Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Algimantas Liekis. Prūsų – lietuvių žemių susigrąžinimo viltis Lietuvai

Pagal   /  2019 sausio 15  /  Komentarų nėra

      Kovojo tikėdami  ir  Vakarų šalių geranoriškumu, tariamu jų noru išvaduoti nuo okupantų,  nežinodami, kad ir Atlanto Charta yra pasirašyta ir TSRS ir ji – tai tik propagandinis triukas, kad jie jau  Techerano, Jaltos konferencijose ir kai kuriuose kitose buvo išduoti ir parduoti TSRS, Lenkijai. Iš dalies tai lyg ir paliudija  1943 . lapkričio 28 – gruodžio 1 d. Techerano konferencijoje Stalino ir F.Ruzvelto pokalbio stenograma  ( gruodžio 1 d. 15 val. 20 min.):

     „F.Ruzveltas (JAV prezidentas). JAV gali kilti klausimų dėl Baltijos respublikų įjungimo į TSRS (…). Asmeniškai aš neturiu jokių abejonių, jog šių šalių tautos vieningai balsuos už prisijungimą prie Sovietų Sąjungos, kaip tai jos padarė 1940 metais (…).

       Stalinas. Lietuva, Estija ir Latvija neturėjo jokios autonomijos iki Rusijos revoliucijos. Caras tada buvo JAV ir Anglijos sąjungininkas. Ir niekas net nekėlė klausimo apie šių šalių išėjimą iš Rusijos sudėties. Tai kodėl dabar keliamas šis klausimas?

        F.Ruzveltas. Savo ruožtu aš norėčiau pasakyti maršalui Stalinui apie padėtį JAV. Kitais metais įvyks prezidento rinkimai (…). Amerikoje gyvena šeši septyni milijonai lenkų kilmės piliečių. Ir todėl aš, būdamas praktišku žmogumi, negaliu sau leisti prarasti šių piliečių balsus. Sutinku su maršalu Stalinu, kad mes privalome atkurti lenkų valstybę, ir aš asmeniškai neprieštarauju, kad Lenkijos sienos būtų perkeltos iš rytų į vakarus, iki Oderio. Bet kol kas (…) dar negaliu viešai svarstyti šio klausimo (dėl Lenkijos ir Baltijos šalių – A.L.).

      Stalinas. Po F.Ruzvelto paaiškinimų aš jį visiškai suprantu.

        Ruzveltas F. JAV taip pat gyvena lietuviai, latviai estai. Aš taip pat žinau, kad Lietuva, Latvija bei Estija ir praeityje ir visai neseniai, sudarė Sovietų Sąjungos dalį. Ir kada rusų armija vėl įeis į šias respublikas, aš neprieštarausiu ir nesipyksiu su Sovietų Sąjunga. Tačiau visuomenė gali pareikauti surengti tose šalyse plebiscitą.

        Stalinas. Kai dėl Lietuvos, Latvijos ir Estijos liaudies valios, tai mes turėsime daug progų   suteikti šių šalių liaudžiai išreikšti ją.

        Ruzveltas F. Tai bus man labai naudinga.

        Stalinas. Aišku, tai visai nereiškia, kad plebiscitai šiose respublikose vyktų bet kokia tarptautinės  kontrolės forma.

         Ruzveltas F. Žinoma, ne. Būtų naudinga reikiamu momentu pareikšti apie tai, jog šiose respublikose įvyko rinkimai.

        Stalinas. Be abejonės, tai bus galima padaryti(…)“.

     Stalino pageidavimai  ir po karo išlaikyti TSRS sudėty Lietuvą ir kitas Baltijos šalis bei padalinti Prūsiją į dvi: šiaurinę, Karaliaučiaus kraštą – TSRS, pietinę (apie 70 proc.) – Lenkijai, kaip kompensaciją už „grąžintas“ ir buvusias jos okupuotas   Baltarusijos, Ukrainos,  Lietuvos žemes, buvo patenkinti. Mirus JAV  prezidentui F. Ruzveltui, naujasis Trumanas Potsdamo konferencijoje (1945 m.liepos 17 – rugpjūčio 2d.) irgi neprieštaravo savo pirmtako ir Anglijos premjero V.Čerčelio nutarimams, priimtiems   Techerano, Jaltos konferencijose. Apie tai naujasis JAV prezidentas H.S. Trumenas savo užrašuose pažymėjo, kad „Stalinui atiteko ne tik Lietuva, Latvija, Estija, bet ir Lenkija, Bulgarija, Vengrija, Rumunija,  Čekoslovakija, o taip pat  visi Rytprūsiai, tik pietinę jų dalį (apie 70 proc.) Stalinas pavedė Lenkijai administruoti, o rytinę – sau pasiliko,  kaip dalį atlygio dėl karo metais patirtų nuostolių“. Ir toliau JAV prezidentas nurodė,  kad tiems Stalino sprendimams pritaręs ir V.Čerčelis.

      Tačiau, žinoma, apie tokius ir panašius suokalbius nežinojo nei kovojanti prieš sugrįžusius okupantus lietuviai partizanai, nei ir Vakarų šalyse atsidūrę lietuviai tremtiniai, jų tarpe iš lietuviškosios Prūsijos. Daugelis jų manė, kad pergalė vien nuo jų pasiaukojimo Tėvynei tepriklauso.  Taip ir 1946m. lapkričio 6 d.  tremtinių iš  Mažosios Lietuvos   atstovai, susirinkę Fuldoje (Vokietijoje),   priėmė  „Mažosios Lietuvos lietuvių Deklaraciją“,  kurioje iš esmės pakartojo ir   minėtus po Pirmojo pasaulinio karo PLTT nutarimus ir „Tilžės Aktą“:

    „Dabar vadinamos Prūsijos plotas—tarp Vyslos bei Nogatės ištakos ir Nemu­no, kurio didžioji dalis ir vokiečių oficialiuose dokumentuose buvo vadinama Lietuva, nuo neatmenamų priešistorinių laikų buvo apgyventa lietuvių Tautos genčių. Trylikto amžiaus pradžioje atsikėlęs teutonų ordinas, kitaip kryžiuo­čiais vadinamas, pradėjo pulti ramius, taikingus lietuvius, ypač jų gentis prūsus. Nepaisant,  kad prūsai visomis jėgomis atkakliai priešinosi kryžiuočiams, daugiau kaip 50 metų trukusioje kovoje buvo nugalėti ir pavergti. Gyvenimo ironija lėmė, kad pavergėjai ilgainiui pasivadintų pavergtosios lietuvių genties prūsų vardu, o pačią valstybę pavadintų Prūsija.

       Nugalėjęs prūsus, ordinas pradėjo pulti kitas lietuvių Tautos dalis, priartė­damas prie Nemuno žemupio. Nors oficialiai kryžiuočių tikslas buvo apkrikš­tyti pagonis lietuvius, bet tą krikštą kryžiuočiai nešė į Lietuvą ant kardo smai­galio, nes jiems ne krikštas, bet gryni imperialistiniai siekimai rūpėjo—pavergti lietuvių Tautą ir užgrobti jos žemes.

      Lietuvių Tautos kovos su kryžiuočių ordinu truko apie 200 metų, kol paga­liau (Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas Didysis) 1410 m. liepos 15 d. ties Žalgiriu (Tannenberg) sudavė kryžiuočių ordino agresijai mirtiną smūgį.

     Bet vis tik tų beveik du amžius trukusių kovų rezultate lietuvių gyvenamas plotas, kuriam teko pakelti kryžiuočių ordino smūgius, nežiūrint jų herojiško priešinimosi, buvo vokiečių pavergtas. Įsistiprinę tame plote vokiečiai pradėjo naikinti ne tik lietuvišką kultūrą, bet ir pačius pavergto krašto gyventojus (pvz., sukviesti puoton lietuvių vadai buvo sudeginti). Tas naikinimas su nenuilstamu atkaklumu tęsėsi ligi mūsų laikų – ligi Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Bet vis tik vokiečiai daugiau kaip per 500 metų nepajėgė sunaikinti nei pačių žmonių, nei lietuviškos kultūros. Jie ligi šiol yra laikę savo kalbą, seniausią Europos kalbą, savo papročius, skambias lietuviškas dainas, tautinius apdarus, senovišką architektūrą,  vietovardžius.

      Lietuva, netekusi didelės dalies  savo žemių, nerimo. Didieji Lietuvos ku­nigaikščiai Algirdas,  Gediminams ir Vytautas Didysis kiekvieną progą išnaudodavo pareikšti savo pretenzijoms į teutonų ordino užgrobtąsias prūsų ir kitas lietuvių  žemes. 1358 m. Algirdas Gediminaitis reikalavo iš ordino ne tik Nemuno žemupio, bet ir plotų ligi Alnos ir Aistmarių. Užgrobtosioms žemėms atgauti daug pastangų yra pa­dėjęs Vytautas Didysis, kurio reikalavimai apėmė ir Karaliaučiaus miestą. Su dideliu atkaklumu Vytautas Didysis kovojo dėl Nemuno žiočių (1418—1420) keliais atvejais pabrėždamas, jog natūralios Lietuvos sienos vakaruose baigiasi pilnu priėjimu prie Marių.

      Po Torno sutarties (1411), kilus ginčams tarp Vytauto ir Kryžiuočių ordino dėl sienų, Vytautas pareiškė, kad ordino riteriai yra ateiviai ir jokių paveldėji­mo teisių neturi ir negali turėti. Ta proga Lietuvos valdovas iškėlė savo teises ir į Prūsų Lietuvą: „Pruszen ist auch miner older Land gewesen und ich will es ansprechen bis an die Ossee“ (Prūsų kraštas yra taip pat mano tėvų (protėvių) žemė, ir aš jos reikalausiu ligi pat Baltijos jūros, nes ji yra mano tėvų palikimas). Dar ryškiau Vytautas užakcentavo, kad teutonų ordinas yra ateivių padaras, kad jis suėjo į koliziją su imperatoriumi Zigmantu (1420) dėl žemaičių priskyrimo vokiečių ordinui: „Jeigu jūsų karališkoji didenybė norėjo teisingai išspręsti, rei­kėjo gerai atminti, kad kryžiuočiai yra atėjūnai iš svetimų Vokietijos kraštų, kad jie yra užgrobę prūsus, o dabar nori ir mus iš mūsų žemės išvaryti.“

      Patys Mažosios Lietuvos lietuviai, patekę vokiečių vergijon, atkakliai, ne­nuilstamai kovojo tiek su vokiškąja valdžia, tiek ir su centraline Reicho valdžia už savo tėvų kalbą, lietuviškas pamaldas bažnyčiose, mokyklas ir spaudą ir kitus savo kultūros turtus ir socialekonomines teises. Pirmajam pasauliniam karui pasibaigus, Mažosios Lietuvos lietuvių atstovybės Tautinė Taryba, pasirėmus Jungtinių Amerikos Valstybių Prezidento W. Wilsono 14 punktais išreikšta Tautų apsisprendimo teise, 1918 m. lapkričio 30 dieną deklaravo savo tvirtą valią atsiskirti nuo Vokietijos ir susijungti su Didžiąja Lietuva.

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7 8

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →