Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Algimantas Liekis. Prūsų – lietuvių žemių susigrąžinimo viltis Lietuvai

Pagal   /  2019 sausio 15  /  Komentarų nėra

        Didžiojoje Lietuvoje, pirmiausia Vilniuje, nepaisant vokiečių persekiojimų,  lietuvių inteligentų veikla – Tautos būrimo jos valstybingumui atkurti, tik stiprėjo. Pagrindine tam „vadaviete“ buvo tapęs Nukentėjusiems nuo karo šelpti komitetas, vadovaujamas Antano Smetonos. Po 1917 m. vasario pabaigoje Rusijoje įvykusios revoliucijos ir vietoje carinės monrachijos  ėmus kurti demokratinę Rusiją, ten gyvenę lietuviai irgi ėmė rengti savo konferencijas, suvažiavimus, dėl Lietuvos ateities  po karo. Juose vyravo  reikalaujamai, kad į atkuriamą svarankišką Lietuvą būtų įjungta ir „lietuviškoji Prūsija“ bei lenkų ir rusų kolonizuoti lietuvių kraštai.

      1917 m. birželio 8 – 16 d. Petrapilyje vykusiame lietuvių Seime, sudariusiame Lietuvių Tautos Tarybą ir paskelbusiame apie nepriklausomos Lietuvos su M. Lietuva ir Suvalkų kraštais atkūrimo būtinybę, dalyvavo ir iš tremties Samaroje grįžtantis mažalietuvių tautinio atgimimo žadintojas, lietuviškos spaudos leidėjas ir platintojas Martynas Jankus. Jis  vėliau jau Vilniuje susitiko su Antanu Smetona, aptarti Mažosios ir Didžiosios Lietuvos susijungimo planams. A.Smetona    1917 m. rugsėjo 18 – 22 d. Vilniuje  lietuvių konferencijos buvo  išrinktas Lietuvos Tarybos (vėliau – Valstybės), Pirmininku. Toje  Konferencijoje išrinktoji  Taryba, pirmininkaujama A. Smetonos,   buvo  įpareigota  paskelbti nepriklausomos, demokratinės Lietuvos valstybės lietuvių etninėse žemėse įkūrimą.

      Tuo metu  ir  Švedijos, Šveicarijoje, Rusijoje, Ukrainoje,  Kaukaze,  JAV ir kitur,  kur tik  lietuvių gyventa, taip pat vyko jų konferencijose, kuriose buvo pritariama rezoliucijoms dėl  nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo, reikalaujama,  kad tai valstybei priklausytų ir visa Mažoji  Lietuva, Suvalkų, Gardino ir kiti  lietuvių etniniai   kraštai.

Prūsų  Lietuvos Tautinė Taryba

      Mažalietuviams kiek laisviau reikštis vokiečiai pradėjo leisti  nuo 1918 m. spalio mėnesio,  kai  pamatė, kad karą ta jų Vokietija jau  pralaimėjo, dar daugiau revoliucija pakeitė ir jų pačių valdžią  į labiau  demokratinę, kuri  1918 m. lapkričio 11 d.  pasirašė  kapituliacijos aktą su Antantės valstybėmis ir  leido   A. Smetonos pirmininkaujamai Valstybės Tarybai sudaryti  Laikinąją Lietuvos Vyriausybę, o tuo  pačiu  ir lietuvių  Tautai  pradėti įgyvendinti  savo   nepriklausomą  valstybingumą.

        Pralaimėję karą ir  M.Lietuvą valdantys vokiečiai, praradę tikėjimą rytojumi ir bauginami, kad jie, kaip ir visa „lietuviškoji Prūsija“  gali atitekti Lenkijai ar Prancūzijai, nebepersekiojo  1918 m. lapkričio 16 d. Tilžėje įsikūrusios  Prūsų Lietuvos Tautinės  Tarybos,  dėl  jos  ir viešai deklaruoto  sprendimo  susijungti į vieną su Didžiąja Lietuva. Tas siekis buvo suformuluotas ir pasauliui paskelbtas 1918 m. lapkričio 30 d. vadinamajame „Tilžės Akte“, kuriame  Mažosios ir Didžiosios Lietuvos lietuviai įvardinti ir kaip vienos motinos vaikai.

Galingųjų teisingumas

     Apie savo  valią, priklausyti vienai nepriklausomai Lietuvos valstybei, mažalietuviai įteikė pluoštą dokumentų Versalio Taikos konferncijos vadams. Tuose dokumentuose reikalavo, kad Lietuvos valstybei būtų sugrąžinta bent 13  lietuviškosios Prūsijos sričių ( Klaipėdos, Šilutės, Pakalnės, Tilžės, Ragainės, Pilkalnio, Stalupėnų, Darkiemio, Galdapės, Gumbinės, Įsruties, Vėluvos, Labguvos) – nuo Nemuno iki Deimės – Alnos  linijos. Ir  LVT Pirmininkas A. Smetona įpareigojo, nors  Versalio konferencijos svečiais tepriimtais Lietuvos pasiuntiniams daryti viską, kad M.Lietuvos nutarimas susijungti su visa Lietuva būtų patvirtintas Taikos konferencijoje. Ir net pritarė atstovų pasiūlymams,  papirkti  Prancūzijos spaudą, kad  ji rašytų apie visos lietuvių Tautos  – Didžiosios ir Mažosios valią susijungti į vieną Lietuvos valstybę.

       Bet  Antantės šalys vadovavosi tik savo egoistiniais tikslais ir 1919 m. birželio 28 d. sutarty tarp Antantės bloko šalių ir Vokietijos, Lietuvai tepriskyrė tik Klaipėdos kraštą ir dar pavedė jį valdyti Prancūzijai iki Lietuvos valstybė bus pasaulio pripažinta de jure. Gavę tokią žinią Klaipėdos krašto vokiečiai 1919 m. liepos 16 d., susirinkę Klaipėdoje, išsirinko iš 7 vokiečių su buvusiu  Klaipėdos burmistru A. Altenbergu tarybą ir įpareigojo ją paskelbti Klaipėdos kraštą vokiečių  respublika. Vokietija dar savo komisaru tam kraštui paskyrė grafą iš Gumbinės Georgą Franzą Wilhelmą Lambsdorfą, kuriam pavedė vadovauti krašte buvusiai vokiečių kariuomenei ir vokiečių įstaigoms.

        1920 m. vasario 15 d. krašto valdymą, pagal Versalio Taikos konferencijos mandatą, perėmė  Prancūzijos karinės misijos atstovai, vadovaujami brigados gen. Dominique Joseph Odry. Jo įsakymu buvo palikti veikti visi vokiečių teisiniai aktai, patvirtinta vokiečių sudaryta kraštui valdyti Direktorija ir jos nariai. Ir kitose visose valdžios  tarnybose leista toliau dirbti vokiečiams, nors ir nemokantiems lietuviškai. Ir pats  Odry patarėjais  prisiėmė lenkus,  nemokančius  lietuviškai.  Dar įdomiau, kad ir  tam gen. Odry  atlyginimo priedą mokėjo    Vokietija.

         Buvo aišku, kad Klaipėdos ir jos  krašto Prancūzija,  tardamosi tik  su Lenkija, su J.Pilsudskiu ir  neketina perduoti Lietuvai. O  daro ir darys  viską, kad tas kraštas  dar labiau nutoltų nuo Lietuvos.Tai kėlė nerimą LVT, jos Pirmininkui A.Smetonai, kuriuo siūlymu į vasario 16 d.iškilmingą minėjimą (1920 m.) Kaune     buvo pakviesti M. Lietuvos veikėjai:  PLTT kūrėjai  Jokūbas Šernas, Martynas Jankus, Jurgis Strėkus, Kristupas Lekšas ir kiti. Prezidento A.Smetonos  pasiūlyta juos ir dar keletą kitų iš M.Lietuvos kooptuoti į LVT. Bet dėl nesutarimų pačioje PLTT – jie tada nebuvo kooptuoti. Bet jie,  grįžę į Klaipėdą, labai išjudino tenykščius  lietuvius, kurie , nepaisydami vietos  vokiečių spaudimo, 1920 m. vasario 11 d. Šilutėje, o po to vasario 21 d. Klaipėdoje, savo susirinkimuose vėl pakartojo Tilžės Akto sprendimą – susijungti į vieną Lietuvos valstybę. Ir išrinko atstovus į LVT Kaune, nusiuntė reikalavimą Versalio Taikos sutarties šalims, kad nebūtų trukdoma  Klaipėdos  ir jos krašto žmonėms  sujungti su Lietuva, kad ir krašto  keliai,  geležinkeliai, telefono ryšiai būtų sujungti su Lietuvos valstybe, panaikintos muitinės su ja ir kita.

Vienos tautos valia

     1920 m. kovo 20 d.  Kaune, Prezidento A. Smetonos iniciatyva,   buvo organizuotas iškilmingas   Lietuvos Valstybės Tarybos posėdis, dalyvaujant M.Lietuvos atstovams Viliui Gaigalaičiui, Martynui Jankui, Kristupui Lekšui, Jurgiui Strėkiui ir kitiems mažalietuviams , skirtas Mažosios ir Didžiosios  Lietuvos susijungimui įteisinti. Posėdyje dalyvavo daug ir užsienio šalių diplomatų.

        Posėdyje M. Lietuvos atstovas J. Šernas perskaitė Prūsų Lietuvos tautinės Tarybos nutarimą, priimtą prieš mėnesį 1920 m. vasario 21 d. krašto atstovų susirinkime Klaipėdoje:

   „ Prūsų  Lietuvos   tautinė Taryba,  kaipo vienintelė rinktoji ir galiojanti Atstovybė lietuvių, kurie pagal Versalio Taikos sutartį atskirtame nuo Vokietijos Nemuno krašte sudaro gyventojų daugumą, susirinkusi Klaipėdos mieste savo posėdy 1920 m.vasario 21d. vienu balsu nutarė:  „…pareikšti savo valią ir reikalavimus, idant tas nuo senų senovės lietuvių tautos gyvenamas ir prieš jos norą atplėštas kraštas, nors ir ekonomijos atžvilgiu sudaro su Lietuva vieną organingą vienetą, tuojau neatidėliojant būtų vėl sujungtas su Lietuva į vieną bendrą valstybę ir gautų bendrai ginti bei tvarkyti nepriklausomą tautinį, politinį ir ekonominį gyvenimą. Tam tikslui tas kraštas siunčia savo atstovus į Steigiamąjį Lietuvos Seimą ir taip pat į  laikinąją Lietuvos Atstovybę – Valstybės Tarybą…“

        Šiam M.Lietuvos nutarimui vienbalsiai pritarė Lietuvos Valstybės Taryba. Pritarė  taip pat, kad į LVT  būtų kooptuoti M.Lietuvos atstovai: Vilius Gaigalaitis, Jurgis Strekys, Kristupas Lekšas ir Martynas Jankus.

       Lietuvos Respublikos Prezidentas A. Smetona, sveikindamas tą istorinį lietuvių Tautai ir jos valstybei nutarimą, sakė:

    “Gerbiamoji Valstybės Taryba! Ši diena yra nepaprastai didinga Lietuvos valstybei ir lietuvių tautai, visomis pastangomis siekiančiai visur atgyti savo sąmone. Prūsų arba Mažoji Lietuva, Santarvės valstybių atskirta nuo vokiečių, išsiilgusi Didžiosios Lietuvos, šiandien tiesia į ją savo nuvargintą ranką ir siunčia į Valstybės Tarybą savo atstovus, tuo viešai pareikšdama teisėtą troškimą vėl sutapti su tuo giminės kamienu, nuo kuriuo buvo ji dar gilioj senovėj prievarta atplėšta. Daugiau kaip penki šimtai metų suėjo, kai ta mūsų Tautos šaka atplėšta… Bet ir atkirsta būdama ji nenudžiūvo vargų ir sielvarto laistoma, ji leido prislėgtos sielos žiedus, sklaidė negęstamos sąmonės lapus, rūpestingai saugodama protėvių palikimą. Nei kryžiuočių ordinas, nei jo palikuonys neįstengė sunaikinti mūsų giminaičių dvasios.Išvaryta iš viešojo gyvenimo, iš viešųjų krašto įstaigų, ji giliai pasislėpė Mažosios Lietuvos valstiečių sieloje ir iš ten dainų bei pasakų aidu ji, ta dvasia, nebepagaudama skraidė   per visą šalį, skelbdama visai mūsų tautai, dar gyva tebesanti.Dvasiai nėra sienų.

     Tačiau ne vien visuomenės dvasia mito lietuvių atkirstoji šaka; ją gaivino ir tebegaivina taip pat prakilnieji  Mažosios Lietuvos vaikai, jos pačios išauklėti. Seniau poetas Donelaitis, nūnai poetas Vydūnas  ir kiti jos sielos vadovai palaikę ir tebepalaiką tautos gajumą ne tik Mažojoje, bet ir Didžiojoje Lietuvoje (…)“.

       Prezidentas priminęs apie visų lietuvių dvasinę bendrystę ir jos svarbą ateičiai, pasidžiaugė, kad toliau jau visų bendromis pastangomis bus ginama ir turtinama  nepriklausoma Lietuva, pasveikino naujuosius LVT narius iš Mažosios Lietuvos.

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7 8

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →