnerio duoninių javų. Žemės ūkio bankas buvo įpareigotas suteikti kreditą namų statybai ar remontui. Grąžinti kiekvienam naujakuriui reikėjo 50 proc. šio kredito. Mokėjimo terminas- praėjus trejiems metams po atvykimo. Atvykus į Kaliningrado sritį kiekvienam naujakuriui sudaryta galimybė nusipirkti paltą arba kostiumą, porą batų, du komplektus apatinių baltinių ir 10 m. audinio. Nemanykime , kad Kaliningrado srities naujakuriai būrėsi į “Birutės” draugiją, steigė chorus arba, iš lengvatinėmis sąlygomis gauto audinio, siūdinosi mažlietuviškus tautinius kostiumus.

Lietuviškame Mažosios Lietuvos krante, matyt, valdžia nebuvo tokia dosni, tačiau čia taip pat vyko ryškūs socialiniai ir etnokultūriniai pokyčiai. Karo suardytoje, tuščioje Mažosios Lietuvos erdvėje irgi kūrėsi naujakuriai: vieni dėl geresnio trobesio, kiti vejami pokario negandų, treti galvodami, kad visur reikės mirti, tad koks skirtumas kur. Lietuviškame Mažosios Lietuvos krante įsikūrusių naujakurių skaičiai, reikia manyti, irgi yra ispūdingi.Tačiau išėjo taip, kad kraštą nugyvenome beveik vienodai, nesvarbu kaip jį vadintume Kaliningrado sritimi ar Mažaja Lietuva. Todėl nieko kito nelieka kaip etnologo dr. Žilvyčio Šaknio lūpomis paklausti „ Ar dar egzistuoja Mažoji Lietuva?“

Kultūros ženklai rodo, kad šiame regione kaip ir Aukštaitijoje, Žemaitijoje, Dzūkijoje ar Suvalkijoje, gyvena žmonės besistengiantys puoselėti krašto istorinę atmintį, jo savitumą, kurį atspindi architektūra, tautinis kostiumas, kulinarinis paveldas, muzikinis folkloras, tautosaka, papročiai. 1988–1990 m. lietuvių tautinis atgimimas paskatino prisiminti ir Mažosios Lietuvos vardą. Istorinis Klaipėdos kraštas tapo Mažosios Lietuvos kultūros įamžinimo ir puoselėjimo centru. 1988 m. Klaipėdos kraštotyros muziejui suteiktas Mažosios Lietuvos muziejaus vardas, 1989 m. Klaipėdoje įkurta Lietuvininkų bendrija. Tačiau genocido ranka pasidarbavo iš peties ir šiandien senųjų krašto gyventojų praktiškai nebėra. Nors jau neturime didžios dalies Dzūkijos – ji dabartinėje Baltarusijoje arba Lenkijoje, tačiau niekam nekyla abejonių dėl šio etnografinio regiono egzistencijos.

Studijoje „Etnografiniai regionai Lietuvoje: šiuolaikinio jaunimo požiūris“ dr. Ž. Šaknys apžvelgia kai kuriuos Mažosios Lietuvos ir kaimynių etnokultūrinių regionų skirtumus. ‚Praeityje vienas iš svarbiausių veiksnių, skiriančių Mažosios Lietuvos ir Žemaiti jos kultūras, buvo vyraujanti evangelikų liuteronų ir Romos katalikų tikyba. Takoskyra tarp lietuvininkų ir žemaičių buvo nemaža. Janina Janavičienė, aprašiusi Žemaičių Naumiesčio lietuvininkų (atsikėlusių iš Mažosios Lietuvos) gyvenimą, pastebėjo, kad „jie su žemaičiais per daug nesusidėdavo“, tačiau mišrių santuokų būta. Vyrai liuteronai dažniausiai tuokdavosi su žemaitėmis katalikėmis, katalikais tapdavo ir jų vaikai. Tuo tarpu lietuvininkės mieliau tekėdavusios už čia gyvenusių rusų stačiatikių negu už katalikų. Mat tiek vieni, tiek kiti buvo įsitikinę, kad evangelikų liuteronų tikėjimas turi daugiau bendra su stačiatikiais negu su katalikais. Pastaruoju metu religija jau nevaidina lemiamos reikšmės, išreiškiant etninį regioninį tapatumą“. Lietuvos mokslų akademijos Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus visuotiniame susirinkime, vykusiame 2014 m. sausio 28 d. priimtas nutarimas siūlyti Valstybinei lietuvių kalbos komisijai Lietuvos vietovardžių sąrašą papildyti pavadinimu Mažoji Lietuva. Akademikų nuomone, įteisinus naują vietovardžio vartoseną, būtų „pagrįsta istorinio regiono tautinė ir etnokultūrinė vienovė ir jo sąsaja su pagrindiniu šalies ir tautos kamienu“. Etninės kultūros globos taryba prie LR Seimo nepritarė siūlymui dabartinės Mažosios Lietuvos regioną vadinti Klaipėdos kraštu. Istoriniame kontekste tokiu pavadinimu administracinis teritorinis vienetas gyvavo vos 20 metų (1919–1939 m.). Klaipėdos krašto pavadinimui nepritarė ir Vilniaus universiteto prof. Domas Kaunas. Jis teigė, jog šiandieniniais laikais, XXI amžiuje, įtvirtinus Klaipėdos krašto pavadinimo vartoseną, būtų palaidotas istorinis Mažosios Lietuvos pavadinimas. Profesorius siūlė įtvirtinti vietovardį Mažoji Lietuva etnografinio regiono reikšme.

Puslapiai: 1 2

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →