Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Antroji mokslo monografija apie Mažosios Lietuvos kapines

Pagal   /  2015 kovo 3  /  Komentarų nėra

 LLtuva„siosietuvos vos kapKnygos virselis

Metų sąvartoje Kauno technologijos universiteto leidykla „Technologija“ išleido naują veikalą apie Mažąją Lietuvą[1]. Tai jau antrasis 2010 m. pradėto leisti mokslo monografijų ciklo „Mažosios Lietuvos kultūros paveldas“ veikalas.

Kodėl ciklą apie sunaikintojo krašto kultūros paveldą pradėjo knygos apie to krašto kapines ir antkapinius paminklus?

Dar pradėjus formuotis žmonijos užuomazgai, užsiimta mirusiųjų palaidojimu. Rūpinimasis mirusiųjų palaikais, mintys apie išėjusius nuo seniausių laikų tapo reikšmingais žmogiškosios kultūros bruožais. Per tūkstančius metų įvairiose tautose ir civilizacijose klostėsi labai įvairūs laidojimo papročiai, mirusiems būdavo skiriami įvairūs įrenginiai ir memorialiniai ženklai (nuo piramidžių iki sarkofagų su mirusiųjų atvaizdais, nuo antkapinio akmens iki žemėn įsmeigtos lazdos Azijos stepėse, nuo atviroje kapo duobėje įstatytų aukštų kopėčių būsimam žengimui į dangų iki palaikų kabinimo medžiuose ar skandinimo vandenyje). Vietiniai laidosenos papročiai ir kapinių architektūrinis paveldas – įvairūs dirbiniai bei statiniai, pasaulio kultūrų tyrėjams padeda apibūdinti kurios nors vietovės ar regiono buvusias ypatybes, tenykštės istorijos bruožus.

Pietrytinėje Baltijos jūros pakrantėje ilgai gyvenusios baltų gentys savo mirusiuosius laidodavo ir juos pagerbdavo pagal savus papročius. Retsykiais kai kur atsirasdavo kitokie atvykėlių kapai. Įprastinį gyvenimą nuo XIII a. pradžios pradėjo keisti germaniškieji kariniai ordinai, ėmę užgrobti pagonių baltų kraštus, skleisti krikščionybę, diegti naujus laidojimo ir mirusiųjų pagerbimo papročius. Palaipsniui susiklosčiusiame savitame Mažosios Lietuvos etnokultūriniame regione išlikę senosios baltiškosios kultūros pėdsakai galop persipynė su Vakarų krikščionių papročius. Ten per šimtmečius išliko savitieji mediniai krikštai, siejami gal ir su senąja kultūra; ten atsirado ir Vakarams būdingų bruožų.

Spėjame, kad XX a. pradžioje gausiose krašto kapinėse stovėjusių įvairių memorialinių ženklų ir kitų dirbinių (antkapinių kryžių ir paminklų, kapų apvadų ir kt.) skaičius galėjo prilygti tuometiniam Mažosios Lietuvos gyventojų skaičiui: greta gyvųjų pasaulio tuomet egzistavęs ir visai materialus mirusiųjų pasaulis. Visi tie gausūs dirbiniai specialistams galėdavo daug ką pasakyti apie juos pastačiusius žmones, tuometinius papročius, skonius ir madas.

1944 m. pabaigoje sovietiniams okupantams pradėjus niokoti pasmerktąjį kraštą, žudyti ar tremti jo senuosius gyventojus, griauti trobesius ir sodybas, grobti ar naikinti krašte aptiktus daiktus ir kitką, praeityje tankiai apgyventa ir klestėjusi Mažoji Lietuva netruko virsti nusiaubta dykra. Tuomet nepaliktos ramybėje ir senosios kapinės – daužyti buvę įrašai apie ten palaidotus lietuvininkus ir kitus, grobti antkapiniai paminklai, kryžiai ir kiti vertingesnieji dirbiniai. Spėjame, kad iš kapinių nuo 1944 m. buvo pagrobta gal 80-90 procentų metalinių ir akmeninių dirbinių, ten stovėję tūkstančiai medinių antkapinių kryžių ir krikštų buvo išvežti malkoms ar sutrūnijo patys. Buvusių tvarkingų kapinių vietoje dažnai liko apleisti brūzgynai su buvusių dailių dirbinių nuolaužomis, pagrobtų paminklų pėdsakais ir kt. Dešimtyse kapinių neliko beveik nieko – nebent pagrobtų medžių kelmai ir išraustų palaidojimų duobės.

Tačiau mums (M. Purvinui, vėliau ir M. Purvinienei) per kelis dešimtmečius tiriant šimtus senųjų kapinių, ten pavyko užfiksuoti tūkstančius įvairiausių liekanų (nuo suniokotų antkapinių kryžių iki pagrobtų paminklų nuolaužų). Pasirodė, kad per sovietinės okupacijos ir vėlesniais dešimtmečius kitos Mažosios Lietuvos medžiaginės kultūros objektų rūšys nukentėjo dar labiau: absoliuti dauguma senųjų pastatų buvo nugriauta ar neatpažįstamai perstatyta, beveik visi kiti krašte aptikti dalykai (nuo buities reikmenų iki padargų ir pan.) buvo nugyventi, suniokoti ar sunaikinti. Lyginant su šiandien retais senosios tautodailės dirbiniais, rankdarbiais, tradiciniais drabužiais, indais, namų apyvokos daiktais ir pan., kapinių architektūrinis paveldas atrodo esantis gana gausus ir leidžia apibūdinti įvairias regiono tradicinės gyvensenos sritis, buvusią krašto medžiaginę ir dvasinę kultūrą, jos savitus bruožus. Todėl Mažoji Lietuva pradėta apibūdinti ne nuo jos trobesių ar sodybų, o nuo senųjų kapinių.

Šioje knygoje aptariama krašto kapinių istorinė raida. Nemažai jų būdavo įrengiama senovės baltams svarbiose vietose – buvusiose šventvietėse, piliakalniuose ir kt. Taip savitai tęstos senosios tradicijos, mirusiųjų palaikus laidojant žinomai išskirtinėse vietose.

Vėlesniais amžiais vis intensyviau apgyvendinant Mažąją Lietuvą, tekdavo kurti vis naujas kapines, joms skiriant žemdirbystei netinkamus plotelius. Nereta kaimo bendruomenė imdavosi tiems laikams milžiniškų darbų, įrengdama „laidojimo platformas“, kartais supiltas iš suvežto grunto, apjuosinėtas grioviais ir medinėmis tvoromis.

Medienos kultūros krašte buvo susiklostęs „lietuviškųjų kapinių“ modelis – nedideliame plotelyje tankiai stovėdavo mediniai krikštai ir kryžiai. Tokių kapinių pavidalas ilgai nekito: senesnieji dirbiniai sudūlėdavo, juos papildydavo ir pakeisdavo naujesni dirbiniai vėliau palaidotiems žmonėms.

XIX a. ryškesni Prūsijos politinės, ūkinės ir kultūrinės istorijos pokyčiai, stiprėję modernizacijos procesai lėmė ir Mažosios Lietuvos kapinių kitimą. Kaimiškame regione plintant miestietiškoms / vakarietiškoms madoms, vis daugiau kaimiečių savo artimiesiems statydavo memorialinius ženklus ir kitką iš ilgaamžių medžiagų (akmens, metalo, vėliau ir betono). XIX a. vakarinėse Vokietijos žemėse kilęs metalurgijos bumas lėmė spartų dirbinių iš metalo plitimą, vis naujų įmonių ir dirbtuvių atsiradimą. Įvairių metalinių ir kitokių dirbinių kapinėms (antkapinių kryžių, paminklų, tvorelių ir kt.) gamyba tapo reikšmingu verslu – tuo užsiimdavo šimtai meistrų su tūkstančiais pagalbininkų. Krašte įsivyravo vakarietiškas kapinių modelis – taisyklingi sklypai atskirų šeimų kapavietėms, tiesūs takeliai, tvarkingomis eilėmis rikiuoti kapai, kruopščiai prižiūrėti ir gėlėmis apsodinti artimųjų kapai, tvarkinga medžių juosta apsuptas kapinių plotas, beveik kasdienė kapų priežiūra, kai kur samdyti kapinių tvarkytojai.

Puslapiai: 1 2

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →