Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Alkos kaimas

Pagal   /  2014 birželio 3  /  Komentarų nėra

Šiandien nuošali Tenenio upė, iš Žemaitijos (Pajūrio apylinkių) tekanti į Miniją, ir praeityje nebuvo didesnių istorinių įvykių centras.

Mažosios Lietuvos etnografiniai kaimai

Šiandien nuošali Tenenio upė, iš Žemaitijos (Pajūrio apylinkių) tekanti į Miniją, ir praeityje nebuvo didesnių istorinių įvykių centras. Paslaptingas buvęs Tenenio žemupys – vietos, kur iki tol srauniai tekėjusi upė patenka į žemus ir lėkštus plotus (buvusių geologinių epochų palikimą). Toje erdvioje žemumoje (maždaug daugiau kaip dešimtį kilometrų nusidriekusioje nuo geležinkelio Klaipėda-Šilutė rytuose iki dabartinės Minijos vagos vakaruose) plytėjo didžiulės pelkės, žėlė šlapšiliai ir krūmynai. Piečiau – už dabartinės Tenenio vagos kilo didžiosios Aukštumalos pelkės gūbrys – tūkstantmečius suklostytų durpių kalnas.

Toje liūnų ir klampynių šalyje buvo užsilikę savų salelių. Vieną supamą Aukštumalos pelkės plotų, vėliau žmonės vadino Pilies kalnu. Praėjusių laikų archeologai ten buvo radę senovinio gyvenimo pėdsakų – matyt, ten glaudėsi labai senų laikų čiabuviai.

Dar viena pakilumėlė, apsupta šlapynių bei protakų, tebestūkso šiauriau Tenenio, upės dešiniojoje pakrantėje. Nuo seno ji vadinta labai iškalbingu vardu – Alka (šventviete). Atrodo, kad tas vardas nebuvo dirbtinai išgalvotas Naujaisiais amžiais, jis veikiau užsiliko nuo seno kaip prisiminimas apie senovės baltų papročius.

Beje, vietovardis „Alka“ nebuvo retas Mažojoje Lietuvoje – taip vadintos kelios žymesnės kalvos, prie jų buvusios gyvenvietės. Matyt, vietos žmonių kolektyvinėje atmintyje iš tiesų buvo giliai įsirėžę senovinių laikų atspindžiai.

Deja, vėliau įsigalėjusi krikščionybė, šimtmečiai naujesnio gyvenimo, matyt, nušlavė kokius materialinius gal būt prie Tenenio buvusios šventvietės pėdsakus. Gal ten tik ir buvęs koks šventų ąžuolų gojelis, supamas sunkiai įžengiamų pelkynų.

Vėlesniais amžiais pakilumą tarp šlapynių aptiko ūkininkai, gal čia atvilioti ir didžiausias sausras aplink žaliavusių žolynų. Sausesnėje kalvelėje (užliejamoje tik smarkesnių Tenenio potvynių) buvo patogu apsigyventi ir statytis ūkinius pastatus. XVIII amžiaus pabaigoje kaimas dar vadintas „John Schedwill“ (pagal gyventoją Joną Šedvilą). Tai buvo karališkasis kaimas, tiesiogiai priklausęs Prūsijos valdovui, o ne kokiam vietos dvarininkui. Kaime tuomet buvo aštuoni ugniakurai (sodybos – gyvenamieji pastatai). Kaimas priklausė Šilutės (Šilokarčemos) valsčiui bei Verdainės parapijai. Tuomet žinotas ir Alkos („Alck“) vietovardis.

Tuomet ten buvo nemažas ir nuošalus kaimas su kompaktiškai išsidėsčiusiomis sodybomis. Alką tada supo klampynės, keliukas ją siejo su artimesniu Petrelių kaimu ir tolesnėmis – sausesnėmis bei tankiau gyvenamomis vietomis.

Šienauti aplinkinių drėgnų pievų plotai, ten ganyti gyvuliai. Sakyta, kad bent kai kur žolė buvusi gan prasta – matyt, Tenenys neprilygo Nilui ar Nemunui, savo potvynių metu atnešdavusiems daug derlingų sąnašų. Būdavo keblu žolę nupjauti, ją išvežti iš šlapynių. Alkos pakilumėlė buvo vos 3-4 metrus pakilusi virš vandens lygio, tad didesnieji potvyniai pasiekdavo ir sodybų pastatus. Smarkiausių potvynių laiku tenykščiai pastatai būdavo užliejami – kartais beveik katastrofiškai.

Ten apsigyvenusieji nuo seno kovojo su drėgmės tekliumi – kasė griovelius vandeniui nuvesti, pastatus kilsteldavo ant aukštesnių pamatų. Palaipsniui aplinka buvo kultūrinama, radosi vis daugiau sausesnių plotelių, tinkamų žemdirbystei.

1815 metais Alka (dar žinotas ir Jono Šedvilo vardas) apibūdinta kaip žemdirbių ūkininkų kaimas. Ten stovėjo dešimt sodybų, kuriose gyveno 71 žmogus. Kaime stovėjo ir vėjo malūnas – tuomet jau buvo užauginama nemažai javų derliaus, vietos žmonėms prireikė ir malūno.

XIX amžiuje Alkos pakilumėlę kirto naujasis plentas Žemaitkiemis-Sakučiai. Tas lygiagrečiai Tenenio upei ėjęs kelias sujungė du svarbius krašto plentus Klaipėda-Priekulė- Šilutė ir Priekulė-Ventė. Jis sujungė Alką su didesniais krašto centrais. Didelis inžinerinis įrenginys (buvo piltos sankasos, iškasta daug griovių, įrenginėtos pralaidos ir tilteliai) kartu padėjo sausinti apylinkes. Plentas tradiciškai buvo apsodintas medžių eilėmis.

1871 metais Alkos kaime stovėjo 15 sodybų, kuriose gyveno 94 žmonės. Maždaug šimtmetį kaimo sodybų skaičius padvigubėjo – vietovė buvo patraukli gyventojams, galėjo išmaitinti daug žmonių. Tuomet kaime stovėjo keli daugiabučiai namai – matyt, juose gyveno samdiniai, talkinę laukų darbuose, ar kiti žmonės.

Po savo klestėjimo laikų Alkos kaimas pradėjo palaipsniui menkėti. Matyt, žmones paviliodavo didesnis uždarbis miestuose ar Vakarų įmonėse bei šachtose.

1905 metais Alkos kaime buvo likusios vienuolika sodybų, kuriose gyveno 67 gyventojai. Tebestovėjo keli daugiabučiai pastatai. Tuomet kaimas valdė 688 hektarus žemės (vienai sodybai vidutiniškai teko net po 63 hektarus valdų). Tiesa, didžiąją dalį tų plotų sudarė pievos bei ganyklos, būta mažai derlingų vietų. Tačiau vis tik tas vidutinis žemės valdų plotas buvo įspūdingas – nedaug kur Mažojoje Lietuvoje kaimiečiai turėdavo po tiek daug žemės.

1925 metais Alkos kaime buvo priskaičiuota 60 gyventojų. Tuomet kaimas priklausė Šilutės apskričiai, Saugų valsčiui ir parapijai.

Iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos ten išliko ypatingas didžiažemių kaimas, kur kiekvienam gyventojui vidutiniškai teko net po dešimt hektarų valdų (nors ir drėgnų pievų).

Tuomet stovėjusios Alkos kaimo sodybos buvo išsidėsčiusios ant nežymiai iškylančio kalvagūbrio, supamo žemesnių vietų. Tuo kalvagūbriu ir buvo pravestas plentas Žemaitkiemis-Sakučiai. To gūbrelio pietrytiniame pakraštyje, dar paaukštintame plotelyje, buvo įrengtos nedidelės kaimo kapinaitės, ten pasodinta tradicinių medžių. Netoli kapinaičių stovėjo dvi didelės sodybos, kur gyveno stambiausieji ūkininkai, ir dvi mažesnės sodybėlės.

Kaimavietės šiaurvakarinėje dalyje stovėjo penkios įvairaus dydžio sodybos (trys didesnių ūkininkų sodybos bei dvi mažažemių sodybėlės).

Kaimo aplinka buvo išraižyta sausinimo griovių tinklu. Didesni grioviai kirto ir aplinkinių pievų plotus, į kuriuos vedė nedideli laukų keliukai.

Tolimame kaimo valdų šiaurvakariniame pakraštyje, sausesniame plote greta Bundulų miško stovėjusi dar viena maža sodybėlė, taip pat priklausiusi Alkos kaimui, kuriame iš viso tada buvo dešimt sodybų.

Anuomet Alkos kaimo valdas nuo Minijos paupių skyrė ilga Bundulų miško juosta, nusidriekusi beveik iki Tenenio ir Minijos santakos. Tai buvo šlapias ir sunkai įžengiamas miškas, išraižytas sausinimo grioviais. Praeityje jis buvo priskirtas bendram Norkaičių valstybinės girios masyvui.

Įdomu, kad praeityje Alkos apylinkėse, berods, nebūta apsauginių pylimų. Matyt, su Tenenio dažnais potvyniais buvo susitaikyta kaip su neišvengiama blogybe. Ši upė nebuvo tokia pavojinga gyventojams kaip kad Nemunas – ji negrasindavo dideliais ledonešiais, galėjusiais nušluoti pastatus ar ištisas sodybas.

Nutiesus plentą link Sakučių, sunyko senovinis keliukas link Minijos, kurį kažkada tiesiog vadino „Žiemos kelias“. Mat juo pravažiuoti pavykdavo tik aplinkiniams plotams užšalus, nes kitu metu arkliai ten klimpdavo, nors juos ir apaudavo medinėmis klumpėmis.

Kalvagūbrio plotas anuomet jau buvo ariamas – ten augintos įprastinės žemės ūkio kultūros. Arimai baigėsi pakilumos šlaituose – žemiau arti žemės nevertėjo.

Daugiau pajamų gaudavę stambesnieji kaimo ūkininkai statėsi sau didesnius ir puošnesnius pastatus, sodybas apsodindavo tradiciniais medžiais.

Antrojo pasaulinio karo veiksmai tiesiogiai nepalietė Alkos kaimo sodybų. Deja, kaip ir kitur netekta daugumos senųjų gyventojų, pasitraukusių į Vakarus. Nebuvo saugu ir savo sodybose pasilikusiems. Antai, 1945 metais vienos sodybos savininką naujieji ateiviai nušovę tiesiog pačiame kaime.

Sovietinės okupacijos dešimtmečiais buvo pradėta arši kova su nepaklusnia gamta. Drėgnąją lygumą išraižė gilių sausinimo griovių tinklas, Tenenį bei jo intaką Zuniškę apjuosė apsauginiai pylimai, nutiesti laukų žvyrkeliai galingai žemės ūkio technikai.

Kaimavietės pietinėje dalyje buvo pastatytas vietos ūkio gamybinis centras su gremėzdiškais standartiniais ūkiniais trobesiais bei įvairiais įrenginiais. Ties senosiomis kapinaitėmis (nusiaubtomis ir išgrobstytomis po 1944 metų) buvo pastatyti daugiabučiai gyvenamieji namai vietos ūkio darbininkams. Jų bendrabučiu buvo paversta ir didžioji pietinė sodyba. Senieji ūkiniai trobesiai bei kai kurios sodybos buvo nugyventos ir nugriautos. Naujieji gyventojai saviems reikalams pasistatė daugybę vargingų pašiūrėlių bei sandėliukų, chaotiškai susitelkusių apie senųjų sodybų liekanas kaimo pietinėje dalyje.

Pasikeitus laikams pasirodė, kad didžiulės sovietmečio investicijos į gamtos tvarkymą nebuvo jau tokios pelningos. Tuometinis ūkis žlugo, griauti užsilikę ano laiko statiniai.

Vis tik greta to Alkoje išliko ir savi „deimančiukai“ – tradicinio gyvenimo vaizdingi fragmentai.

Pietrytinėje sodyboje netoli nuo senųjų kapinaičių išliko tik vienas, bet įspūdingas senas pastatas – didysis mūrinis gyvenamasis namas. Jį pasistatė prieškariu ten gyvenęs ūkininkas Gelžinis. Tas statinys dydžiu bei išvaizda lygiavosi į krašto dvarelių rūmus. Į šią sodybą praeityje nuo plento vedė sava ąžuolų alėja – turtingos sodybos atributas. Sodyba praeityje garsėjo ir gandrais – ten būta net trylikos gandralizdžių.

Rytinėje sodyboje (kur prieškariu gyveno ūkininkas Vilkas) buvo išlikę du dideli pastatai: gyvenamasis namas bei tvartas. Ypač išsiskiria pastarasis – didžiulis molinis statinys su mediniu ertikiu – pastoge, deja, dar sovietmečiu trumpintas, vėliau dar labiau nugyventas. Ir dabar tos įspūdingos liekanos liudija, kad Alkos kaime praeityje gyventa pasiturinčiai – sugebėta auginti po kelias dešimtis gyvulių.

Šiauriau plento tebestovi dar trys senos Alkos kaimo sodybos.

Rytiniame vienkiemyje prieškariu gyveno girininkas Vilius Gelžinis. Tebebuvo įprastinis sodybos išplanavimas, pastatus išdėstant aplink stačiakampį kiemą.

Alkos kaimavietės šiaurvakarinėje dalyje tebėra vertingiausia kaimo sodybą, kurioje prieškariu ūkininkavo Jurgis Grinius. Tai šiam kraštui labai būdinga dvilypė sodyba, kur šalia paties ūkininko didžiosios sodybos tebestovi maža samdinių sodybėlė (šie turėjo savo gyvenamąjį namelį bei nedidelius ūkinius pastatus).

J. Griniaus (dabar A. Peteraičio) sodybą juosia tanki medžių juosta, sauganti nuo žvarbių vėjų. Tebestovėjo trys (iš keturių seniau buvusių) didesnieji pastatai – visi suplūkti iš čia pat kasto molio, įdomiai papuošti. Tai labai būdingi Mažosios Lietuvos liaudies architektūros pavyzdžiai, kokių nedaug tėra išlikę.

2007 metais pasiūlymuose Kultūros paveldo departamentui rašiau, kad Alkos kaimas (kaip palyginus gerai išsilaikęs ir šiandien unikalus didžiažemių pievininkų kaimas) turėtų būti laikomas nacionalinio lygmens kultūros paveldo objektu, kaip ir dvilypė J. Griniaus (A. Peteraičio) sodyba – kaip palyginus labai gerai išsaugota, Mažosios Lietuvos etnokultūrines tradicijas labai gerai atspindinti sodyba.

Dr. Martynas Purvinas, Kaunas, 2009 m. kovo 25 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 birželio 3
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: birželio 3, 2014 @ 1:26 pm
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →