Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Ačiū Jums, Čikagos lietuviai

Pagal   /  2014 gegužės 20  /  Komentarų nėra

Kada darbų ir rūpesčių maratoną kiek sustabdai ir pasižvalgai aplinkui, tada supranti, kad esi ne vienas ir tau padeda labai daug žmonių atsidavusių darbui, idėjoms, nuoširdžių ir darbščių, mylinčių žmones ir Tėvynę.

Kada darbų ir rūpesčių maratoną kiek sustabdai ir pasižvalgai aplinkui, tada supranti, kad esi ne vienas ir tau padeda labai daug žmonių atsidavusių darbui, idėjoms, nuoširdžių ir darbščių, mylinčių žmones ir Tėvynę.

Noriu pasidalinti mintimis apie vieną iš tokių – p. Vilių Trumpjoną, Čikagos Mažosios Lietuvos lietuvių draugijos pirmininką ir jo draugiją Čikagoje.

Kaip toli nuo Karaliaučiaus Čikaga! Kažkur už jūrų – vandenynų, antroje pusėje gaublio – Žemės rutulio. Ir vis tiek mes artimi, nežiūrint į tolius. Mes – lietuviai ir iš kur mes bebūtume: iš Mažosios Lietuvos arba iš Didžiosios Lietuvos, mumyse teka lietuviškas kraujas. Mes ieškome vieni kitų, mes reikalingi vieni kitiems ir susiradę džiaugiamės, kad galime būti vieni kitiems reikalingi. Nors mes asmeniškai ir nepažįstami (savaitgaly nenuvažiuosi į svečius pas Čikagos lietuvius), tačiau mus riša nematomi ryšiai kažko gero ir draugiško, o nuo to – taip džiugu ir šilta krūtinėje.

Ruošdamasi rašyti, eilinį kartą persklaidžiau visus tris Mažosios Lietuvos enciklopedijos tomus. Kokia laimė, kad tokios knygos yra! Kiek daug istorinės ir pažintinės medžiagos, nuotraukų, aprašymų, vietovardžių – negali atsitraukti skaitydamas, taip įdomu. Atidžiai perskaičiau apie Čikagos Mažosios Lietuvos lietuvių draugiją, įdėmiai žiūrėjau į lietuvninkų veidus nuotraukose. Jie man taip artimi, nes aš irgi gimiau Pagėgiuose, ir iš vaikystės girdėjau man pažįstamus, mielus vardus: Ana, Ansas, Marta, Vilius, Ema…

Kas suveda žmones? Kokia ranka jiems parodo kelią? Gerai prisimenu prieš dešimtį metų ekskursiją su lietuvininkais iš Karaliaučiaus Vilniuje. Nakvojome Užupyje jaunųjų turistų viešbutyje. Vaikų buvo apie 40. Vakaras, ruošėmės nakvynei, staiga mane kviečia pasikalbėti malonus jaunas žmogus. Prisistatė – Vytautas Gocentas, Čikagos Mažosios Lietuvos lietuvių draugijos atstovas Karaliaučiaus krašto lietuviams remti. Buvau maloniai nustebinta ir labai apsidžiaugiau, nes materialinė parama Karaliaučiaus mokykloms buvo reikalinga, kaip žmogui oras. Mokytojai dėjo paskutines jėgas, kad kaip nors praskaidrintų vaikų gyvenimą: nuvežtų į Lietuvą, aprengtų tautiniais rūbais, įsigytų priemonių, knygų. Pagalba pati atėjo p. V. Gocento asmenyje. Kiek vėliau susipažinau su p. dr. N. Kitkausku ir pagaliau atvyko į mokyklą Karaliaučiuje p. V. Trumpjonas iš Čikagos. Pirmoji pažintis parodė, kad Vilius labai rimtai domisi lietuvių mokytojų darbu Karaliaučiaus krašte, susitiko su mokyklos direktore, moksleiviais, apžiūrėjo klasę, pabendravo su mokytoja, paklausęs ko svarbiausia trūksta lietuviškoje klasėje ir liepė parašyti projektą. Greitai buvo gauta pirmoji parama. Paskui antroji, trečioji… ir taip jau apie 10 metų.

Čikagos Mažosios Lietuvos lietuvių draugija remia ne tik Karaliaučiaus miesto lietuviškąsias mokyklas, bet ir viso krašto mokyklas, o p. V. Trumpjonas atvyksta labai dažnai, beveik kasmet. Tie mokytojų susitikimai su juo duoda įkvėpimą darbui, atneša vilties ir duoda pavyzdį gyvenimui, kaip reikia darbuotis, mylėti Tėvynę ir žmones, būti atsakingu bei pareigingu. P. Vilius eidamas lietuvių draugijos pirmininko pareigos, labai užimtas žmogus, tai atsakingos pareigos, atimančios daug laiko ir kas nuostabiausia – randa laiko tolimam Karaliaučiaus kraštui, lietuvių kalbos mokytojams, lietuvių kalbos moksleiviams. Sužinojau, kad pirmininko p. V. Trumpjono iniciatyva draugija renka lėšas, kad paremtų lietuviškas klases Karaliaučiaus krašte, rengia lietuvybės išlaikymo programas, vasaros vaikų poilsio stovyklas, o p. Vilius skrenda per Atlanto vandenyną daugelį valandų, nors jau ir nėra jaunas, kad atliktų garbingą misiją Karaliaučiaus krašte. Tai dabar Kaliningrado sritis, o buvo Prūsija, Mažoji Lietuva, Klaipėdos krašto sesė. Ne svetimi lietuvininkams Čikagoje šie kraštai, Tėvynė visiems viena, nesvarbu kur gyventum – mintys Tėvynėje. Mes dabar šiose kraštuose gyvenantys lietuviai, tai lyg ir lietuvininkai, bet jau kitų laikų, kitų istorijų. Mes – Čikagos lietuvininkų broliai. Jums tariame ačiū už paramą, už tai, kad esate, už tai, kad mylite.

Mes – emigrantai

Išvykom į svetimą kraštą,

Išvažiavom iš savo šalies.

Kantriai nešame savąją naštą –

Kas mums kelią į laimę nuties?

Išmokom svetur mes gyventi

Ir gimtąją kalbą iškeist.

Ilgėtis ir kaltinti lemtį…

Per daug mus, Tėvyne, neteisk

Išmintis ir tos darbščiosios rankos

Leidžia vardą lietuvio apgint.

Iš ilgesio Lietuvai brangiai

Leiskit meilės vainiką nupint.

Mes – emigrantai,

Mes – emigrantai

Palikę Tėvynę, palikę namus.

Kaip Jūs gyvenat?

Kaip Jūs gyvenat?

Ar pasiilgot, ar minit mus?

(Rūta Leonova-Daujotaitė)

Karaliaučiaus 48 vid. mokyklos lietuvių kalbos mokytoja

Rūta Leonova-Daujotaitė, 2009 m. kovo 5 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 gegužės 20
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: gegužės 20, 2014 @ 5:23 pm
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →