Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Ar mažlietuvis Hekmutas Horstas Tydekas privalėjo žūti?

Pagal   /  2014 gegužės 1  /  Komentarų nėra

Lietuvos Seimas 2003 metais buvo gavęs skundą Helmuto Horsto Tydeko vardu. Jame aprašyta, kaip vienam seneliui Klaipėdos apskrities viršininko administracijos tarnybų pareigūnai nuo 1991 metų negrąžino jo motinos palikimo- 5,5 hektarų miško ir pushektario miško laukymės gražioje Kukuliškių vietovėje. Toje, kuri tarp lietuvininkų legendomis apipinto Kalotės ežero ir Baltijos pakrantės.

Lietuvos Seimas 2003 metais buvo gavęs skundą Helmuto Horsto Tydeko vardu. Jame aprašyta, kaip vienam seneliui Klaipėdos apskrities viršininko administracijos tarnybų pareigūnai nuo 1991 metų negrąžino jo motinos palikimo- 5,5 hektarų miško ir pushektario miško laukymės gražioje Kukuliškių vietovėje. Toje, kuri tarp lietuvininkų legendomis apipinto Kalotės ežero ir Baltijos pakrantės.

Laiške teigta, kad į sūnaus iš motinos Marikės Tydeks paveldėtą žemę smailai žiūri pats Nerijos policijos komisaras. O ir ko jis turėtų nežiūrėti, teigė rašto autorius, jei pats anuometinis „kopininkų“ meras (dabartinis Seimo narys) – oi ne, ne jis, o jo žmonelė, atsimatavo sau trihektarį jūros kranto ties Nemirseta. O ir Kretingos miškų urėdai, ir tie ieškojo įstatyminių kliaučių, kad žemelė negrįžtų į teisėto savininko valdymą.

Įdėmų skaitytoją negalėjo nesudominti šiaip jau gan vaizdingas senuko vargų aprašymas išspausdintas ir klaipėdiškiame „Vakarų eksprese“. Iš minimo straipsnio aiškėjo esant dar ir asmenį inkognito, kuris „tam tikru principu“ pradėjo rūpintis Marikės Tydeks palikimo reikalais, ir ne tik rūpintis – pasamdė tiems reikalams žinomą Klaipėdos advokatą. Atrodo, tas pats paslaptingasis asmuo sukurpė savininko vardu ir skundą Seimo komisijai, nes paaiškėjo, kad skundo, parašyto pirmojo asmens vardu, autorius – ne pats Tydekas.

Kaip ten bebūtų, visos tos tiesos ir netiesos paskatino vieną skundo tyrėją Vilniuje mesti darbus ir savo sąskaita nukakti į pajūrį, ir iš arti pažvelgti į žemgrobystes, kurios mažlietuvių žemėje, skirtingai nei likusioje Lietuvos dalyje, turi ir savų specifinių, ne vien jūros vėjais ir jodo kvapu, pakvipusių bruožų. Tolesni įvykiai klostėsi taip, kad vėliau į pajūrį atvyko ir dalis Seimo komisijos narių – tos komisijos, kuriai buvo pavesta nagrinėti apgavystes, besireiškiančias per išlikusio nekilnojamojo turto – žemės gražinimą (negrąžinimą).

Kas ir kodėl atsiduria dugne

Po sovietijos iširimo žmonių vartosenoje paplito rusiškas naujadaras – žodis bomžas, taikliausiai apibūdinantis „perestoikinės“ ekonominės politikos į dugną pastūmėtus asmenis.

Tačiau Helmutas Horstas Tydekas nebuvo bomžu. Jis tiesiog buvo vienišas, neseniai su juo gyvenusią moterį palaidojęs senas vyriškis, kurio ilgokai niekas neapskalbė – gal valdiški socialiniai darbuotojai jo nepastebėjo, o jis pats to nedarė ir dėl fizinės, o gal ir dėl dvasinės, sveikatos stovio. Iš jo kambario sklido skurdo kvapai, nors to kambario durys buvo šviežiai perdažytos ypatingo baltumo dažais – matėsi, kad šeimininkas suprato, koks darbas yra girtinas. Ir gyveno jis pačioje praėjusiojo amžiaus pradžioje tvirtai sumūrytame raudonplyčiame name, pastatytame kaip Kalotės mokykla – tokie statiniai turėjo tarnauti senosios Prūsijos veidrodžiu, atspindinčiu tvarką ir kieto gyvenimo būdo poreikį. Nors namo vidus šiuo metu aptriušęs, prūsiškos plytos ir prūsiškos čerpės atlaikė neūkiškumo išbandymus. Tad Tydekas turėjo stogą virš galvos. Ir ne tik. Po tuo stogu jis galėjo turėti ir ramią bei sočią senatvę, jei valstybės institucijos, kurios privalėjo tai atlikti, būtų savalaikiai jam gražinę žemę ir mišką, – pakankamai didelės vertės turtą. Bet jie to metai iš metų nedarė, tarsi nežinodami, kad Lietuvos valstybė viena pirmųjų pasirašė Europos socialinę chartiją įsipareigodama užtikrinti savo piliečių socialines ir ekonomines teises.

Kai skundo tyrėjas iš Vilniaus prisistukseno, kad apykurtis senukas pagaliau atvertų duris, šis svečiu ne tiek nustebo, kiek susidomėjo: „Nejau dar randasi žmonių, kurie norėtų mums, vargšams prūseliams, padėti? – buvo jo klausimas.

Tai reiškė – jis suprato, kad neteisingumai palietė ne jį vieną. Ir neteisingumus vertino pagal ilgametį patyrimą. Kaip tąsą veikimo nukreipto prieš senuosius Klaipėdos krašto gyventojus.

Nors sąryšyje su Tydeko skundu (kai pas jį atvyko Seimo komisijos nariai) kilo šioks toks skandalėlis, po kurio net Seimo kontrolieriai priėmė sprendimą raginantį Aplinkos ministrą įsikišti į procesą sprendžiant senuko problemas, praėjusių metų rudenį radijo nelaimių suvestinėje pranešta : rugsėjo 15 dieną Kalotės kaime rastas kambaryje kilusio gaisro išdavoje žuvusio asmens lavonas. „Žuvo Orstas Tidikas“ – tai jau iš priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo tarnybos informacijos. Visi pranešimai piršo mintį: socialiai netvarkingas asmuo žuvo dėl savo kaltės. Kiek gi tokių žūsta, kai kai rūko lovoje ir panašiai.

Bet ar išties Horsto Helmuto Tydeko mirties istorija tokia paprasta? Ar ne perdaug atsainiai imta nurašinėti ne tik šį, bet ir šimtus kitų į panašią būseną (į dugną, nes kažkas manosi nusipelnęs gyventi geriau) įstumtų Lietuvos piliečių? Juk jau minėjome, Tydekas paveldėjo turto, kurio būtų pakakę užsitikrinti aprūpintą senatvę.

Istorija be pagrąžinimų

Kai Seimo komisijos nariai atvyko į Karklę, į jos narius dėl žemės negrąžinimo kreipėsi šešių krašto senbūvių šeimų atstovai. Tiek istorinio Karkelbekės (šiandien Karkle vadinamo) kaimo senbūvių šaknis turinčių šeimų dabar gyvena ten, kur kažkada driekėsi vienas didžiausių ir įdomiausių kuršiškojo pajūrio kaimų. Net sunku įsivaizduoti, bet atsivertus kompiuteryje vokišką „ostpreussenheimat“ puslapį tenka patikėti, kad prasidedant antrojam pasauliniam karui kaime gyveno 206 šeimos su pusketvirto šimto asmenų, buvo bažnyčia, trejos kapinės, mokykla, dvi karčemos su viešbučiais bei kitos įdomybės.

Gretimoje Kalotėje tuo metu gyveno 114 šeimų.

Yra parašyta nemažai geresnių ar blogesnių Lietuvos istorijos knygų. Bet aktualesnių Mažosios Lietuvos, kaip ir visos Prūsijos studijų nerasime, nors taršytume savo smegenų klostes kaip įmanydami. Beveik visur krypstama į piktadarybes baltų žemėse padarytas kryžiuočių ordino ir germanizatorių. Atrodo, tarsi kažkas sulaiko dorų tyrėjų ranką nenagrinėti ir kitas blogybes, kad ir tokią: kodėl šiuo metu net vaikams skirtų vadovėlių žemėlapiuose, ten, kur Rėzos, Donelaičio ir Kanto kapai, begėdiškai užrašoma „Rusija“.

Mąstydamas apie didžiulį, savo užmojais Nerono vertą, senosios Prūsijos žmonių ir kultūros paveldo naikinimą, esu linkęs manyti, kad atskaitos tašku turėtų būti ne vokiečių ordino pakvietimas ir jo įsibrovimas per Vistulą į prūsų žemes, bet Vytauto Didžiojo jiems padovanota taika prie Melno ežero, gerokai po Žalgirio. Pagal šią sutartį tada jiems pridėtas dar ir siauras pelkėto pamario ruožas, sudaręs galymybę, šiaip jau izoliuotai Klaipėdos piliai, turėti sausumos jungtį su ordino užgrobta užnemune. Tad vėl smelkiasi įtarimai: ar tai padarę XV amžiaus derybininkai nebuvo pagiringi po kokios ordino surengtos medžioklės, kaip kad Maišiagalos memorandumo signatarai. Juokai menki – Lietuvos valstybininkai (be mažų išimčių) per visą mūsų istoriją taip ir neatsigręžė į pajūrio problemas. Dėl elito kaltės kadaise lietuvių kalbą perkirtusi siena tapo pastoviausia Europoje, kol už jos gyvenusiems ( įskaitant Klaipėdos kraštą) po penkių šimtmečių, 1944 metų vasarą, nacių generolas Rau įsakė trauktis į Vokietiją kaip Vokietijos piliečiams.

BALTIŠKOJI POETIKA

Atsiverskime jau minėtą vokišką kompiuterio puslapį, fiksuojantį ne tik Karklės ir Kalotės, bet ir daugelio kitų vietovių abipus Nemuno gyventojų pavardes. Jos skamba taip, tarsi žinomos būrams skirtos poemos veikėjų ratas staiga išsiplėtė plačiai plačiai.

Skaitydami vokiškai pedantiškai beaistriai fiksuotus senųjų Karkelbekės gyventojų vardus, pamatysime, kad sąrašuose šalia Jurgių ir Jonių čia kuršiškas Janis, toks pat dažnas, ar net dažnesnis. Tai rodytų, kad teiginiai apie visišką Pilsoto, Ceklio ir Mėguvos sulietuvėjimą yra tik dirbtinai palaikytas politinis stereotipas. Pripažinsime, kad iki pat gyventojų išvarymo į Vokietiją mūsų pajūris/pamarys gyventas sumišai lietuvininkų ir kuršininkų – tų senųjų kuršių palikuonių, kurie, kaip kalbama sagose, jau vikingų laikais, būdami tikra jūros gentimi, užpuldinėjo pačių vikingų pakrantes, priversdami juos melstis ir atgailauti už plėšikavimus.

Stipriausiai su mažlietuviais dvasia suaugęs teisininkas ir diplomatas Martynas Anysas knygoje “ Kovos dėl Klaipėdos “ rašė: “ Kopininkai namuose kalbėjo kopininkiškai, kuršių tarme, atmiešta vokiškais ir lietuviškais žodžiais. Bažnyčioje jie giedojo ir meldėsi lietuviškai, o krašto įstaigose kalbėjo vokiškai“. “ Vokiečiai jie nebuvo nei krauju nei papročiais. Tikrais lietuvininkais jie irgi nesijautė, nors bažnyčioje vartojo mažlietuviška tarme rašytas giesmių knygas“.

Skirtingai nuo šių dar „zėgeliais“ pravardžiuojamų kopininkų, visai neišmaniusių žemės ūkio darbų, Karklės, ir kitų pajūrio kaimų gyventojai vertėsi ne tik žvejyba priekrantėje, bet ir žemdirbyste. Kaip pasakojama, karkliečių žemėvaldos buvo tokios, kad visi turėtų priėjimą prie didžiojo vandens.

„JŪS EIKITE Į JŪRĄ“

Visai neaišku, ar vermachto generolo Rau įsakymas (ir to nenorėjusiems Klaipėdos krašto gyventojams) trauktis į Vokietiją, buvo vien jų gelbėjimas. Ar vokiečių kariuomenei traukiantis ir kartu išsivarant krašto gyventojus nebuvo ir tolimo siekimo neprarasti teisės į patį kraštą. Kaip žinome, teisę į žemę turi žmonės, arba ji atsiranda per užkariavimus.

Atrodo, generolas Rau buvo patyręs savo kariauto karo realijose. Ir jam tikriausiai jau nebuvo paslaptimi I. Erenburgo bei I. Černiachovskio sumanytas kerštas visiems vokiečiams, nusikaltimus daryti skatinant raudonarmiečius. Todėl tie, kurie pasitraukė, buvo daugiau mažiau apsaugoti.

Tie kurie liko, bei tie, kurie vienu ar kitu laiku, vienais ar kitais keliais sugrįžo, tėviškėje iškentė pragarą. Rusai Nemirsetos, Šaipių ir Karklės kaimų teritoriją pavertė tankų poligonu. Kaimų namai, kapai ir bažnyčia tarnavo taikiniais. Kai naikinamų namų savininkai klausė, kur jiems dėtis, jiems rodydavo Švedijos pusėn : – „Jūs eikite į jūrą.“

Jiems taip kalbėjo ne tik rusai. Jiems taip kalbėjo ir lietuviakalbiai okupantų pakalikai tarnavę sovietinėse administracijose.

Alternatyva pačių ėjimui į jūrą buvo vežimai į Sibirą.

PAJŪRIO REGIONINIS PARKAS ARBA VĖL IŠVARYMAS,TIK JAU TOLYN NUO JŪROS

Per atkurtos nepriklausomybės laikmetį Lietuvoje prigalvota įvairiausių būdų, kaip nevykdyti išlikusio, okupantų kažkada nusavinto turto, tikros restitucijos. Vienas iš jų, disponavimą tokiu turtu varžyti po saugomų teritorijų priedanga. Kadangi Karklės ir Kalotės kaimų teritorijose iškasenų ar naftos nerasta, o statinius nušlavė tankodromas, čia industrinius mąstus įgavo ateityje didelę vertę turėsiančios žemės grobimas. Jis pagrįstas gerai apmąstytų norminių aktų visuma, kuri grobstytojus apsaugo ne tik nuo baudžiamosios atsakomybės, bet net nuo bandymų tokion atsakomybėn būti patrauktiems.

Pirmiausiai tai padaryta, kai karo pabaigos autochtonų evakavimas Lietuvos Pilietybės įstatyme buvo įvardintas jų repatrijavimu – mat klaipėdiečiai po anšliuso automatiškai paversti Reicho piliečiais. “ Repatrijavimą “ įstatymiškai fiksavus, visa Klaipėdos krašto senbuvių žemė tapo “ niekieno žeme“. Toks „niekieno “ pajūris buvo taip geidžiamas, kad prireikdavo atsikratyti ir esančių savininkų. Veikiant prieš juos pravertė „saugomos teritorijos“. Proga irgi pasitaikė- rinkdamas prezidentinius balus V. Adamkus pasišovė asmeniškai praeiti visą Lietuvos pajūrį ieškodamas vietos naftos terminalui. Tai suvienijo Klaipėdos valdininkiją sumasčiusią dar 1992 metais V. Adamkų su jo terminalu pasiūsti… tolyn nuo Klaipėdos. Tam jos šiaurinėms prieigoms sugalvota suteikti saugomų teritorijų statusą. O kadangi karklynai ir pievos ypatingomis vertybėmis nepasižymėjo, saugomu paskelbtas „etnografinis Karklės kaimas“, nors tokio praktiškai nebuvo.

Saugomomis skelbiamose teritorijose pagrindiniu principu pasaulyje laikoma nuostata „vystantis išsaugok“.

Posovietinis saugojimas – tai vienokių ar kitokių draudimų ir suvaržymų visuma, kurioje neatsiranda vietos žmogui (savininkui). Tai lemia, kad saugomi objektai, ypač medinė architektūra, pasmerkiami sunykimui, nes valstybė jiems lėšų paprastai neskiria. Pačių vertybių meninių ir kokybinių kriterijų neapibrėžtumas neleidžia ir jų dauginimo.

Pajūrio regioninio parko dokumentuose akcentuota: „siekiama išsaugoti žemyninio pajūrio kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą, bei kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti“. Betgi kai ant „etnografinio Karklės kaimo“ pamatų prieš eilę metų savo šokį sušoko tankai, kaimo laukai ir pievos virto karklų sažalynais. Juose viena oligarchinė grupuotė įsirengė (skambiai kraštovaizdžio ir botaniniu draustiniais pavadintose teritorijose) elninių žvėrių aptvarą, nuo kurio senbuviai baidomi retkarčiai (kuo ne Bolivija?) pašaudant.

Tad etnografiškumo saugojimas – viso labo dar viena prosovietinės valdininkijos fikcija.

Iš naujo kaimą kaip etnografinį gal galėtų, prisimindama tėvų žvejybos ir žemdirbystės tradicijas, prikėlinėti etnokultūrinė Karkelbekės bendruomenė. Tačiau jos nariams žemė pajūryje negrąžinama…pasiremiant regioninio parko nuostatais. Žmonės teigia: jie stumiami tolyn nuo jūros, išblaškomi. Tai matyti ir iš Žemėtvarkos instituto parengtų žemėvaldų žemėlapių. Žemę palei jūrą šiandien valdo kažkas ( pavardės nesakomos remiantis asmens duomenų apsaugos įstatymu), bet tikrai tai žmonės, nieko su su senąja Karkelbeke neturėję.

Belieka spėlioti, kas taps šitaip „apsaugotos“ pajūrio žemės (ir ne tik oligarchų „elnyno“) pardavėjais (spekuliantais).

Kas laukia tavęs tėvynę, jei tu atsižadi savo vaikų?

Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos pilietybės įstatymas išvarytuosius Klaipėdos krašto gyventojus (tame tarpe į Vokietiją patekusius bėglius nuo sunaikinimo sovietijoje), be išlygų tebelaiko repatrijavusiais į etninę Tėvynę.

Mažosios Lietuvos temomis šiaip jau mėgstanti kalbėti Lietuvos inteligentija (taip pat ir seiminė) apie mažlietuvių likimus kare ir ypač pokaryje tylėjo. Ir tebetyli. O juk visi Seimo priimtų Pilietybės įstatymo redakcijų variantai užkirto Mažosios Lietuvos senbūviais kelius grįžti, atgauti tėviškes, įsijungti į nugyvento krašto atkūrimo darbus. Vyriausybė, radusi pinigų žydų dokumentų paieškai, klaipėdiškių archyvų neieškojo. O tokia pagalba Klaipėdos krašto senbuviams bandant atgauti okupantų atimtą turtą buvo labai reikalinga.

Rambyno kapinaitės susigrąžino M. Jankų su Vydūnu, Elniškės -V. Gaigalaitį, Lėbartų kapai E. Simonaitį.Tačiau gyviems donelaičiams, kaip ir ikikarinių krašto laukininkų, administracijos veikėjų palikuonims, po anšliuso iškentusiems nacių neapykantą ir tebegyvenantiems Vokietijoje, kvietimų grįžti į Tėvynę nepasigirdo.

Nesinori galvoti, ką paskutinėmis gyvenimo dienomis apie savo likimą mąstė kalotiškis Horstas Helmutas Tydekas. Žmonės, kurie tas jo dienas sotino liūdesiu, vis dar „saugo etnografinį Karklės kaimą“ ar gano elnius buvusiame tankodrome. Bet nemanau, kad dėl savo vargų Tydekas būtų kaltinęs visą Lietuvą. Tad padaryk, Viešpatie, kad bent aname pasaulyje jis galėtų laimingas megzti žvejybos tinklus ir vaikščioti po saulėtai kvapnų Marikės Tydeks pušyną, kurio gyvam jam nebesugrąžino, klausydamas Baltijos ošimo.

Kristijonas Milkus, 2005 m. gegužės 10 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 gegužės 1
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: gegužės 1, 2014 @ 4:23 pm
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →