Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Algimantas Liekis. Prūsų – lietuvių žemių susigrąžinimo viltis Lietuvai

Pagal   /  2019 sausio 15  /  Komentarų nėra

Algimantas Liekis. Alkas.lt nuotr.

Prof.dr.Algimantas LIEKIS, www.voruta.lt

(Minint „Tilžės Akto“ 100 – metį)

Neseniai elektroninėje bibliotekoje paskelbtas prof.dr. Algimanto Liekio 6 tomų veikalas, skirtas pirmojo Lietuvos Prezidento A.Smetonos darbams, mintims priminti ir įvertinti  šiandienos požiūriu (1 tomas – „Tautos prisikėlimas“, 2 – „Tautos vienybė“, 3 – „Nepriklausomybės pamatai“, 4 – „Tautinė Lietuva“, 5 – „Lietuvos šviesa‘, 6 – „Tautos valia“). Skaitytojų dėmesiui siūlome kai kurias ištraukas iš to veikalo, susijusias su Prūsų Lietuva ir galimybėmis atgauti ją, o  taip pat Lenkijos kolonizuotas  lietuvių Tautos žemes šiauriau Vyslos.  

  Susivilioję lenkiškais blizgučiais

    Mūsų, lietuvių  Tauta savo valstybingumą teturi atkūrusi   mažiau pusės  savo  etninių žemių. Dar didžiąją  jų dalį pagal Baltijos jūrą , o taip pat į  šiaurę nuo   Vyslos ir į rytus  tebevaldo Lenkija, Rusija,  Baltarusija. Kad taip yra,  lėmė  jau ir senovėje  buvusios  nepalankios mūsų protėviams   tarptautinės sąlygos, plėšikiški kaimynai ir pačių Lietuvos valdovų,  lietuvių nuolankumas svetimiesiems,  susitaikymas su okupantais  ir kolonizatoriais,  per menka vieno krašto lietuvių parama kitam, pagaliau buvo  ir pavėluotas  karaliaus Mindaugo centralizuotai jo valdomos  Lietuvos valstybės  įkūrimas –  įkurta,  kai didžiąją dalį baltų – dabartinių brolių latvių ir prūsų žemių, jau buvo užgobę ar baigė užgrobti šventosios Romos imperijos teroristų ordos: Kalavijuočių ir Kryžiuočių, o jotvingius  – baigė išpjauti lenkai, remiami kryžiuočių. Lietuva  beveik nepasinaudojo  ir Žalgirio mūšio prieš Šv.Romos imperijos ordas – kryžiuočių pergalės vaisiais: nebuvo atsiimtos vokiečių  okupuotos ir okupuojamos, kolonizuojamos  lietuvių – prūsų žemės pagal Baltiją iki Vyslos žemupio.

       Išlaikyti kryžiuočiams jų užimtas  vakarines lietuvių žemes buvo suinteresuoti ne tik popiežiai, vokiečių imperatoriai, bet ir lenkų ponai ir hierarchai –  kad LDK, ir toliau jausdama nuolatinį  pavojų iš  Vakarų, iš kryžiuočių ir kalavijuočių,  būtų nuolaidi  Lenkijai, leistų jos dvasininkijai  įsigalėti savo, lietuviškuose  kraštuose, o taip pat  nebendrautų  su Didžiąja Maskvos kunigaikštyste, su kitais rusų kraštais  ir neperimtų jų  krikščionybės – stačiatikybės, dėl ko popiežiai rusams, nors ir apsikrikštijusiems dar IX a., nuo XIII a. skelbė, kaip ir prūsams – lietuviams naikinti „kryžiaus žygius“; mat   „rusai“ pripažino ne Romos popiežiaus ir vokiečių  imperatoriaus valdžią, o jų konkurento –  Konstantinopolio bažnyčios  ir jos  patriarcho valdžią.   O kadangi didelė dalis „rusų tautų“ priklausė LDK, tai norint  Šv.Romos imperijai ir Lenkijai priversti jas paklusti,  reikėjo palaužti ir LDK galybę. Bet negalėdami įveikti lietuvių kardu ir ugnimi, popiežiai ir vokiečių imperatoriai  sugalvojo panaudoti tam    davatkiškąją  Lenkiją, kurią taip pat baugino stiprėjanti  Lietuvos valstybė – pajungti ją Lenkijos valdovams ir hierarchams, ištekinant karalaitę Jadvygą už LDK Jogailos, leidžiant jam karaliauti ir Lenkijai,  bet ne valdyti. Ir tas sąmokslas pavyko: vis labiau stiprėjant Lietuvoje lenkų įtakai, vis labiau LDK  tapo priklausomesnė nuo lenkų ponų ir hierarchų, vis labiau ir visuose LDK kraštuose stiprėjo ir Romos popiežių, jos dvasininkijos  įtaka ir kartu lenkų ponų valdžia. Kad   dar labiau įpainiojus LDK  į  popiežių ir lenkų hierarchų  tinklus,buvo pasinaudota naujuoju, nuolat stiprėjančiu Lietuvoje bajorų luomu:  1413 m. spalio 2 d. Horodlėje visą naktį, kaip užsimenama kai kuriuose   metraščiuose,  girtuokliavę lenkų ir lietuvių bajorai, paryčiais   pasirašė sutartį, kad jie, Lietuvos bajorai,  be    Lenkijos bajorų sutikimo  nepradės karo ir apskritai nieko nedarys be jų, „brolių lenkų“, pritarimo. Už tokį nuolankumą lenkai perleido 47 lietuviams teisę  naudotis jų herbais.

     Beperspektyvinis  tada tame baliuje  buvo Lietuvai  ir Vytauto Didžiojo pasirašytas aktas, pakištas  Jogailos, kuriame  buvo patvirtinta, kad jis , Jogaila, Lenkijos karalius, siekdamas apsaugoti Lietuvą nuo Vokiečių ordino, iš naujo prijungia Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę prie Lenkijos karalystės. Ta sutartis patvirtina minėtą, kodėl po Žalgirio pergalės Jogaila, imperatoriaus ir popiežiaus pasiuntiniai  visaip trukdė karvedžiui Vytautui, galutinai sumušti kryžiuočius ir prisijungti  savo tėvų ir protėvių – prūsų žemes nuo Vyslos iki Nemuno, Klaipėdos. Horodlės aktai  buvo smūgis prūsams, tikėjusiems, kad jie kartu su visais lietuviais gyvens vienoje Lietuvos valstybėje, bus išvaduoti  nuo kryžiuočių ir lenkų.

 Išduoti ir savo brolių lietuvių… 

    Prisimindami savo protėvių vadovaujamo  H.Manto didvyriškas kovas, 1453 m. prūsai nuo Klaipėdos iki Vyslos sukilo prieš atėjūnus kryžiuočius ir lenkus. LDK ir Lenkijos karalius Kazimieras Jogailaitis (1427 – 1492 m., būsimojo šv.Kazimiero tėvas) pažadėjo sukilėliams visišką paramą; ir lietuviai, daugiausiai žemaičiai, ėmė pulti kryžiuočius iš šiaurės, daugiausia dabartiniame Klaipėdos krašte, neleisdami  kryžeiviams susijungti ir su savo sėbrais kalavijuočiais iš Livonijos. Lenkai ėjo pagalbon pietinių prūsų žemių sukilėliams. Po 13 metų kovų vokiečiai pasidavė, bet 1466 m. pasirašant sutartį su kryžiuočiais,  karalius Kazimieras Jogailaitis, atsirėžęs Lenkijai apie 70 proc. prūsų žemių palei Baltiją iki Vyslos, šiaurinėje   jų dalyje  (dabartinės Karaliaučiaus srities ir Klaipėdos krašte) leido toliau gyvuoti  kryžiuočių ordinui, kad jis „neprileistų lietuvių prie Baltijos“. Nors daug žemaičių žuvo gindami prūsus nuo atėjūnų  vokiečių, bet vėlei, kaip ir po Žalgirio mūšio pergalės pasidalinant pergalės vaisius lietuviai buvo lenkų apgauti. Lenkai, įsitaisydami pietiniuose lietuvių – prūsų kraštuose (palei Baltiją iki Vyslos), ėmėsi juos lenkinti pirmiausia per savo katalikų bažnyčias,   kolonizuoti kraštą lenkais,  tuo tarpu  šiauriniuose (maždaug Karaliaučiaus krašto ribose), leista  toliau viešpatauti  kryžiuočiams. Tik nuo 1525 m. ordino magistrui Albrechtui pasiskelbus kunigaikščiu ir naujo Liuterio mokymo – protestantizmo išpažinėju, atėjūnai vokiečiai vis labiau ėmė varžyti lietuvių – prūsų gyvenimą,  reikalaujant visiems kunigaikštystės gyventojams perimti  protestantizmą.  Ir dauguma jų tam pakluso. Tačiau Didžiojoje Lietuvoje, kurios valdžioje  vyravo katalikai (katalikybė nuo XVI pabaigos jau skelbta ir kaip vienintelė valstybinė religija), protestantizmas buvo uždraustas, jo išpažinėjai persekiojami, apšaukiami velnio tarnais  ir net žudomi. Tai paveikė ir iki tol buvusius broliškus santykius tarp lietuvių abejose Nemuno pusėse: daug katalikų patikėjo kunigais ir vienuoliais, kad protestantai  yra   velnio apsėstieji, kaip ir protestantai patikėjo savo kunigais ir vokiečių valdininkais, kad katalikai – tik nemokšos, gobšuoliai ir dėl dėl savo silpnaprotiškumo nesuvokia jų Liuterio mokymų ir Bažnyčios pertvarkymų pažangumo.

     Tikrieji Prūsijos krašto gyventojai – lietuviai dar  labiau pradėti spausti kolonizatorių – atėjūnų vokiečių, kai ta  jų,  Ordino kunigaikštystė,  1701 m.  pasiskelbė  karalyste ir  karaliumi karūnavo  Fridrichą I. Greitai jis ėmė  kurti ir visos Vokietijos imperiją savo valdomų lietuvių – prūsų žemių – Prūsijos pagrindu. Ir pagaliau 1871 m. prie  Prūsijos prisijungus visoms  vokiečių kunigaikštystėmis,  buvo paskelbta apie „vieningos“ , vokiškos  Vokietijos  imperijos sukūrimą . Tai reiškė ir galą tautinėms, tame tarpe ir lietuvių, kalboms, kaip ir pačioms tautoms. Tiesa, tas lietuvių ir lietuvybės naikinimas vyko ir anksčiau,  dauginant  vokiečių kolonizatorių ir jiems valdžios pagalba vykdant vis nuožmesnę  „vietinių“ asimiliaciją, paskelbus ir  vokiečių kalbą vienintele  valstybine ir kt.  Bet ypač pražūtingais to krašto lietuviams buvo  XVIII a. pirmaisiais dešimtmečiais jų kraštą  nusiaubę  marai –  daugiau  pusės tada  krašto tikrųjų gyventojų – lietuvių  išmirė. Į jų paliktas sodybas, gyvenvietes,  vokiečiai  masiškai ėmė   atkelti savo tautiečius –  kolonizatorius,   jiems suteikiant pirmenybes   ir į visas tarnybas, įvedant net pradžios mokyklose mokymą ir pamaldas bažnyčiose tik vokiečių kalba.

       Dar labiau  lietuviai persekioti   Lenkijos „globojamose“ pietinėse prūsų žemėse, ypač po to, kai Lenkija 1569 m. Liubline išprievartavo LDK  pasirašyti su ja uniją. Jos priedanga tada Lenkija  okupavo,  aneksavo  per pusę LDK  žemių (visą dabartinę Ukrainą  ir iš dalies LDK valdytą Kuršo kunigaikštystę). Pagal tą uniją LDK,   susijungusi  į vieną su Lenkija valstybę, neteko teisės net sau valdovo rinktis. Neleista ir sukurti atskirą nuo Lenkijos katalikų bažnytinę provinciją, nors tokią popiežiai jau buvo leidę sudaryti XIII a. vidury, karaliaus Mindaugo laikais.

Susitaikius su  bernų atėjūnams vaidmeniu

     Pagal Liublino uniją tariamai bendroji Lietuvos ir Lenkijos  valstybė galutinai žlugo XVIII a. pabaigoje, pasidalinus ją Rusijai, Austrijai – Vengrijai  ir Prūsijai.  Po tų pasidalinimų vėl visas lietuvių – prūsų žemes pagal Baltiją  ėmė valdyti vokiečiai – jų imperija, siekusi  visą  tą kraštą suvokietinti,  negailestingai užsmaugdama  net mintis apie savo, lietuvišką valstybingumą; palaipsniui ir pietinėse lietuvių – prūsų žemėse  buvo įvesta tik vokiečių kalba , kad ir visi lietuviškieji kraštai  taptų „neatskiriamais  vieningos Vokietijos imperijos“ dalimi. Tačiau, nepaisant to nuožmaus germanizavimo, daug  lietuvių atsilaikė   ir net XX a. pradžioje  kai kuriuose Rytprūsių  rajonuose, ypač Karaliaučiaus krašte  dar arti pusės visų gyventojų sudarė lietuviai ar bent  lietuviškai mokantys.

       Tačiau ir tuomet, kai nebebuvo vilties, kad krašte lietuvybė nebus galutinai vokiečių pasmaugta,  krašto lietuviai nekilo   į ryžtingą kovą prieš kolonizatorius dėl savo kalbos,  teisių, dėl savo valstybingumo,  o pasitenkindavo tik tuo, ką leido atėjūnai: burtis į giedotojų, dainininkų, šokėjų, Biblijos skaitytojų ar pan.būrelius, kuriuose skatinta tik gilintis į savo vidaus, dvasinį  pasaulį.  Už tai kolonizatoriai net pagirdavo lietuvius, pašelpdavo, kaip ir tuos, kurie pranešinėdavo apie savo kaimynų ar pažįstamų nuotaikas ir nuostatas. Kolonizatoriams rūpėjo,  kad tik  žmonės nesidomėtų  savo krašto lietuviškąja praeitimi, savo didžiavyriais, o domėtųsi tik jų, vokiečių, kad laikytų juos, vokiečius,  ir visos pažangos pasaulyje  kūrėjais ir reikštų visur jiems pagarbą.

Aušra iš už Nemuno, iš dešiniakrantės Lietuvos

        Paklusnumą, nuolankumą atėjūnams vokiečiams skatino vokiška protestantų bažnyčia, vykdžiusi   krašto vokietinimo, kaip katalikų bažnyčia Didžiojoje Lietuvoje – lenkinimo, valdžios pagalbininkės pareigas.  Tik protestantai, norėdami pelnyti Didžiosios Lietuvos lietuvių palankumą , o vėliau ir įgelti Rusijai, susilpninti jos valdžią, kai kuriuose  bažnyčiose leido  vartoti lietuvių kalbą; nepersekiojo ir   Tilžėje,  jos apylinkėse spaustuvininkų, spausdinančių  lietuviškas knygas ir laikraščius  ir per sieną išgabenamus į Didžiąją, rusų ir lenkų  valdomą Lietuvą.

     Nuo  XX a. pradžios  ir  tie nuolankieji mažalietuviai – atėjūnų vokiečių bernai, pačių vokiečių „darbo jaučiais“ vadinami,  irgi lyg pradėjo vėl atsibusti,  suvokti, kad  yra vienos abejose Nemuno pusėse  lietuvių tautos vaikai, galintys turėti  savo valstybę ar jau bent  dalyvauti sprendžiant Prūsijos  reikalus. Ir pasiekė – per rinkimus po vieną kitą  mažalietuvių atstovą prieš Pirmą pasaulinį  karą  jau buvo patekusių  į Reichsatagą,  parlamentą.   Ir nors  jie nieko nepadarė, kad būtų sumažinti  mažalietuvių persekiojimai dėl savo  kalbos, panaikinti  lietuviams  teisių apribojimai  į valstybines tarnybas ir kita, bet  vis dėl to ir  tuo   prisidėjo   prie lietuvių savo vertės  suvokimo  ir  supratimo tautiečių   kitoje  Nemuno – rusų ir lenkų pavergtųjų, o tuo pačiu, kad Mažoji ir Didžioji Lietuvą – tai tas pats   lietuvių kraštas, tik skirtingų okupantų valdomas ir tiems valdovams tarnaujančių  bažnyčių. Tad vis daugiau vokiečių engiamų lietuvių su viltimi žiūrėjo į savo brolius kitoje Nemuno pusėje, vis drąsiau reikalaujančių iš rusų valdžios ir Bažnyčios hierarchų  sau teisių, skleidžiančių  ir bendros visai lietuvių tautai savarankiškos Lietuvos valstybės atkūrimo mintis.

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7 8

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →