Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Ansas Enzinas: „Jūra ties Karkle Kūčioms dosniai žuvies atseikėdavo…“

Pagal   /  2014 birželio 1  /  Komentarų nėra

„Sakydavo: žvejys tol laimingas, kol šlapias yra. Sunkus tai amatas“, – sakė 1928 metų gimimo Karklės kaimo žvejys Ansas Enzinas, kurio ausyse kaip kriauklėje gaudžia jūros vargonai.

„Sakydavo: žvejys tol laimingas, kol šlapias yra. Sunkus tai amatas“, – sakė 1928 metų gimimo Karklės kaimo žvejys Ansas Enzinas, kurio ausyse kaip kriauklėje gaudžia jūros vargonai.

Praleidome tą pasakojimo dalį, kaip per karą į Vokietiją išvaryti kuršiai sugrįžę rado Klaipėdos griuvėsius, o patys buvo laikyti antrarūšiais žmonėmis, nors pajūryje dar jų protėviai žilvičius augino, kad trobų smėliu neužneštų, ir buriniais irkliniais laivais žuvį gaudė.

Žiemos anuomet būdavo tokios šaltos, kad, anot Anso senelio, Karklės vyrai ledo šarvu sukaustyta jūra iki Gotlando salos nukakdavo rąstų parsivežti, o vasarą bernai į šokius nusiirdavo, nes gražios tos švedų mergos buvo. Seni žmonės pasakodavo, kad švedai atplaukdavo pas mūsų ūkininkus dirbti samdiniais.

Punšas su konjaku ir braškėmis

„Per Kalėdas kaimas savaitę nedirbdavo. Kas langus karpytais angeliukais puošė, o eglutę – rankų darbo ir pirktiniais žaislais. Mat šiame krašte kiti įstatymai buvo, čia mat mažoji Amerika: Klaipėdos krautuvės žiemą vasarą būdavo užverstos Vokietijos kolonijos Kolumbijos vaisiais, ananasais, apelsinais, bananais, figomis…

Kiekvienas vaikas iš mokyklos gaudavo dovanų: pilną tūbelę šokolado, skanėstų. Ir mėsos būdavo ant stalo lig valiai, nes žvejai augino kiaulaites, karvutę, o avis – tik vilnai. Ir pasninkų tokių griežtų nebuvo.

Gerdavo žmonės punšą – su konjaku, vynu ir šaldytomis braškėmis. Aguonų pieno liuteronai nevirė, užtat kūčiukai kur kas didesni buvo“, – pasakojo senolis.

Nuo dvylikos metų su tėvu pradėjo žvejoti keturių vyrų irkluojamame burlaivyje. Keldavosi trečią ryto mailiaus pasigauti ir plaukė 40 kilometrų prieš vėją ir bangas, metė jūron lentas su 2 400 kabliukų, o po 4-8 valandų plaukė laimikio išsiimt, vežė žuvį į Klaipėdos turgų.

Būdavo, jūroje ir nusnūsta, ant sprando bangoms pursluojant. Būdavo tokios kepurės sprandui uždengti – ziūdvestės, batai iki kirkšnių, kombinezonai iš odos, o jei žmonės vargingesni, tai paprastos medvilnės drabužį karštu aliejumi perliedavo, kad nepermirktų, o po juo vilnonius vilkėjo. Vaikas, audrai siaučiant, verkė, nenorėjo plaukti, o tėvas ramindavo: „Ar manai, kad aš mirti noriu?“. Po audros sugautos žuvys būdavo brangiausios.

„Kuršių kalba kalbėję žvejai vesdavo žvejų dukras. Baltarankes aplenkdavo, ir žiūrėdavo, kad išrinktosios kulnai būtų gerokai suskirdę, suskilinėję; iš to atpažindavo devyndarbę. Net ir šimto metų sulaukusios bobulės lovoje, prie mėnesienos, mezgė kojines, ir 20 metrų ilgio, 4 metrų pločio tinklus, kurių akytės silkei pagauti – mažutėlės.

Gydėsi žmonės vien džiovintomis žolelėmis, tačiau Karklėje buvo nemažai šimtamečių. Ir sukčių nebuvo, toli išeidami žmonės durų nerakino; na, pasitaikydavo, koks valkata antį nugvelbs, bet į namus nedrįso brautis, o jau kad žmogų dėl pinigų užmuštų, – nepasitaikė.

Per karščius žuvys į gelmes pasitraukdavo, tad žvejus darbams atjodavo skrybėlėti ūkininkai kviesti. Penkis kartus per dieną maitino, o valgis – kaip per vestuves. Uždirbdavo po 10 litų, o tai buvo didelis pinigas. Klaipėdos turguje sviestas toks pigus vasarą buvo, nors veidus sviestu tepk.

Pralobo iš kontrabandos

Ponas Ansas pagaudavo ir 25 kilogramus sveriančią lašišą, o šių daugiausia susitelkdavo ties Karaliaučiaus sritim. Kai vaikai iš ryto parnešdavo ant kabliukų pamautų krabiukų, užkibusių aštuonetą vyro rankos storumo ungurių, mamos su pykčiu sutikdavo: „Ir vėl terliokis su tuo slidžioku“. Menkių kilogramas kainavo 8 centus, įsivaizduokit, kiek turėjo prižvejot, kad šimtą litų uždirbtų. Anuomet labiausiai vertino uotą. Poledinė žūklė buvo retas reiškinys.

„Žuvis buvo labai pigi; jeigu dabar tiek jos sugautos žvejai parduotų, būtų milijonieriai. Tinklai, žūklės įranga buvo brangūs, kaip ir žemės ūkio mechanizmai, tad bijojo prarasti juos gelbėdami ir nuskęsdavo.

Tinklus iš pakulų regzdavo dienas naktis, lopė ir valė. Akmenukus apsiūdavo medvilne ir darė grūzdes, o plūdes – iš lentelių. Vaikai nedykaduoniavo.

Meteorologas buvo kiekvienas senesnis žvejys: pažvelgdavo į debesis ir sakydavo: „Šiandien jūra mums palanki, o ryt poryt užgrius audra.“

„Karkliškiai buvo žmonės šykštūs ir taupūs. Išgert mėgėjai teturėjo bulvių ir paršiuką, o vaikų – dvylika. Smetonos laikais mano tėvas Mikas, kaip ir kiti žvejai, aštuonerius metus lobo iš spirito kontrabandos. Pasiims porą tinklų dėl akių – ir plaukia į neutralią zoną kokie aštuoni laivukai, o jūroje jau laukia pirkliai iš Olandijos su spirito maišais. Vaikai, kopose, krūmuose sulindę, žalia prožektorių šviesa signalizuodavo, kada galima parplaukti, mat muitininkai tūnodavo būdelėse. Baudos už kontrabandą buvo nedidelės, dažniausiai vyrai dvi savaites pasėdėdavo daboklėje. O namuose gėralo jau laukdavo ūkininkai iš Žemaitijos ir Didžiosios Lietuvos su vežimais. Vaikai nakties metu juos palydėdavo iki žvyrkelio į Bajorus.

Kontrabandininkai turėjo greitaeigius katerius, o jų gaudytojai – vieną vilkiką, kuris dar ir locmanas buvo. Kartą užėjo didelė audra, tai vilkikas buksyru tempė dvylika kontrabandininkų laivelių į Liepoją.“

Gintaro pilys

Ponas Ansas sakė, kad kai kurie vietiniai gyveno tik iš gintaro. O tas pigus buvęs, ir vis tiek žydai lindo pro duris dieną naktį, kad galėtų gintarų savo dirbtuvėms nusipirkti. Žvejai patys rankiniu būdu padirbindavo kokį papuošalą mergelei. Apsinešusius gintarus druskingame vandenyje pamerkdavo, kol šie suspindės su visais inkliuzais. Pirko delno dydžio Baltijos auksą – be jokio įskilimo, be dėmelės. Bobutės rinko ir nykščio galo didumo gintarus, vadintus „balandžio akimis“. Už gerą saują gaudavo aštuonis litus. Anuomet buvo vertinami ne šviesūs, bet tamsūs, rudi, raudoni gintarai, primenantys užperėtą kiaušinį; už didžiausius mokėjo ir 150 litų.

Pigi mėsa buvo, o lašiniai – kone už dyką, jų beveik niekas nevalgė. Kiekvienas šeimos narys turėjo savo dviratį, o šie kainavo 200 – 300 litų. Nuo smėlio pustymo žmonės trobas gynė želdiniais. Kopų niekas neardė, vaikščiodavo išsikastais takais, o ir audrų tokių didelių nebūta, kad kopas paplautų.

Linų ant smėlio nepasėsi

„Mano mama ištekėjo būdama aštuoniolikos, pagimdė du vaikus. Jos vyras buvo Pirmojo pasaulinio karo dalyvis, ir kai po penkerių metų mirė, mama už vaikus iš Vokietijos gaudavo didelę pašalpą.

Kai našlė susipažino su mano tėvu Bruzdeilynu, tuoktis negalėjo, nes pakeitusi pavardę nebebūtų gavusi pašalpos. Brolis turėjo mergautinę mamos pavardę – Eglynas. Mano tėvas, pastatęs naują gražų dviejų galų namą su daržine ir tvartu, nemėgo netikrų savo vaikų, ir mane vos pakentė, nebuvo girtuoklis, bet – aršaus būdo, apsukrus. Pas jį visas kaimas ėjo pinigų ar ūkio rakandų skolintis, nes jis, viengungis būdamas, iš to spirito pralobo.

Mama mano brolį ir seserį atidavė žmonėms auginti, ir per mėnesį išgalėjo už tai mokėti 300 litų. Turėjome ožkų, vištų, o žuvies – per akis. Linų ant smėlio nepasėsi, drabužiai ir patalynė būdavo pirktiniai“. Spyna užrakintoje skrynioje laikė drabužius, o ant dugno – pinigėlius. Mano senelis, burnelės mėgėjas, skrynią apversdavo, dugną išplėšdavo ir vėl dailiai užkaldavo“, – pasakojo Ansas.

Žiemai prisūdydavo devyneto rūšių žuvų, statinę menkių, stambių plekšnių. Kai po audros bėgiodavo mažos bangelės, mėnesienoje vaikai, pasišviesdami liktarnomis, šokinėjančias stintas rankomis rinkdavo iki pat Nemirsetos. Jos buvo tam kartui, niekas nemarinavo. Per valandą surinkdavo kibirą.

Karklės žvejai dalyvaudavo ir burinių arba motorinių laivų lenktynėse – nuo Klaipėdos iki Palangos tilto arba Šventosios, ir džiaugėsi prizais. Karves, arklius iš Neringos parsiplukdydavo baržomis, ant jų buksyru velkamų plaustų.

Gelbėtojai

„Dabar tikrų žvejų nebėra. Beveik ant vandens gimę, augę žvejukai mokėjo per bangas laikytis. Jūroje laivai beveik neskęsdavo, didžiausias pavojus buvo prie krantų lūžtančios bangos; būdavo, apsivertusius bejėgius žvejus į dugną nutraukia įsikirtę į drabužį tinklų kabliukai.

Buvo trys laivų gelbėjimo stotys: Klaipėdoje prie molo, Karklėje ir Nemirsetoje. Po aštuonis vyrus iš žvejų budėdavo, arkliais kas atnešdavo žinią apie skęstantį prekybinį laivą. Tuomet jį traukdavo, iš patrankų iššovę virves, kitą lyno galą pririšę kopose prie polių, įkastų duobėse. Turėjo gelbėtojai lengvą didelį aliuminį laivą, bet juo nepriplauksi prie skęstančio laivo per pakrantės akmenis. O paprasti žvejai gelbėjosi kaip išmano. Tuos prekybinių laivų jūrininkus įkišdavo į specialias kelnes ir traukė į krantą. Laivelių šonuose būdavo oro pilni bakai, kad neskęstų. Atsimenu kaip šiandien, kaip prie mūsų namų nuskendo laivas ir mama išsigelbėjusiems jūrininkams krosnį kūreno. O tuos ištrauktus laivus fabrikiniais vežimais ištempdavo žemaitukai arkliai.

„Dėl geresnio uždarbio žvejai per audrą į jūrą ėjo, grūmėsi su milžinėmis bangomis. Užsigrūdinusieji nebijojo jūros – mūsų maitintojos, gyvybės lopšio“, – baigė pasakojimą žvejys Ansas Enzinas.

Ivona Žiemytė, „http://www.ve.lt/naujienos/visuomene/zmones/ansas-enzinas-jura-ties-karkle-kucioms-dosniai-zuvies-atseikedavo-526516/,page.1“, 2010 m. gruodžio 29 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 birželio 1
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: birželio 1, 2014 @ 7:31 pm
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →