Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Algimantas Liekis. Prūsų – lietuvių žemių susigrąžinimo viltis Lietuvai

Pagal   /  2019 sausio 15  /  Komentarų nėra

       Daug  mažalietuvių su didele viltimi  sutiko ir žinią,  kad   Didžiajame lietuvių  Vilniaus Seime (1905 m. gruodžio pradžioje),  pirmininkaujant  Antanui  Smetonai, dr. Jonui  Basanavičiui ir kitiems,   priimtas nutarimas Mažajai Lietuvai susijungti su Didžiąja, su Suvalkų, Gardino, Minsko  ir kitais lietuviškais kraštais į vieną autonominį  Lietuvos kraštą. Iš rankų į rankas ėjo  ir straipsniai, pasirašyti  A.Smetonos, J.Basanavičiaus ir kitų lietuvių veikėjų apie neteisėtai vokiečių valdomą – okupuotą, aneksuotą  ir germanizuojamą lietuvių protėvių kraštą –  Prūsiją, apie iš to krašto kilusius visame pasaulyje žinomus žmones, didingą to lietuvių krašto  istoriją, tik  vokiečių, kaip Didžiosios  Lietuvos – lenkų ir rusų  falsifikuojamą,  menkinamą ir pan.

Bendros  lietuvių Tautos valstybės varpo aidas

     Didžiojoje  Lietuvoje  A. Smetona ir kiti inteligentai  siuntė  memorandumus Rusijos Dūmos nariams, kad jie reikalautų  iš caro sugrąžinti Lietuvai Suvalkų, Augustavo , Gardino  ir kitus kraštus neteisėtai  po Napoleono pralaimėjimų priskirtus Lenkijos  karalystei, kad reikalautų leisti    visai lietuvių tautai abipus Nemuno susijungti į vieną „lietuvių kraštą“ ir pan. Tai buvo   akcentuota  ir lietuvių inteligentų rašte – „Gintarinėje deklaracijoje“ ,  1914 m. rugpjūčio 8 d. perduotame carui Nikolojui II.

      Kadangi tuo metu Rusijos kariuomenė su arti  ir 100 tūkst. mobilizuotų lietuvių, gan sėkminagai veržėsi į lietuviškosios  Prūsijos kraštus, tai caras ir  jo patarėjai sutiko svarstyti  projektą,  kad Rusijai laimėjus,  lietuviškieji kraštai būtų  sujungti į vieną autonominę Lietuvos valstybę (su Vilniaus, Kauno, Gardino, Minsko, Suvalkų gubernijomis ir dabartinio Karaliaučiaus krašto ribose), pavaldžią Rusijai.

        Tuo metu Vilniaus lietuviai inteligentai, jų tarpe ir A. Smetona, susibūrę dar  ir į  politinį „Lietuvių centrą“, spręsti lietuvių Tautos ir jo valstybingumo klausimams,  1914 m.spalio pradžioje  parengė manifestą   JAV lietuviams. Jame rašė, kad Europos karui prasidėjus, „… ėmėm svarstyti karo iškeltąją situaciją ir galimas josios išeitis. Priėjome nuomonės , kad dabartis atskleidžia žmonijai vieną įdomiausių istorijos lapų, kad šioks ar toks karo galas turėsiąs žymiai pakeisti Europos įvaizdį ir dargi josios psichologiją. Visa tai turėdamas galvoje, Centras nutarė: 1.iškelti Lietuvos čielybės idėją, būtent: sujungimą Mažosios Lietuvos su Didžiąja, o taip pat Suvalkų ir kitas gubernijas , kol kas neteisėtai priskirtos Lenkų karalystei …“.

        Kadangi vyko karas, tai  Manifestas į JAV buvo išsiųstas per Suomiją, Švediją. JAV lietuviai jį gavę, Niujorke, Čikagoje ir kitose miestuose organizavo konferencijas, kurių rezoliucijose skatino „apjungtos“ (Didžiosios, Mažosios ir lenkams priskirtų) lietuvių kraštų autonominės valstybės sukūrimą ( pagal minėtą Rusijos caro Nikolojaus II  projektą). Tačiau Vokietija permetusi dideles savo pajėgas iš Vakarų į frontą su Rusija, greitai   perėmė iniciatyvą ir išstūmė Rusijos  kariuomenę iš „lietuviškosios Prūsijos“, veržėsi toliau ir 1915 m. rugpjūčio 5 d. užėmė Kauną, rugsėjo 3 d. Vilnių ir kitas vietoves, įvedė savo okupacinį režimą ir ėmė ne tik plėšikauti krašte, bet įgyvendinti savo nuožmią germanizacijos politiką, tame tarpe, kad  prijungus  jos okupuotąją  Didžiąją Lietuvą prie Mažosios, pavertus jas   viena vokiška,  „maisto tiekimo provincija“Vokietijos imperijai.

„Bendroji lietuvių provincija“ – germanų veislės šerėja

        Apie vokiškųjų okupantų   planus Rusijoje ir  vokiškoje „vieningoje“ Lietuvoje,  1916 m. Miunchene išleistame vokiečių mokslininkų veikale „Der Koloss aut fonernen Fusen“ (Milžinas ant medinių kojų), rašyta: „Lietuvių problemos išsprendimas negali sudaryti jokių sunkumų. Lietuvių inteligentija nuoširdžiai tiki mumis, kaip išvaduotojais, ir laikys mus tokiais,kol matys,kad mes pajėgiame nustumti rusą į Aziją, o, be to, dar apginti lietuvių žemes nuo lenkų (…).Šis kraštas mums naudingas ne tik todėl, kad pakankamai didelis ir galės prideramai išmaitinti vokiečių kolonistą, bet taip pat ir todėl, kad patsai lietuvis turi polinkį į aukštesnę vokiečių kultūrą ir tuo keliu galės pasidaryti ištikimas Reicho pilietis (…).Reikia neužmiršti pažymėti, jog giliai klysta tie, kurie mano, kad lietuvis jau pribrendęs, kad ir primityviausiai savivaldybinei formai. Gal miestuose, Kaune ar Vilniuje, savivaldybę ir galima būtų įvesti, tačiau tektų susidurti su žydų klausimu, o kaime tai visai negalima.Todėl lietuvių klausimas vokiečiams tik lengvėja, o ne sunkėja…“.

       Vokiečių džiaugsmą savo okupuotais  lietuvių kraštais išreiškė 1917 m. sausio 14 d. jų laikraštis „Kowner Zeitung“, rašęs: „Oberostas dabar ne tik pats save išmaitina ir išlaiko visą savo fronto kariuomenę, kai to nepajėgia nei Belgija, nei Lenkija. Dar daugiau – Oberostas Reichui nekainuoja nei pfeningio…“. Ir iš tikro, okupantai iš Lietuvos išplėšdavo trigubai  ar  net daugiau, negu išleisdavo. Pavyzdžiui, 1916 m. vasario 1 d. – rugsėjo 30d. okupacinė vokiečių valdžia Lietuvoje turėjo apie 11 mln. markių pajamų, o išlaidų – tik apie 3,5 mln. markių.  Bet visa tai okupantai pasiekdavo savo nuolatinėmis rekvizicijomis, tiesiog apiplėšiant žmones, įvedus geležinę priežiūrą, cenzūrą ir milžiniškas bausmes už menkiausį nepaklusnumą. Pagal kai kuriuos šaltinius okupantai planavo apjungtą Lietuvą su M.Lietuva ir Kuršu,   paversti visą tą kraštą  Vokietijos imperijos  maitinimo aruodu.

Viena Tėvynė Lietuva …

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7 8

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →