Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Ar Mažoji Lietuva tebuvo miražas? I dalis

Pagal   /  2016 gruodžio 19  /  Komentarų nėra

Skaisgirių, Pakalnės apskr. (dab. Bolšakovas, Slavsko r.), gyvenvietės turgus, iki 1938 m.

 

Doc. dr. Martynas PURVINAS, Kaunas

 

Kalbos apie Priegliaus ir Nemuno žemupio baseinų plotuose praeityje buvusią lietuvininkų apgyventą teritoriją erzina nuo 1944 m. pabaigos dabartiniame Karaliaučiaus krašte įsitvirtinusius okupantus. Jų interesų gynimui pasitelkiami žinomi įtakos agentai ir grupuotės. Antai Klaipėdos universiteto profesorius Vasilijus Safronovas 2012 m. paskelbė didelį rašinį apie „vaizduotės regioną“ – esą lietuvių prasimanytą Mažąją Lietuvą. Smerkdamas lietuvininkų atminimą ginančius žmones, jis teigia: „… šios grupės palaiko mitą aukos, kurios kultūrą buvo pasikėsinta išnaikinti, žinoma, teigdamos, kad aktyviausiai šia linkme veikta sovietmečiu. Sovietmetis – toks vaizdinys palaikomas viešai – nutraukė natūralų lietuviškosios kultūros tarpimą Mažojoje Lietuvoje. Jų vaizduotėje sovietmetis – „Mažosios Lietuvos genocido“ epocha, sustabdžiusi natūralią raidą…“ (p. 66). Šioje citatoje pakankamai atskleidžiamas žinomo Rusijos interesų atstovo credo: esą lietuvininkų krašto sunaikinimas sovietmečiu tėra tik mitas, egzistuojantis kai kurių lietuviškųjų nacionalistų vaizduotėje. Dabartinio Rusijos režimo vykdomame propagandiniame kare svarbi vieta tenka atitinkamam istorijos perrašymui. Antai Baltijos šalių žmonių kova už nepriklausomybę ten vaizduojama kaip mūsiškių nacionalistų nusikalstama veikla prieš „puikiąją Sovietų Sąjungą“, o kruvinieji Sausio 13 dienos įvykiai – kaip didvyriškų Sovietijos gynėjų pastangos apginti tą valstybę ir jos liaudį. Galėtume pasidžiaugti, kad savo rašiniuose V. Safronovas jau nebedrįsta vartoti reikšmingiausio Stalino laikų „istorikų“ argumento – esą visur (Baltijos pakrantėse ir beveik visame pasaulyje) praeityje gyvenę rusai, todėl viskas turi priklausyti Rusijai kaip „iskonno russkije zemli“ (tikrosios rusų žemės). Tuo grįstas tuomet planuotasis pasaulio užkariavimas, Karaliaučiaus krašto okupacija. Tenka prisiminti Lietuvos Atgimimo laikus, kai kartu su tuometinio Lietuvos kultūros fondo atstovais ir kitais žinomais žmonėmis teko vykti į Ragainę (Rusijos valdymo metais pervadintą Neman), kur iš anksto suderintame susitikime norėta tartis dėl atminimo ženklo pastatymo lietuviškosios raštijos pradininkui Martynui Mažvydui. Įveikus nemažą kelią, pasirodė, kad tuometiniam miesto vykdomojo komiteto pirmininkui esą atsirado ypatingų reikalų ir delegacijos iš Lietuvos jis priimti negalės. Su mumis sutiko kalbėtis jo pavaduotojas, pabrėždamas, kad jis neturi jokių teisių ką nuspręsti ir tik išklausys atvykusius lietuvius. Šviesuoliai iš Lietuvos ėmė pasakoti apie Mažosios Lietuvos praeitį ir Ragainėje ilgai gyvenusio M. Mažvydo nuopelnus mūsų kultūrai. Bandžiusio klausyti Rusijos pareigūno veidas išraudo, vėliau ir pamėlo. Nebesitvardydamas jis galop nutraukė Lietuvos kultūros veikėjų kalbas: „Aš jau penkis kartus buvau kviestas į kvalifikacijos tobulinimo kursus Maskvoje, kur mums paskaitas skaitė žymiausieji Sovietų Sąjungos profesoriai. Niekas iš jų niekad neminėjo kažkokios Mažosios Lietuvos, tad ką jūs čia prasimanote?“ Taip anuomet baigėsi bandymas susitarti su Rusijos valdžios atstovu. Didžiulio biurokratinio mechanizmo „sraigtelis“ tada išsisuko nesunkiai – jei „iš viršaus“ niekas nepranešė apie kažkokį lietuvininkų gyvenamą kraštą, tai jo ir negalėjo būti. Laimei, kad per ketvirtį amžiaus laikai taip pasikeitė, kad net V. Safronovui nebėra kaip nutylėti Mažosios Lietuvos praeities. Belieka ieškoti visokių „kabliukų“, prasimanyti būdų, kaip sumenkinti tą istorijos reiškinį, pavaizduoti jį taip, kaip naudingiau šiandieninei Rusijai. Aptariant tą reiškinį, priekabių ieškoma to krašto varduose, jo teritorijos apibūdinimuose ir „lietuviškųjų nacionalistų“ per šimtmetį užsitęsusioje esą kenksmingoje veikloje. V. Safronovas, bandydamas pavaizduoti termino „Mažoji Lietuva“ tariamą ydingumą, vardija atvejus, kai lietuvininkų gyvenamas kraštas praeityje buvo įvardijamas „Prūsų Lietuva“ arba tiesiog „Lietuva“. Vėliau plitusio termino „Mažoji Lietuva“ vartoseną rašinio autorius bando prilyginti kažkokiems piktavališkiems veiksmams, kuriuos rezgė visokie netikėliai. V. Safronovo rašinyje ne vienoje vietoje „pamirštama“ paminėti nepatogius faktus ar aplinkybes. Taip esą nepastebėta, kad terminas „Mažoji Lietuva“ yra gal pats patogiausias mokslinės terminologijos požiūriu, siekiant sukurti tvarkingas ir logiškas terminų sistemas kiekvienai nagrinėjamai sričiai. Antai naudojant terminus „Mažoji Lietuva“ ir „Didžioji Lietuva“ visai patogiai ir aiškiai apibūdinami praeityje egzistavę du lietuviški regionai. Grįžus prie termino „Prūsų [ar Prūsijos] Lietuva“, kaimyninį lietuvišką regioną pagal tą pačią logiką reikėtų įvardyti „Lenkų [ar Lenkijos] Lietuva“ (apie teritoriją iki 1795 m.), „Rusų [ar Rusijos] Lietuva“ (teritorijai 1795–1915 m.). XXI a. (kaip ir XX a. pabaigos) žmonėms tokie terminai nebūtų itin patrauklūs, nors jie ir buvo užfiksuoti daugybėje istorinių dokumentų (beje, V. Safronovas niekaip nenorėjo pastebėti praeityje dažnai vartoto termino „Lenkų Lietuva (Pollnische Littauen)“). V. Safronovui patogiau plėtoti sąmokslo teorijas, išpūsti kai kuriuos praeities momentus, tinkamesnius jo koncepcijoms. Antai 70-ame puslapyje ieškoma lietuvių nacionalinės vienybės idėjos grėsmingos įtakos – esą ji „… skatino šiai idėjai pritariančius atsisakyti termino „Prūsų Lietuva“ keičiant pastarąjį „Mažosios Lietuvos“ sąvoka. Tokiu pokyčiu siekta išstumti priklausomumą kitai valstybei ir kitai kultūrai liudijančią sąvoką „Prūsų“ vietoj jos įteigiant pretenzijas į vienos kultūros buvimą išreiškusį terminą „Mažoji“. Kitaip tariant, siekta objektyviai egzistavusį dviejų Lietuvų svetimumą užgožti „artimų Lietuvų“ idėja“. V. Safronovas žūtbūtinai stengiasi parodyti, kad toji Prūsų Lietuva buvęs kažkoks visai svetimas kraštas, prie kurio dabartiniams lietuviams nedera kišti nagų. Anot jo pašaipaus vertinimo, „… Mažoji Lietuva tapo erdve, vaidinančia daugelio lietuvių kultūros (ne Prūsijos lietuvių, bet visų lietuvių kultūros) fenomenų „lopšio“ vaidmenį…, kadangi joje ESĄ [paryškinta mano – aut. pastaba] gimė daugybė „pirmųjų“ [kabutės V. Safronovo – aut. pastaba] reiškinių lietuvių raštijoje: buvo parengta ir išspausdinta pirmoji knyga lietuvių kalba, pirmąsyk išverstas į lietuvių kalbą Šv. Raštas, išleista pirmoji lietuvių kalbos gramatika, pasirodė pirmasis grožinės literatūros kūrinys lietuviškai, buvo leidžiamas pirmasis laikraštis lietuvių kalba ir t. t.“ (p. 67). Iš tiesų stulbinantys V. Safronovo „atradimai“ esą nebuvę nei Martyno Mažvydo su Jonu Bretkūnu, nei Danieliaus Kleino su Kristijonu Donelaičiu, nei visų kitų žymių veikėjų. Matyt, Klaipėdos universitete pagal dabartinio Rusijos režimo direktyvas rengiama visai nauja Lietuvos istorijos versija, kur svarbiausiais mūsų veikėjais bus paskelbti kokie Ivanovai, Petrovai ar Sidorovai, o ne iki šiol mums žinomi asmenys. V. Safronovui patogu kalbėti apie „svetimą kultūrą“ Mažojoje Lietuvoje, taip bandant įtvirtinti savus teiginius. Kvalifikuotas ir sąžiningas specialistas žinotų, kad tame regione visada buvo ryškus kultūrų daugiasluoksniškumas. Pavyzdžiui, galima spėti, kad XV a. krašte išlikę baltiškos kilmės žmonės veikiausiai tebegyveno pagal savo protėvių papročius, susitaikydami su teritoriją valdžiusio Kryžiuočių (Vokiečių) ordino negausių pareigūnų formaliais reikalavimais (retsykiais dalyvauti krikščioniškose apeigose, mokėti atitinkamas duokles ir t. t.). Kokiame XVII a. krašte jau buvę daugiau atvykėlių iš Vakarų, atnešdavusių vienus ar kitus įgūdžius ar papročius; kartu vyko reikšminga krašto lituanizacija, net ir ateiviams kolonistams perimant tuomet vyravusios baltiškosios kultūros elementus. Dar prisimintos „aukštoji“ ir „žemoji“ (liaudies) kultūros, atvežtinės (vakarietiškos) ir vietinės (baltų autochtonų) kultūrų ir kiti lygmenys. Būtent Mažojoje Lietuvoje – agrariniame kaimų krašte – šimtmečiais svarbiausias buvo „žemosios“ (liaudiškosios) kultūros lygmuo – nuo seno baltams būdingi papročiai, tradicijos ir kt. Dar prisiminus, kad Mažojoje Lietuvoje apsigyvenant daugybei ateivių iš gretimos Žemaitijos ir kitų Didžiosios Lietuvos regionų, atnešusių ne vien lietuvių kalbos tarmes, bet ir savuosius papročius, šimtmečius buvo palaikoma lietuvybė, labai jau keista skaityti apie Mažosios Lietuvos kultūros „svetimumą“. Be abejo, tai patogu dabartiniam Rusijos režimui: tegul Lietuvos Respublika būna pati sau, o esą jai visai svetimo krašto už Nemuno teisėta įpėdinė ir valdytoja tėra tik Rusija.

Puslapiai: 1 2 3

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →