Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Algimantas Liekis. Prūsų – lietuvių žemių susigrąžinimo viltis Lietuvai

Pagal   /  2019 sausio 15  /  Komentarų nėra

    Versalio traktatu tik dalinai buvo patenkintos Mažosios Lietuvos lietuvių tautinės aspiracijos: prie Lietuvos buvo priskirta tik šiaurinė Mažosios Lietuvos sritis su Klaipėdos uostu. Tas priskyrimas buvo padarytas tokiomis sąlygomis, kurios sudarė vokiečiams galimumą palaikyti tame krašte nuolatinę incidentą. Kita Mažosios Lietuvos dalis buvo palikta ir toliau nešti vokiečių jungą, kuris, įsigalėjus Vokietijoje nacionalsocializmui, tapo dar kietesnis. Nacionalsocialistai jau žinomomis kultūringam pasauliui teroro priemonėmis suskato nepaprastu įnirtimu naikinti Mažojoje Lietuvoje visa, kas dar buvo likę lietuviška: moky­klas, spaudą, lietuviškas pamaldas, organizacijas, lietuviškus vietovardžius, pa­keisdami juos vokiškais. Daug lietuvių buvo suimta ir uždaryta kalėjimuose ar koncentracijos stovyklose, jų tarpe trys to krašto valdžios (direktorijos) pirmi­ninkai, iš  kurių du buvo nukankinti. Taip pat buvo kalinami ir žudomi lietuviš­kųjų organizacijų ir lietuvių mažumos Vokietijoje lyderiai. Dar daugiau buvo ištremta į Vokietijos gilumą, atimant jų visą turtą. Negana to nacionalsocialistų partijos užsakyti vokiečių mokslininkai, falsifikuodami istorinius faktus, skelbė prūsus buvus vokiškos kilmės. Nacių žlugimas padarė galą vokiečių falsifikatorių pastangoms.

      Mes, Mažosios Lietuvos lietuvių atstovai, turėdami galvoj aukš­čiau suminėtus faktus, pasirėmę Atlanto Chartos 3 str., pakartotinai pa­reiškiame savo tvirtą valią atsiskirti nuo Vokietijos ir susijungti su savo Tautos kamienu bendroje Lietuvos valstybėje.

       Mes kreipiamės į demokratines pasaulio valstybių vyriausybes, prašydami: paremti teisėtus ir teisingus lietuvių Tautos reikalavimus ir padėti jai išsivaduoti iš naujo rytų okupanto jungo, kuris klasta ir smurtu, susitaręs su nacionalsocia­listine Vokietijos vyriausybe (1939 m. rugpjūčio 23 d. ir rugsėjo 28 d. sutartis) išplėšė lietuvių tautai jos Nepriklausomybę, atstatytą didelėmis visos Tautos pastangomis ir aukomis; atskirti Mažąją Lietuvą  pradedant nuo Aistmarių ir susijungti su išlaisvinta Didžiąja Lietuva.

      Mes protestuojame prieš Sovietų Rusijos pasikėsinimus į Lietuvos žemes, į kurias jie jokių teisių neturi. Mes tvirtai tikime, kad demokratinių valstybių vyriausybės ir tų valstybių visuomenės parems mūsų teisingą kovą, tuo atitaisydamos tas skriaudas, kurias istorijos eigoje daug kartų teko patirti lietuvių tautai iš germanų ir slavų.

        Mažosios Lietuvos Taryba:E.Simonaitis, dr.V.Didžys, V.Mačiulaitis, A.Puskepalis, J.Grigolaitis“.

     Tačiau pirmiausia pačios Vakarų valstybės nebuvo suinteresuotos spręsti tiek Prūsijos lietuvių, tiek ir Didžiosios Lietuvos, kaip ir kitų Baltijos valstybių išvadavimo klausimų. Iš dalies tai atspindi ir  1947 m. vasario 25 d. Berlyne JAV, Anglijos, Prancūzijos nutarimas „Dėl Prūsijos valstybės (žemės) panaikinimo“, kuriame teigta, kad,atsižvelgiant į tai, kad „Prūsija buvo ilgalaikė militarizmo bei reakcijos nešėja“, vadovaujantis ilgalaikės taikos išsaugojimo bei principais ir siekiant atkurti demokratiniais pagrindais besiremiančią Vokietiją, Prūsijos valstybė ir jos vietinė vyriausybė ir visos jai pavaldžios tarnybos panaikinamos…“. Tai reiškė ir savotišką Lenkijos bei TSRS  Prūsijos Lietuvos dalių okupaciją, aneksiją, kolonizaciją. Kai 1989 m. buvo vėl apjungiamos abi Vokietijos, po keleto metų, 1996 m. buvo apklausti vokiečiai, dėl Prūsijos vardo atgaivinimo.Bet dauguma pasisakė prieš. Iš kitos pusės tai rodė, kad vokiečiai atsisakė kada tai jų tėvų ir protėvių okupuotų ir aneksuotų lietuvių – prūsų žemių, paliekant jų atgavimu  rūpintis tik tikrajam jų suverenui – lietuvių Tautai ir jos valstybei.

Nepanaudotos galimybės

      Išlaisvinti, apjungti į vieną visų lietuvių atkurtąją nepriklausomą Lietuvos valstybę reikalavo ir karo pabaigoje Vokietijoje ir kitose Vakarų šalyse atsidūrę ir Didžiosios Lietuvos lietuviai, jų organizacijos, o ypač Vokietijoje atkurtasis Vyriausiasis Lietuvos išvadavimo komitetas (VLIKas, įkurtas 1943 m. Kaune, vadovauti  antinacinio pasipriešinimo kovai). Jis ir tremtyje  mėgino  prisiimti pavargtosios Lietuvos Vyriausybės užsienyje pareigas, nes tą komitetą sudarė beveik visų Lietuvoje karo metais veikusių partijų ir kitų organizacijų atstovai. Be to, atstovauti kovojančiai Lietuvai VLIKą įgaliojo  Lietuvos partizanai. 1948 m. liepos mėnesį Baden Badene tą įgaliojimą  perdavė jų atstovas partizanas Juozas Lukša (Skirmantas, Daumantas) . Bet to paties – būti pavergtos ir kovojančios Lietuvos Vyriausybe ar bent atstovais užsienyje   siekė ir  taip pat užsienyje atsidūrusios 1941 m. antibolševikinio Birželio sukilimo sudarytosios Laikinosios Lietuvos Vyriausybės nariai, „diplomatijos šefas“ S.Lozoraitis ir kiti. Tačiau  prieš tokios vyriausybės ar atstovybės sudarymą pasisakė JAV, Anglija .  1941 m. kovo pradžioje prezidentas Ruzveltas sutiko įsileisti į JAV Lietuvos Prezidentą A.Smetoną tik kaip „privatų asmenį“, nesiskelbiant jam ir kitiems Amerikos lietuviams, kad jis okupuotos Lietuvos Prezidentas. Neleido ir sudaryti Lietuvos Vyriausybę tremtyje ir   Anglija,   bijodama supykdinti TSRS.  Bet tų pačių valstybių vyriausybės  visokeriopai rėmė kiek anksčiau  Londone sudarytąją Lenkijos vyriausybę ir kai kurių kitų Vokietijos ir TSRS okupuotojų valstybių.

        Tik po karo,  atsikuriančios V.Vokietijos Vyriausybės narys, parlamentinės Tarybos pirmininkas, o nuo 1949 m. ir Vokietijos  kancleris Konradas Adenaueris, visą laiką domėjosi lietuviais, minėtos Fuldos konferencijos nutarimais,   VLIKo ir kitų Lietuvos išlaisvinimo organizacijų Vakaruose veikla, jų priimamais dokumentais. Adenaueris pats  pasiūlė VLIKo ir Birželio sukilimo Laikinosios Vyriausybės atstovams sudaryti bendrą okupuotos Lietuvos Vyriausybę užsienyje, Vokietijoje.  Tuo  tas Vokietijos politikas tarsi norėjo atsiprašyti   lietuvių Tautos ir  už savo tėvų, ir protėvių padarytas skriaudas lietuviams ir Lietuvai, įrodyti, kad pokarinė Vokietija gerbia ir gerbs  visas tautas, rems  jų Laisvės siekius.

         Tačiau    dėl nesutarimų tarp pačios lietuvių išeivijos, dėl „vadinamojo diplomatijos šefo“ S. Lozoraičio pretenzijų būti vieninteliu Lietuvos valstybės atstovu užsienyje,  dėl pačių lietuvių „vaduotojų“ rietenų,   K.Adenaueriui ir nebuvo „pristatyti“ atstovai pavergtosios Lietuvos Vyriausybei.   Bet , nepaisant to,  K.Adenaueris  visuose susitikimuose su TSRS atstovais primindavo jiems  apie nusikalstamą  Molotovo – Ribentropo paktą, reikalavo pasmerkti  slaptuosius protokolus prie jo, buvo iniciatorius, kad  užsieniuose atsidūrusių lietuvių turimi  Lietuvos pasai, būtų pripažįstami visoje Vokietijoje ir jie traktuoti kaip ir visų kitų laisvųjų valstybių pasai; jo pastangomis ir Izraeliui (nors karo metais Izraelio ir nebuvo) Vokietija  išmokėjo  keliasdešimt milijardų dolerių, kaip kompensaciją už nacių Vokietijos okupuotose kraštuose išžudytus žydus. Tame tarpe ir Lietuvoje (nors jie ir buvo tik Lietuvos piliečiai). Nors kancleris K. Adenaueris manė, kad joks atlygis nenumalšins netekčių skausmo, bet jis siekė, kad niekas nekaltintų buvusių okupuotų ir nieko nekaltų tautų ir jų žemėse  nužudytųjų kraujas nepaskatintų naujų nesutarimų tarp atkuriamos Europos tautų ir valstybių.

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7 8

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →