Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Abipus Nemuno lietuviškai šneka

Pagal   /  2014 gegužės 24  /  Komentarų nėra

Yr šalis, kur smiltis lekia pučiant smarkiam rytvėjui

22. Yr šalis, kur smiltis lekia pučiant smarkiam rytvėjui

2944×9 sovietiniai tankai prie Šilutės įsiveržė į karo pabėgėlių koloną, pradėdami Mažosios Lietuvos genocidą, „Diena“, 1994 X 8, Nr. 71

23. Savąjį kryžių nešdami

Apie mažlietuvių ir didlietuvių santykius atkūriant valstybę, „Tiesa“, 1990 08 11, Nr. 169-170 (14387-14388)

24. Per visą Lietuvą – pas lietuvininkus

Pokalbis su Klaipėdos universiteto Evangeliškosios teologijos centro vadovu habil. dr. Helmuntu Arnašiumi, „Tiesa“, 1993 11 12, Nr. 220 (15228), p. 9

25. Tilžėje gimusi

Apie Vilniaus Antano Vienuolio vidurinės mokyklos direktorę Danutę Puchovičienę, „Diena“, „Vilnius ir vilniečiai“, 1995.

Yr šalis, kur smiltis lekia pučiant smarkiam rytvėjui

Praėjo 50 metų, kai 1944 m. spalio 9 d. tarybiniai tankai prie Šilutės įsiveržė į karo pabėgėlių koloną, pradėdami Mažosios Lietuvos genocidą.

Rytoj Tauragės, Šilutės, Klaipėdos, Vilniaus ir kitose evangelikų liuteronų bažnyčiose, vyskupui Jonui Kalvanui pakvietus, bus laikomos pamaldos už per karą žuvusius ir vėliau nukankintus parapijiečius.

Straipsnio antraštei panaudojau Ievos Simonaitytės eilėraščio „Yra šalis“, sukurto 1921 m., eilutę. Eilėraštį esu girdėjęs iš rašytojos lūpų. Romane „Paskutinė Kūnelio kelionė“ (1971) ji vaizduoja būtent šią klaipėdiškių tragediją, užėjus frontui. Žinoma, kiek tuo metu buvo galima apie tai garsiai kalbėti. Ji pati buvo gerai išklausinėjusi savuosius, skaičiusi Vakarų spaudos. Daug papasakojo Žemaičių Naumiesčio kunigas Frydrichas Mėgnius, palikęs tankų sutraiškytus arklius ir vežimą ir pats vos išlikęs gyvas.

Nacistų ir bolševikų vykdyto Lietuvos genocido savotiškas centras buvo Mažoji Lietuva (Klaipėdos kraštas ir Rytprūsiai). Gal todėl, kad toje žemėje buvo lietuvių kultūros židinys, išlaikęs šimtmečių germanizacija, davęs lietuvišką raštiją. Iš čia buvo priešinamasi ir cariniam spaudos draudimui.

Iki XVIII a. pradžios Mažojoje Lietuvoje lietuviai sudarė daugiau kaip 70 proc. visų gyventojų. Bet dėl Prūsijos valdžios vykdomo etnocido vis daugiau vokiečių kolonistų kėlėsi į Mažąją Lietuvą, vis daugiau lietuviukų nutauto.

1918 m. vasario 16 d. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, Mažosios Lietuvos Tautos taryba 1918 m. lapkričio 30 d. Tilžėje priėmė deklaraciją atsiskirti nuo Vokietijos ir jungtis prie Lietuvos valstybės. Deja, Versalio taikos sutartimi nuo Vokietijos buvo atskirta tik Mažosios Lietuvos dalis – Klaipėdos kraštas, 1923 01 15 prisijungęs prie Lietuvos. 1939 03 22 Hitlerio vėl atplėštas.

Atėjus į valdžią Hitleriui, Karaliaučiaus krašte imta drausti viešose vietose lietuviškai kalbėti, buvo uždarinėjamos lietuviškos organizacijos, suiminėjami lietuvių veikėjai. Lietuviškos kilmės vietovardžiai keičiami į vokiškus.

1944 metų rudenį, artėjant frontui, Klaipėdos krašto ir Rytprūsių gyventojus vokiečių karinė valdžia evakavo. Tik ne visi gyventojai spėjo pasitraukti, o kaimo vietovėse, daugiausia lietuvininkai, ir neskubėjo palikti namų.

Čia niekas nelaukė sovietų politikos ir karinės vadovybės skatintų skerdynių ir sadistiškų seksualinių orgijų.

3-ojo Baltarusijos fronto vadas generolas Ivanas Černiachovskis įsakyme kariuomenei rašė: „…Dabar mes stovime priešais urvą, iš kurio fašistiniai grobikai mus užpuolė. Mes liksime patenkinti tik tada, kai visus juos išnaikinsime. <…> Iš fašistų krašto turi likti dykuma…“

Rašytojas Ilja Erenburgas sukūrė tekstą lapeliams, kurie buvo išdalyti kareiviams: „Žudykite! Žudykite! Juk nėra tokio tarp jūsų, kuriam būtų nekaltų vokiečių. Kalti visi – ir gyvieji, ir negimę! <…> Prievartaukite vokiečių moteris ir taip palaužkite jų rasinį išdidumą. Paimkite jas sau kaip grobį. Žudykite, šlovingieji ir nenugalimieji raudonarmiečiai!“ (Cituota iš „Mažosios Lietuvos“ 1991 02 27 laikraščio, kuris rėmėsi Koblenco (Vokietija) federalinio archyvo medžiaga).

M. Gelžinis („Lietuvos pajūris“, 1985 m. Nr. 36, Kanada) pradeda Mažosios Lietuvos aukų ir kankinių sąrašą:

„Urtė Gelžinienė, 77 metų, pateko su pabėgėlių kolonomis 1944 m. spalio 9 d. prie Šilutės po maskolių tanku. Nuo tos dienos niekas apie ją nieko daugiau negirdėjo“.

Grupės raudonarmiečių išžaginta mirė Anė Trinkytė iš Šyšos kaimo. Palaidota Šyšos kapinėse. 1956 m. kalbėjausi su jos broliu Kristupu Trinkiu.

A. Lymantas („Lietuvos pajūris“, 1985 m. Nr. 41), remdamasis nepriklausomos gydytojų komisijos aktu, rašo, ką rado vokiečių kareiviai iš Raudonosios armijos laikinai atmušę Nemerkiemį (Nemersdorfą) – apie 30 km į pietus nuo Gumbinės (dabar Nesterovo, Kaliningrado sr.).

„Ant plento, einančio per miestelį, matėsi sovietinių tankų sutraiškintų vežimų. Tankų vikšrų suvažinėti ne tik gyvuliai, bet ir nemažai civilių – daugiausia moterų ir vaikų. Plento grioviuose gulėjo daugybė civilių lavonų. Jie nebuvo žuvę nuo karo veiksmų, bet nužudyti sulyg Erenburgo atsišaukimų paraginimais“. Toliau: „Prie restorano „Baltasis ąsotis“ stovėjo gvardinis vežimas, prie kurio buvo prikaltos dvi moterys. Prie „Raudonojo ąsočio“ stovinčių daržinės durų kabojo kraujais aptekusios kryžmai prikaltos nuogos mergaitės. Viename name gulėjo 72 žvėriškiausiu būdu nužudytos moterys. Kito namo kambary kareiviai rado ant sofos sėdinčią negyvą kokių 84 metų moterį. Jai kastuvu buvo numušta pusė galvos. Tarp užmuštųjų buvo daug naujagimių. Kitur gulėjo 50 nušautų prancūzų belaisvių. (…) Komisija nustatė, kad visos moterys, net 8-12 metų mergaitės ir 84 metų senutė, prieš nužudant buvo išprievartautos“.

Deja, šio tarptautinės gydytojų komisijos raporto nebuvo leista paskelbti Niurnbergo procese (1946 m.). Liko neišklausytas kaip liudytojas ir Nemerkiemį užėmęs parašiutininkų pulko vadas vyresnysis leitenantas psichologijos daktaras A. Ambergeras. Tam pasipriešino anglai ir amerikiečiai. Esą netaktiška buvusio sąjungininko akivaizdoje kelti į viešumą jo paties padarytus nusikaltimus.

Maršalas G. Žukovas pasmerkė I. Erenburgo „pilkšvai mėlynus atsišaukimus“ tik gerokai po karo. Skaitydamas paskaitą Frunzės karo akademijos studentams, jis kalbėjo apie demoralizuojamą tų atsišaukimų įtaką kareiviams. Tuo buvo pakenkta, sakė jis, „socialistiniams laimėjimams ir Raudonosios armijos prestižui.“

Man 1990 metais pasakojo tų įvykių liudytoja E. S., gyvenanti Lazdynėliuose (Krasnoznamenske), bet kilusi iš Girdavos (Železnogrado). Tada jai buvo 12 metų. Visas kaimas traukėsi į pietus. Raudonoji armija užtvėrė kelią. Kareiviai pasirinktinai iš jų būrio nušovė ponią Šmit, sėdėjusią vežime, jos tėvą (seną žmogų, invalidą), laikiusį arklį už pavadžio, dar keletą. Artimųjų neleido palaidoti, išsikinkė geresnius arklius, o jiems liepė grįžti namo.

Bet jie niekada negrįžo namo. Raudonarmiečiai jų grupelę varėsi iš vienos vietos į kitą. Neleido įsikurti, neleido sukaupti maisto, drabužių atsargų. Sodybose visko buvo palikta užtektinai, laukuose stovėjo nekasti daržai, bulvės. Raudonarmiečiai iš jų viską atimdavo, kada įsigeidę, ateidavo moterų. Buvo tokių, kurios prisirišusios prie savęs vaikus, šoko į upę, nusiskandindavo. Daug mirė, nesulaukusios bado, kuris netruko ateiti. E. S. pabėgo į Lietuvą. Ją priglobė Nemakščiuose, kur ji ištekėjo. Sūnus vairuotojas, gyvena Vilniuje. Ji sakė, kad Kaliningrado srityje, kur iki karo gyveno pustrečio milijono žmonių, vietinių nebuvo likę. Vienus trėmė į Sibirą, kitiems leido išvažiuoti į Vokietiją.

Apie vieną tokį ešeloną į Vakarus man neseniai papasakojo agronomas Petras Valinčius, gyvenantis Trakuose. 1944-aisiais, Raudonajai armijai įžengus į Klaipėdos kraštą, jis buvo pasiųstas organizuoti derliaus nuėmimą nuo be šeimininkų likusių laukų. Į Piktupėnų tarybinį ūkį kariškiai atvežė apie 150 jaunų moterų, neva darbams. Čia net keliais sunkvežimiais ėmė važinėti raudonarmiečiai. „Kurią pasigauna, vadinasi… Nežiūrėjo nei kur, nei kaip, čia pat kieme…“ – prisimena P. Valinčius.

Tarp tų moterų buvo artisčių, dainininkių, muzikančių, mokytojų, pašto darbuotojų. Jos buvo susirengusios išvažiuoti į Vokietiją. Bet atėjo raudonarmiečiai, atsirinko ir nusivežė į kareivines. Kai sugrąžino, traukinys buvo išėjęs…

Kad nebuvo skirtumo, kur LTSR, kur Vokietija, rodo kitas pasakojimas. Užėmusi Švėkšną naujoji valdžia įsteigė fabrikėlį, dariusį dešras frontui. Čia dirbo koks 100 moterų. Vieną vakarą administracija iškvietė jas į kiemą ir liepė eiti į Švėkšną, neva medicinos apžiūrai. Prie miško jų laukė begalės kareivių. Ir jiems tos moterys atiduodamos. Visą naktį kankino.

Po Kaliningrado sritį ir Klaipėdos kraštą buvo apstu vietinių gyventojų surinkimo punktų – internuotų piliečių lagerių. Juose žuvo tūkstančiai žmonių.

Štai ištrauka iš Repatriacijos reikalų skyriaus prie LTSR MT inspektoriaus 1950 12 14 oficialios informacijos, apsilankius Piktupėnų lageryje. (Lietuvos valstybinis archyvas. Byla 2353, lapas 106).

„Lageryje – 215 žmonių, įskaitant vaikus. Padėtis lageryje – nežmoniška, blogesnė negali būti. Lagerio gyventojai nepanašūs į žmones: nuplyšę, visi murzini. Pragyvena tik iš elgetavimo. Pradeda siausti dizenterija. 5 žmonės jau paguldyti Pagėgių ligoninėje.“

Cituoju iš N. Kairiūkštytės pranešimo, skaityto 1989 m. Klaipėdos konferencijoje. Gyvu žodžiu tai patvirtina Ema Paliokaitė-Valinčienė. Jos tėvai buvo priglobę tris paauglius, atbėgusius iš anapus Nemuno. Ji dirbo Tauragės ligoninėje, kur irgi atveždavo iš lagerių nusilpusius žmones. Prisimena Karaliaučiaus (ar Tilžės) ligoninės direktorę (ne medikę). Ji gerai mokėjo vairuoti automobilį. Atsigavusi kurį laiką vairuodavo ligoninės sunkvežimį „polutarką“.

Mažoji Lietuva be senųjų gyventojų – tik istorinė samprata. O Lietuva be lietuvininkų? Jau nebe Didžioji Lietuva. (Ne todėl buvo „didžioji“, kad turėjome „mažąją“. Terminas greičiausiai kilęs iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės).

Likę keli tūkstančiai autochtonų – Vokietijoje ir Lietuvoje – jau nebeturi įtakos mūsų žemėms. Ir Klaipėdos universiteto Evangeliškos teologijos centras rūpinasi naujuoju žmogumi, kuris nemirksėdamas ima vokiečių labdarą – tiek materialinę, tiek dvasinę.

Ko neteko pasaulis, tai – aišku, bet ar aišku, ko neteko Lietuva, ką mes kasdien prarandame?

Gal ta proga bent valstybės vėliavą perriškime juodu kaspinu.

Savąjį kryžių nešdami

Neseniai Vilniuje palaidojom mokytoją Tautvydą Braką, kilusį iš garbingos pajūrio lietuvių giminės, – klaipėdiškį, ar, kaip dabar sakoma, lietuvininką. Per atminimo vakarą, kažkam prasitarus apie rengiamą Mažosios Lietuvos muziejų, našlė pasiūlė velionio rūpestingai išsaugotą Bibliją. Gal dar motinos – Marijos Brakienės, mirusios Berlyne.

– Bet… kad ji – vokiška! – atstūmė nuo savęs pirmasis šią relikviją į rankas paėmęs.

Užstalėje nuraudo tik vienas jaunuolis. Jo balso tembro nesugebėčiau apibūdinti, bet pasakė jis maždaug taip: labai atsiprašau, tačiau gotišku šriftu išspausdinta ir pirmoji lietuviška knyga – Mažvydo Katekizmas.

Mūsų bendrinei, rašto kalbai – tik šimtmetis, ji įsitvirtino nuo aušrininkų, varpininkų laikų. Prūsijos lietuviai rašė ir skaitė kur kas seniau, jie kelis kartus išsivertė Bibliją (J. Bretkūnas, 1559 m.), davė mums Kristijoną Donelaitį.

Kalbininkai nuolat kartoja, kad dažnas esame praradę kalbos jausmą. Jei neturite tėvo ir motinos, savo tarmės, galėtumėte atsigaivinti sugrįžęs į legendinę Ramuvą, prie mūsų dvasinės kultūros ištakų.

Iš senų kultūros paminklų ir šiandien tebegieda ir tebesimeldžia lietuviai evangelikai liuteronai. Garbusis vyras vokietis Jurgis Zauerveinas (Girėnas) praėjusio šimtmečio pabaigoje – apie 1879 metus – parašė Prūsijos lietuvių himną – „Lietuvninkai mes esam gimę“. J. Šimkus sukūrė muziką. Mes dabar šią giesmę pasigavom, pritaikę savo naujajam Atgimimui, tardami: „Lietuviai esame mes gimę!“.

Džiaugtis dėl to ar sielotis reikėtų lietuvininkui?

Nežinau. Per Baltarusijos Liaudies fronto pirmąjį suvažiavimą Vilniuje aš kartu su baltarusiais atsistojau, pagerbdamas Vytį. O jie įkvėptai giedojo: „Staradauniai litovskoi „Pagoni“ ne razbic, ne spynic, ne strymac!“ (Senojo lietuviško Vyčio neįveiksi, neparklupdysi, nesulaikysi. Eilės Maksimo Bogdanovičiaus, 1916 m.).

Taip mes keliame K. Donelaitį, L. Rėzą, nes tautos šaltinis visiems lietuviams (baltams) bendras, jis tam ir duotas, kad iš jo gertume. Gaila tik, kad nesame nuoseklūs. Nuošaly palikome Vydūną, dabar ir Ievą Simonaitytė primirštama. Arba „lietuvinama“ be atodairos. Skambino šviesaus atminimo T. Brakas, televizijos ekrane pasirodžius filmui „Vilius Karalius“: „Ar tu matei, kad klaipėdiškis prie stalo žegnotųsi? Motina gali pežegnoti vaikus, kunigas – parapijonis, bet šiaip liuteronai ant savęs kryžiaus nededa!“.

Ir šiandien mes tokie pat trapūs. Važiavau į Šilutę, pakviestas laiško: žemaičiai skriaudžia lietuvininkus, iš jų atimdami šio krašto šeimininkų teisę. Dabar ypač atkuto katalikai. Po karo atsikėlėliai, užėmę vietos gyventojų trobesius, nusiaubę jų kapines, kitus paminklus, pakelės želdinius, dabar vėl keičia kraštovaizdį, statydami kryžius.

Atgijo prieškario ir pokario žaizda. Kol buvom visi skriaudžiami, stengėmės taikytis vienas prie kito, susitelkę priešinomės. Dabar pašokome vėl ieškoti savitumo.

Žalia spalva bendra visiems lietuviams, bet kiekviename regione dar svarbu, kokia tvarka ir kokiu santykiu toji žaluma išdėstyta tarp dangaus ir žemės. Klaipėdos krašte nėra didelių miškų, o nebuvo plika, kaip dabar, ir miškingoje Nemuno bei Neries takoskyroje, kitur, kur pastarąjį pusšimtį metų uoliau pasidarbavo svetima ranka (arba saviškiai, kurie dirbo kaip ne savais pirštais).

Visuomeninės Mažosios Lietuvos reikalų tarybos prie Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkas Vytautas Šilas kartu su lietuvininkų bendrijos Mažoji Lietuva seimelio pirmininku Viktoru Petraičiu liepos pradžioj priėmė keletą klaipėdiečių. Štai Mykolo Genio, dabar gyvenančio Klaipėdoje, istorija. Tėvai valstiečiai gyveno Dovilų apylinkėje. Frontui artėjant, jam buvo aštuoneri. Hitlerininkai juos, grasindami ginklu, išvarė iš namų: liepė trauktis. 1945-aisiais sugrįžo, bet jų sodyboje jau gyveno naujakurys. Tėvas ir gražiuoju prašė, ir į valsčių buvo nuėjęs, bet valsčiaus pirmininkas tėvui parodė kampe stovintį šautuvą.

„Baltijos“ 1988 m. almanache filologijos mokslų daktaras Vytautas Kubilius paskelbė I. Simonaitytės 1945 m. laišką Tarybų Lietuvos vyriausybei po to, kai ji apsilankė gimtinėje. Cituoju: „Radau neapsakomai liūdną vaizdą. Vietinių gyventojų vienas kitas dar likęs. Kaip iš visko supratau, buvo stengęsi pasilikti visi, kas jautėsi lietuviais, kas niekuo nebuvo prasikaltęs, pataikaudamas vokiečiams. Bet ne visiems tai pasisekė“.

Kitoje vietoje: „Sugrįžę vietiniai gyventojai, buvę vokiečių varu išvaryti, atrado savo ūkius jau užimtus, ir niekas nebemanė jų grąžinti“.

Ir dar viena citata: „Kodėl jiems primetama kaltė dėl Hitlerio gaujų siautėjimo po kraštą? Juk žinome, kad jie visi, Hitleriui laimėjus karą, būtų buvę išnaikinami kaipo „nepageidaujamas ir mažos vertės elementas“. Tai kodėl šiandien vykdoma tai, ką Hitleris buvo užsimojęs?!“.

Niekas arba beveik niekas nepasikeitė po šito laiško. Nyko kraštas visų akyse.

Dabar čia surengta kraštotyros ekspedicija. Rengėjai – Lietuvininkų bendrija „Mažoji Lietuva“, Etninės kultūros, Kraštotyros ir Vydūno draugijos, dalyvauja bemaž visi Respublikos muziejai, kitos mokslinės ir mokymo įstaigos, mokslininkai N. Vėlius (vadovas), V. Milius, A. Vyšniauskaitė, V. Mačiekus, A. Kaukienė – iš viso daugiau kaip šimtas žmonių. Kraštotyrininkai rinks ne tik eksponatus, dvasinės kultūros pavyzdžius, bet užrašys, ką patyrė šie žmonės, kokios dabar jų nuotaikos.

Mažosios Lietuvos reikalų taryba parengė Respublikos Aukščiausiajai Tarybai pasiūlymų – dokumento projektą, smerkiantį fašistini ir bolševikinį genocidą, kurio pasekmės dar nepašalintos, atkreipiamas dėmesys į šio krašto kultūrinį, religinį bei verslinį savitumą, išreiškiama mintis, kad šį kraštą gal reikėtų traktuoti kaip atskirą Lietuvos etnografinį regioną. Siūloma pripažinti nebeturinčiais galios tarybinės administracijos sprendimus perduoti klaipėdiškių turtą pokario naujakuriams, taip pat kitus sprendimus to turto atžvilgiu.

Kalbėjau su Šilutės rajono savivaldybės Tarybos pirmininku Vitalijum Sopiu, kad jau daug kas daroma pagal šią programą. Ji ir sudaryta lietuvininkų iniciatyva. Lietuvos Respublikos vadovybės, ypač jos padalinių, visuomeninių organizacijų darbai ir ketinimai, rodos, irgi pakankamai vieši. Tad kodėl plaukia skundai į redakciją, ko piktai varstomos savivaldybių durys? Maža to, kai kas jau kreipėsi į savo parlamentarus – Egidijų Bičkauską ir Antaną Karoblį, rašė į Aukščiausiąją Tarybą.

Bandysiu paaiškinti, kaip aš supratau šią problemą. O supratau ne iš karto.

1969 m. Robertas Verba suko dokumentinį kino filmą apie rašytoją I. Simonaitytę, o ji skubėjo baigti romaną „Paskutinė Kūnelio kelionė“. Gal romanas būtų ir kitoks, jei ne tas kinas: rašytoja labai sirguliavo, o čia naujos emocijos, nauji išbandymai.

I. Simonaitytė man buvo pasakojusi, o tada paskaitė romano skyrių apie klaipėdiškių bėdas ir skriaudas. Jie man pasirodė kaip atskiras publicistikos straipsnis, parašytas emocingai, bet gal kiek vienpusiškai. Rašytoja man aiškino:

– Tu ničnieko nesupratai. O tai todėl, kad tu – katalikas. Ir tu niekad nesuprasi šito!

Kad to skyriaus „Paskutinėje Kūnelio kelionėje“ nėra – ne mano kaltė. Kai kilo konfliktas (ir dėl kitų motyvų) su „Vagos“ leidykla, aš, niekieno neįpareigotas, buvau nuėjęs pas vyriausiąjį redaktorių, bet veltui. Romanas galėjo tuokart ir visai neišeiti, įsikišo kiti rašytojos bičiuliai.

Išėjus romano vertimui į rusų kalbą, I. Simonaitytė man vėl kalbėjo:

– Rusams visai tas pat – ar apie katalikus, ar apie liuteronus parašyta, todėl ir grąžino tą mano romano skyrių, kuriame aš kritikuoju katalikus. Juk ir po 1923 m. žemaičiai mums sakydavo: „Mes jums dabar ant kiekvieno kryžkelio po kryžių pastatysim!“ Bene todėl, kad ne popiežių pripažįsta vietinis žmogus, o Martyną Liuterį, kuris iškoneveikė indulgencijas, supaprastino religiją, atverdamas Bibliją visiems skaityti. Išnešė iš bažnyčios klausyklas ir atsisakė šventųjų. Jis saviškius pamokė, kad Kristaus mūka privalo stovėti bažnyčioje ant altoriaus, o ne ant kiekvieno kampo…

Ne tik I. Simonaitytė man kartojo, kad po 1923 metų sukilimo tetruko dešimt ar dvylika metų, o klaipėdiškiai persiorientavo:„Geriau prie vokiečių nei prie žemaičių“.

Virgilijus Čepaitis, vertęs šį romaną į rusų kalbą, galėtų papasakoti, kaip ten iš tikrųjų buvo, bet to skyriaus ir rusų kalba, man rodos, belikęs tik atpasakojimas, keli puslapiai, o rašytoja skaitė gal 20 puslapių mašinraščio, dar savo ranka gerokai primarginto, o mudviem besikalbant vėl taisė. Vėliau šį mašinraštį mačiau Universiteto bibliotekos rankraštyne.

Šiandien labiausiai esame atsakingi už tautą, jos kultūrą. Komandiruotės metu buvau Rusnėje. Už tilto per Atmatą išlyginta pievutė ir pastatytas koplytstulpis su šv. Jurgiu. Man dargi pasirodė, kad aplinka sutvarkyta skoningai, tik Rusnė jau nebe ta, kurią kažkada esu dar matęs.

Po karo atvažiavusių žmonių vaikams Klaipėdos kraštas – gimtinė. Bet kaip sakė man vienas Lietuvininkų bendrijos lyderių Kęstutis Milkeraitis, tų dzūkų, aukštaičių žemaičių vaikai, pradėti klaipėdiškių lovose, neturėtų kratytis klaipėdiškių gyvensenos, ypač ūkininkavimo būdo. Ne tik laukai čia duodavo geresnį derlių nei dabar, bet ir sodybos, jei dar kur išlikusios, labiau teikia pasitikėjimo, nei, sakykim tiesiai, gyvenvietės, suprojektuotos tarybinių architektų.

Dabar pastatyti kryžių, išlyginti pievutę, žinoma, lengviau (ir sąžinei ramiau), nei atkurti senolių gyvenimą.

Mes neturime teisės prarasti nuovokos, kurdami aplinką, nevertinti vietinių papročių. Viso to privalome mokytis kaip tarmės, siekdami bendrinės kalbos. Lietuvių kultūra ne tik vienintelė mūsų vertybė pasauliui, bet ir mūsų ginklas kovojant dėl laisvės. Tegu nesupyksta politikai. Taip jau yra.

Pripažįstu, kad mūsų laisvėjimą dabar labai remia Vatikanas, visas katalikiškasis pasaulis. Bet, reikia manyti, ne savanaudiškai? Nežinojau, ką atsakyti klaipėdiškiams, kurie klausė, kodėl Lietuvos pasiaukojimo Jėzaus širdžiai aktą pasirašė su katalikų vyskupais stačiatikių bažnyčios atstovas, o protestantų – tarsi nė nebūtų, nors jie lietuviai.

Lietuvos valdovas Mindaugas už karaliaus karūną užrašė vakarinių lietuvių gentis Romai, nors būtent lietuvininkai daugiausia puoselėjo mūsų tautos paveldą net iki XX amžiaus.

Rengdamas šį straipsnį, gavau žinią, kad Kaune mirė Emilija Bajoraitė, Mažosios Lietuvos poeto Frydricho Bajoraičio-Paukštelio (1883–1909), kultūros ir visuomenės veikėjų Viliaus ir Endriaus Bajorų sesuo. Šį rudenį jai būtų sukakę 100 metų. Kuris kalbininkas atsisakytų pasiklausyti jos gražios kalbos, o jau minčių rišlumas! Tai ir yra mūsų tautos kultūrinis sluoksnis, kurio nevalia ardyti, nelyginant, kaip miško paklotės.

Bajorai kilę nuo Ragainės, Frydrichas mokytojavo, buvo persekiojamas už lietuvišką žodį. Vydūnas sudarė ir išleido jo eilėraščių rinkinį „Gyvumo žodžiai“ tik 1932 metais, kad nepakenktų šeimai. Šį poetą deklamuodavo I. Simonaitytė. Štai tik pora dar 1905 m. paskelbto jo eilėraščio posmų:

Visur vis lietuviškai

norime kalbėti,

ką mylėjo mūs tėvai,

norim ir mylėti.

Visur vis lietuviškai!

Mes — mes nepražūsim!

Ginsimės kaip kart tėvai:

Buvom! Esam! Būsim!

Ir dar norėčiau pasiremti kitu Vydūno bendražygiu dailininku Adomu Braku (1886–1952). Jo raštų kalbą pagyrė gerbiamas literatūros kritikas Vytautas Kubilius („Tiesa“, 1990 01 27), istorikai dar įvertins jo veiklą vienijant Lietuvą. A. Brakas Sibire po karo (išvežtas 1941 01 14) projektavo lietuviškas mokyklas, manydamas, kad mums prireiks tų projektų, išvadavus nuo hitlerininkų Lietuvos vakarinius rajonus.

1920 metais Kaune išleis knygelę „Kovo 20 diena. Mažosios Lietuvos prisiglaudinimui paminėti“. Joje prezidentas Antanas Smetona rašo, kad Lietuva turės dvi tautines šventes: Vasario 16-ąją, Nepriklausomybės šventę, ir Kovo 20-ąją – Mažosios ir Didžiosios Lietuvos: susijungimo šventę. Mažosios Lietuvos atstovai buvo kooptuoti į valstybės tarybą, tačiau Klaipėdos kraštas prisijungė prie Lietuvos tik po 1923 metų sukilimo. A. Brako iliustracijos tai knygutei neprarado reikšmės dabar.

… Skarota moteris su rožančium padėjusi ranką ant peties laikančiai Bibliją merginai klaipėdietiškai rūbais. Mūsų moterų rankose – katalikų ir liuteronų simboliai, nors dailininkas tikėjo, kad krikščionybei ne vien simboliai, o artimo meilė svarbiausi. Kad viena pavaizduota kaip motina, kita – kaip duktė – tai tik meninis įvaizdis.

Ir dar vienas A. Brako piešinys toje pačioje „Kovo 20 dienos“ knygutėje. Vytis kaip žaibas skrieja (šoka) per sieną (vartus), skyrusią Didžiąją nuo Mažosios Lietuvą.

Išsigandau, nuvažiavęs į Šilutę, kad mūsų Vytis dar tebetvyro ore.

– Geriau prie rusų, nei prie tokios Lietuvos! – išgirdau net iš dviejų lūpų. O vienas klaipėdiškis, net pretenduojantis į visuomeninės organizacijos lyderius, pagrasino dar aiškiau:

– Važiuosiu į Vilnių pas Brodavskį!

Matyt, tam, kad pasitartų, kaip čia, Kremliui (LKP–TSKP!) padedant, prisijungus prie Kaliningrado srities…

Lietuvininkų bendrija „Mažoji Lietuva“ (kalbėjausi ne su vienu seimelio nariu) nuo tokių pareiškimų atsiribojo, bet nusivylimo ir nuoskaudos neslepia. Anot jų, net Klaipėdos krašto laikraštis „Mažoji Lietuva“, pasisavinęs 1932 metų A. Brako leidinio pavadinimą, jo dvasios neperėmė. Kryžių mes visi nešam – ir tie, kurie žegnojasi, ir tie, kurie nesižegnoja ar kitaip supranta simbolius.

Esu įsitikinęs, kad naujasis Atgimimas, Lietuvos Respublika sudaro geresnes nei bet kada prielaidas lietuvių vienybei, ir todėl tai kai kam nepatinka. Tos etninės problemos kaupėsi ne dešimtmečiais, o šimtmečiais. Mažoji Lietuva, kaip ir Vilnios kalneliai, yra Lietuvos aukštupiai, mums reikia patiems pasirūpinti, kad tie mūsų šaltiniai neužaktų.

„Tiesa“ 1990 08 11, Nr. 169-170 (14 387-14 388)

Per visą Lietuvą – pas lietuvninkus

„Tiesos“ korespondento Vytauto Kaltenio pokalbis su Klaipėdos universiteto Evangeliškosios teologijos centro vadovu habil. dr. Helmutu Arnašiumi

Iš senojo Žemaičių plento tik vardas belikęs – važiuojame puikia autostrada. Užsienietiško automobilio variklis dirba lygiai, be triukšmo, tad mes su prof. H. Arnašiumi, išvykę iš Vilniaus į Klaipėdą, turime gražaus laiko pasikalbėti.

Prof. Helmutas Arnašius – Klaipėdos universiteto Evangeliškosios teologijos centro vadovas. Centras veikia jau antri metai, priklauso Humanitarinių mokslų fakultetui, bendradarbiauja su Baltų kalbotyros ir etnologijos katedra. Jame, be prof. H. Arnašiaus (Senasis Testamentas), dėsto Biblijos vertėjas kun. dr. A. Vėlius (sistematinė teologija), vyskupas J. V. Kalvanas (evangelikų tikėjimas). Naująjį Testamentą pradėjo dėstyti iš Vokietijos atvykęs dr. G. Šneideris, kviečiama dėstytojų iš Biržų, Kauno.

Pavasarį pirmąjį kursą baigė aštuonios merginos ir du vaikinai, dabar studentų padvigubėjo. Studentai gieda bažnytines giesmes, važiuoja į parapijas. Jų praktiniam darbui vadovauja kun. L.Fetingis.

Centras įsikūręs Vežėjų g. 2, Klaipėdos evangelikų liuteronų parapijos name, kurį suremontavo ir įrengė lietuvninkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ pirmininko inžinieriaus Viktoro Petraičio vadovaujami statybininkai. Tai ir jaukios auditorijos, kabinetai, dauginimo ir rašymo technikos patalpa, ir biblioteka, komplektuojama iš dovanotų knygų. Vilius Trumpjonas neseniai perdavė Bostone išleistos Lietuvių enciklopedijos komplektą – 37 tomus. Visa tai man vėliau aprodys ir paaiškins kunigas Darius Petkūnas, kuris yra Centro administratorius.

Dabar mes, su prof. H. Arnašiumi palikę sostinę, pasijutom lyg ir atsikratę buitinių rūpesčių.

Vilniuje prisikėlė parapija senoje liuteronų bažnyčioje, įkurtoje 1555 metais. Ją aptarnauja vyskupas J. V. Kalvanas, kada išgalėdamas atvykti iš Tauragės, kurioje yra konsistorija (konfesijos administracinis organas). Atkurtos parapijos Kaune, Panevėžyje, bet daugiausia – Vakarų Lietuvoje.

– Ar jūsų centras rengia kunigus? – klausiu prof. H. Arnašių.

– Centre rengiami teologai, kurie, baigę aukštąjį mokslą, galės būti ordinuoti kunigais arba kunigėmis. Įšventinti į kunigus – vyskupo pareiga. Kas pasirinko studijuoti teologiją, nebūtinai turi būti dvasininkas. Jis gali likti dėstyti Centre, būti tikybos mokytojas, žurnalistas, kitaip talkinti Bažnyčiai. Jis gali būti ir ūkininkas, svarbu, kad taps dvasiškai brandus. Mums stinga inteligentų.

– Kodėl Jūs pabrėžiate tik religinį, protestantiškąjį intelektą?

– Lietuvninkai, nors šimtmečius gyveno svetimoje valstybėje, išlaikė savo tautiškumą iš dalies todėl, kad protestantizmas tolerantiškas tautybei. Karaliaučiaus universitete buvo kalbama lietuviškai, evangelikų kunigai rinko etnografinę medžiagą, ir Vakarų Europa daugiau sužinojo apie lietuvių kultūros grožį ir unikalumą.

Didžiojoje Lietuvoje vykstant polonizacijai ir rusifikacijai, Prūsijoje formavosi lietuvių rašytinė tradicija, kuri padėjo, o gal net turėjo lemiamą įtaką lietuvių bendrinei kalbai.

Lietuvos knygnešiai per Prūsiją atvėrė langą į Vakarus.

Dabar Klaipėdai vėl tenka vartų į Vakarus vaidmuo, gyvybiškai svarbus visai tautai. Klaipėdos kraštas (uostamiestis ir apskritis) gali tinkamai atlikti šią misiją tik atsigręžęs į savo senąsias žemdirbystės, verslo, prekybos, kultūros bei religijos tradicijas.

Sulauktume ne vien turistų, jei parodytume pasauliui, o pirmiausia vokiečiams, anglams, prancūzams, amerikiečiams, kad jie čia nepamiršti, kad tai, ką jie gero davė mūsų tautai, čia gerbiama. Visi jie Klaipėdoje turėjo savo ryšių ir dabar mielai prisidėtų prie mūsų ūkio ir kultūros raidos.

Evangeliškosios krikščionybės atgijimas – neatskiriama šio vaizdo dalis. Aš turbūt nenukrypsiu nuo temos į šalį, primindamas, kad tautinė krikščionybė pirmiausia įsitvirtino Klaipėdoje. Čia 1257 metais jau stovėjo lietuvių bažnyčia šalia vokiečių. (Abi bažnyčias matome XVII a. piešinyje. Lietuviškoji – kairėje.)

– Norėčiau paprieštarauti. Neseniai verčiau kun. Š. Maziliausko studiją „Lietuvos kelias krikščionybėn“. Jis rašo, kad IX a. baltų gentys jau buvo krikščionybės paliestos. Šv. Anskaras buvo įsteigęs Piltenės vyskupiją prie Ventos žemupio, Kurše (20 psl.). Visi šaltiniai skelbia ir archeologai dabar patvirtino, kad Mindaugas Vilniuje pastatydino pirmąją Lietuvoje bažnyčią (katedrą) 1254 metais. Popiežius patvirtino Lietuvos bažnytinę provinciją. Viso to iš istorijos neišbrauksi.

– Gal negriebkime taip plačiai. Geriau praleiskime tuos septynis šimtmečius, nesitraukdami iš Klaipėdos. Kur dabar „Neptūno“ restoranas, iki karo veikė Šv. Jokūbo (laukininkų, vadinasi, lietuvių) evangelikų liuteronų bažnyčia.(Beje, jos nuotrauka išspausdinta 1992 03 31 „Tiesoje“). Mes tikimės atgauti šias patalpas, kad turėtume kur plėsti Evangeliškosios teologijos centrą. Ketiname iš dalies atstatyti senąjį pastatą (frontoną su dviem varpais ir išorinėmis sienomis), kuris grąžintų gatvei nepakartojamą jos koloritą. Bažnyčią, pažeistą karo, buvo galima suremontuoti, bet ji nugriauta 6-ajame dešimtmetyje, nors parapijiečiai ir prieštaravo. Štai turiu nusirašęs citatą iš jų skundo tuometinei valdžiai: „… ši mūsų bažnyčia yra brangi kiekvienam lietuviui ne tik kaip architektūros paminklas, bet svarbi ir kaip politinis paminklas lietuvių nenuilstamų kovų prieš nutautinimą.“ Bet argi kas klausys klaipėdiškio lietuvninko, nors šiaip bet kuria proga vis būdavo primenama, kad mes – „vokiečiai, vokiečiai“… Išardė gražų, tvirtai stovintį pastatą.

Prie viso to, ką pasakiau, dar pridurčiau tokį štrichą. Jūs turbūt žinote, kad evangelikų kunigų seminarija veikė Kaune, prie Vytauto Didžiojo universiteto? (1925-1936 metais VDU veikė Evangelikų teologijos fakultetas – V. K.). Prisijungus Klaipėdos kraštui prie Lietuvos, kun. dr. Vilius Gaigalaitis kreipėsi į Lietuvos vyriausybę, kad tokia įstaiga būtų įkurta Klaipėdoje. Tada evangeliškosios parapijos buvo gerai aprūpintos dvasiškaisiais ganytojais, bet trūko lietuvių kunigų. Klaipėdoje – todėl, kad nenutoltų nuo tėvų tradicijų. Tačiau Lietuvos vyriausybė nepaisė klaipėdiškių balso, nutarė evangelikų kunigus rengti Kaune. Reikia tiesiai pasakyti: ir tada, ir dabar nedaugelis didlietuvių supranta klaipėdiškį lietuvninką, mūsų papročius. Taip, jie susipynę su protestantišku judėjimu, kaip kad kita mūsų tautos dalis neatskiriama nuo Katalikų bažnyčios.

Taigi kartoju, dabar lietuvninkų etninį savitumą galima išlaikyti tik per Bažnyčią.

– Taip, jei toji Bažnyčia būtų viena. Prisiminkim neseną panevėžiečių konfliktą dėl menonitų koledžo atidarymo. Be to, vertėtų įvertinti, kad iki karo, be buvusio Klaipėdos krašto, Lietuvoje buvo daugiau kaip pusšimtis liuteronų, 13 kalvinistų (reformatų) parapijų bei filijų, buvo kitos evangeliškosios bendruomenės: baptistai, metodistai, sekmininkai – iš viso evangelikų apie 90 tūkstančių. Ar Jums neatrodo, kad klaipėdiškiai lietuvninkai per Evangelikų bažnyčią bando dirbtinai išsiskirti iš visų?

– Klaipėdos kraštui prisijungus prie Lietuvos, jame buvo vos keli nuošimčiai katalikų, daugumą sudarė evangelikai liuteronai. Dabar Klaipėdos krašte, kaip jūs sakot, Vakarų Lietuvoje, protestantų mažuma. Taip ir liks. Mes tik puoselėjame viltį, kad gyvenmas vystysis ekumeninio pakantumo dvasioje.

– Lieka neaišku. Vydūnas, Jokūbas Stiklorius, Adomas Brakas, Mažosios Lietuvos tautinės tarybos Tilžės akto (1918 m. lapkričio 30 d.) signatarai, tarp kurių Jonas Vanagaitis, Martynas Jankus, Enzys Jagomastas, beje, ir Jūsų senelis Jurgis Arnašius, tvirtai buvo apsisprendę ginti lietuvybę ir atkurti valstybę visose etninėse lietuvių žemėse. Tilžės akto nuostatos buvo pakartotos 1946 m. lapkričio 6 d. Fuldos (Vokietija) konferencijos deklaracijoje, vėlesnių konferencijų JAV, Kanadoje, Australijoje dokumentuose. 1992 m. gegužės 30 d. Vilniuje įvykusiame išeivių ir gyvenančių čia Mažosios Lietuvos organizacijų susirinkimo dalyviai sutarė, kaip reikėtų tvarkytis naujomis sąlygomis. O iš Jūsų kalbos ir nutylėjimų atrodytų, kad Jūs nepatenkintas kultūros procesu pamaryje?

– Man sunku nepakartoti to, ką jau esu sakęs, Jums viskas net per daug aišku. Evangeliškosios teologijos centras turėtų būti ne tik evangelikų kunigų ir tikybos mokytojų seminarija, bet ir protestantiškojo dvasinio gyvenimo židinys. Vardan tos pačios Lietuvos.

– Gretimame name, šalia Evangeliškosios teologijos centro, veikia Savivaldybės etnokultūros centras. Čia daugiausia linksminamasi žemaitiškai, beje, ir dzūkiškai, ir aukštaitiškai – nelygu kokia grupė susirinko. Kai kurie klaipėdiškiai man kala į galvą jau bene 30 metų, kad jie nei šoka, nei dainuoja. Ir kad jiems to nereikia. Ar tai ne atsitraukimas nuo lietuvių kultūros? Perskaitęs Jūsų Evangeliškosios teologijos centro programą, klausydamasis Jūsų netrumpoje kelionėje per visą Lietuvą, vis nematau noro pasidomėti, kokia gi ta Lietuva. Ar ne per daug užsidarę lietuvninkai? Prašom neįsižeisti, bet Mažvydo kalbos, kurią Jūs taip gerai įvertinote, dabar mažlietuviams reikėtų mokytis iš Vilniuje arba Kaune išleistų vadovėlių.

– Nesiginčiju. Bet tas gretimas namas, kurį minėjote, taip pat priklauso liuteronams! Tai buvęs vietos parapijos kanauninko namas.

– Vadinasi, Jūs norėtumėt, kad visi giedotų tik psalmes?

– Negudraukit! Lietuvoj,e kur išliko krikščioniškosios tradicijos, į pilietinę laisvę einama taikiai, bet mums, kad išsaugotume etninę savastį, reikalingas ypatingas valstybės ir visuomenės supratimas. Mūsų vaikai ir anūkai gal nebejaus to nesusikalbėjimo. Ligi šiol buvusio nesusikalbėjimo. O štai jau ir mūsų Klaipėda.

– Ačiū už kelionę ir pokalbį.

Tilžėje gimusi

Į klausimą, kas Jums Vilnius, Antano Vienuolio vidurinės mokyklos direktorė Danutė Puchovičienė atsakė: „Tai mano meilės miestas!“

Šiemet A. Vienuolio vidurinę mokyklą lankys daugiau kaip 1 200 mokinių. Pradinukų 22 klasės: 4 klasės – 142-ajame vaikų darželyje, Gardino g., 4 kl. – 17-ajame, M. Daukšos g., 2 kl. – 91-ajame, Subačiaus g., l kl. -Mikalojaus Daukšos vidurinėje mokykloje (rusų 3-oji vidurinė mokykla), M. Daukšos g., 2 kl. – Bazilijonų vienuolyne, Aušros vartų g., 6 kl. – Lietuvių namuose, Dzūkų g., – iš viso 19 klasių ne savame kieme. O tas kiemas suspaustas sandėliukų, dėl kurių perkėlimo niekaip nesusitariama su gyventojais. Mokyklos pastatas remontuojamas, darbus ketinamą baigti iki rugsėjo 1-osios, gal tik valgykla ir bufetas nedirbs kokį mėnesį.

Pernai eksperimento tvarka 1 klasė mokėsi pagal mokyklos pedagogų parengtą gimnazijos programą – matematikos programą parengė mokytoja metodininkė Nijolė Kalinkaitė, lietuvių kalbos vyresniosios mokytojos Aurelija Varkauskaitė ir Rima Rimavičienė, fizikos – mokytojas metodininkas Vytautas Staikūnas. Šiemet prisidės 1-2 klasių programa.

Drauge su tomis klasėmis norima atkurti Vytauto Didžiojo gimnaziją. Veikia atkūrimo taryba ir atkūrimo šalpos fondas (vadovas – profesorius Vytautas Šernas), Vytautaičių klubas, mokinių taryba, mokinių prezidentas – 12 kl. mokinys – Ričardas Užolas.

Rugsėjo 22-24 d. vyks Vytauto Didžiojo gimnazijos 80-mečio jubiliejiniai renginiai.

Telefonas pasiteirauti: 62-41-83, A. Vienuolio vidurinė mokykla, Aušros vartų g. 23, Vilnius 2030.

Dar apie mokyklą.

Šiemet atidaroma 1-oji klasė ukrainiečių vaikams.

Berniukai ir mergaitės mokysis darbų drauge.

Vienišiems vaikams kartu su Psichologijos centru siūlomi vyresni broliai ir vyresnės seserys. Vien 4B klasėje mokosi 10 vaikų auga be tėvo arba mamos.

Mokykloje sustiprintas matematikos dėstymas. Kasmet vyksta matematikos, fizikos ir chemijos olimpiados, kurioms užduotis parengia sostinės universitetų katedros. Bičiuliaujamasi su Rygos ir Talino tautinėmis gimnazijomis.

Vilniaus lietuvių mokyklą, vėliau tapusią Vytauto Didžiojo gimnazija, steigė žmonės, stovėję prie tautos laisvėjimo, valstybės atkūrimo lopšio. Vilnius ir Tilžė padėjo išsupti tą atgimimą.

Ir dabar kiekvienas darome, ką išgalėdami, Tėvynės labui. Kiekviena šeima nepakartojamo likimo, mūsų visų skausmas ir pakilimas.

Danutė Puchovičienė dienos šviesą ir saulę išvydo Tilžėje: čia buvo arčiausia ligoninė, šeima gyveno Šaltaičiuose, Tauragės rajone.

Tėvas norėjo, kad ji būtų Bronė, o motina davė gydytojos, išgelbėjusios jų gyvybes, vardą – Danutė. Pakrikštijo abiem vardais. Šeimoje Danutė buvo šeštas likęs gyvas vaikas. Trys buvo jau mirę (brolis ir sesuo žuvo sviediniui pataikius į bunkerį, kuriame buvo vaikai), dar trys gimė vėliau.

Savas žmogus įspėjo, kad ruošiamasi juos išvežti, nes nestoja į kolūkį. Iš jų viską jau buvo atėmę. Dėdę Antaną, mokytoją, jau buvo išvežę, jis po metų ir mirė Sibire. Tėvas laikė pasislėpęs dauboje arklį, susikrovė į vežimą mantą, vaikus ir patraukė miškų bei laukų keliukais. Per naktį pasiekė Nemuną. Gavo dorę, persikėlė į Rusnę. Rusnėje ir Šyškrantėje išgyveno 11 metų.

6-ajame dešimtmetyje lankydavausi Šyškrantėje pas tautosakos pateikėją, sakytoją Augustą Dėvilaitį. Iš jo būsiu girdėjęs pasakojimą apie žmogų, slapta laikantį arklį ir kone naktimis suariantį gyventojų daržus. Jis, sakė A. Dėvilaitis, ne šiaip sau konfliktuoja su valdžia, o siūlo boikotuoti kolūkius, nevežti pyliavų, tik tarpusavy keistis prekėmis ir produktais. Jam atrodė, kad jeigu mes nebendrausime su rusais, jie įsižeis ir bus priversti išeiti.

Taip manė Danutės tėvas Juozas Šernius, Šaltaičių ūkininkas, kilęs nuo Švėkšnos. Jis plaukdavo per Skirvytę į Kaliningrado pusę, ten pasirinkęs panašią į savo, nugvelbdavo kokią avį, atseit susigrąžindavo iš jo atimtą. Žinoma, sėdėjo kalėjime, skoloj dar liko avinas.

Šerniai laikė ir karvę, vaikai eidavo prisirauti žolės. Danutės seserys baigė Rusnės vidurinę mokyklą, ją pasiėmė seneliai į Saugas ir ji ėjo į Mantvydų pradinę mokyklą.

Kai mokykla, beje, dabar uždaryta, minėjo savo šimtmetį, Danutė aplankė seną mokytoją Joną Kalvaitį. Jam skirtas pirmas Danutės eilėraštis. Turbūt dar daug kas švelniai prisimename savo pirmąjį mokytoją!

„Jis mūsų snarglį nušluostydavo“, – sako D. Puchovičienė.

Vienais metais ji buvo įgavusi kaltūną. Mokytojas sutepdavo mergaitės galvą ir išgydė! Kaimas nemokėjo kaltūnų gydyti. Būta net tokio prietaro, kad negalima kirpti kaltūnuotos galvos. Kitą kartą mokytojas išgydė ausų uždegimą.

Ir kiti mokytojai buvo geri. Ji sutiko daug žmonių, kurie priėmė ją tokią, kokia ji yra. Buvo nepaprastai gyvas vaikas, viską darė bėgdama. Tėvas taip ir nesiėmė valdiško darbo, ir mamai neleido dirbti. Bet Danutė, gyvendama pas senelius, galėjo eiti į kolūkį. Kas ten per darbadienis – 35 kapeikos ar pusrublis – nuo saulės iki saulės, bet per vasarą užsidirbo uniformą ar sportinę aprangą. Pirmąją mokyklinę suknelę pasiuvo senelė. Suraukė rankomis, nes mašinos neturėjo.

Iš senelių ji gavo tokį auklėjimą kaip ir mama – Monika Burzdžiūtė iš Vainuto. Senelė Petrutė Lensdbergaitė, senelis Jonas Burzdžius. Prosenelė, senelės mama, Ona Venskutė, bajoraitė, buvo ištekėjusi už atvykėlio iš prūsų Liudviko Lensdbergo. Jis greitai išmoko lietuviškai ir giedojo Vainuto katalikų bažnyčios chore.

Senelis buvo Junkarikės, prūsės, vaikas, liuteronas. Kad nebuvo likę protestantų bažnyčios, jis sakėsi esąs laisvamanis.

Danutė ištekėjo studentaudama. Matematikė. Baigusi mokslus išvyko į Šilalę, kur pagal paskyrimą dirbo jos vyras Antanas. Vėliau grįžo į Vilnių.

Sūnus Nauris, 22 metų, studijuoja Amerikoje, kitas Martynas baigęs Salomėjos Nėries vidurinę, įstojo į Muzikos akademijos vokalo klasę. Neseniai „Vilčių startuose“ laimėjo 1-ąją vietą.

Jų šeimoje auga ir sesers berniukas – Tomas Ruškys.

Danutė kurį laiką gyveno pas kitą seserį. Visi brido per vargą, gal ne mažesnį, nei būtų išvežti. Tėvas sulaukė 95 metų, gyvena Šilalėje.

Ji man dar sakė, kad mėgsta žiūrėti į Vilniaus architektūrą nuolat besikeičiančią spalvomis ir nuotaika kaip dangus, ir einančius gatve, atrodo, tuos pačius praeivius.

Argi negalima suprasti atvirkščiai, sukeitus vertybes, – vienodą, šimtmečius stovintį statinį, ir kas akimirka besikeičiančius žmones?

Aukščiausia vertybė – vaikai. Ji suvokia darbą, kaip nuolatinį aukojimąsi. Jos bekompromisis, tiesus žemaitiškas charakteris slepia prūsišką trapumą ir tragizmą.

Sukūrė tokią alegoriją baladę apie lietuvių didžiųjų kunigaikščių skraistės purpurą, nukritusį ant marškonės nebylios tautos, kad mūsų, kaip gamtos vaiko, kraujas būtų žalias.

Danutė Puchovičienė

Žalieji ežerai

Garnys pagiry kartą nuovargio genamas

Vis dairėsi vietos visai negyvenamos

Pamatęs nepaprasto grožio ežervietę

Sparnus kaip kardus sau per liemenį permetė

O nebylė gulbė atbėgusi vandeniu

Į garnį žiūrėdama džiaugėsi radiniu

Pamilo ji kilnųjį paukštį neklaususi

Ištiesusi kaklą sparnus baltus prausėsi

Užsidegė purpuru meilės apakintas

Garnys apsitaisė vestuvines drapanas

Palinko žemai prieš gulbelę prašydamas

Jos rankos baltos nesulaukęs nė rytdienos

Gražiausią pasaulyje šokį vestuvinį

Jam šoko atsakymu gulbė tą rudenį

Garnys nesupratęs tylių žodžių nebylės

Beviltiška širdgėla suklykė veriančiai

Ir plyšo širdis baltasparnės kraujuojanti

Pavertusi ežerą amžiais žaliuojantį

Kaip veriančiai klykia prie ežero žaliojo

Taip motina verkia sūnaus savo kalinio

Lyg nuotaka rauda prie mirštančio jaunojo

Lyg mintys dejuoja sudegusios laužuose

Kaip sąžinė veriantį balsą įgavusi

Taip ilgisi gulbės garnys sparnus grąžosi

Ir užmirštos vėlės gyvųjų taip šaukiasi

Net baltos lelijos į vandenį klaupiasi

O saulė už girios numiršta kas vakarą

Ir dangų myluodama purpuru pateka.

„Diena“, „Vilnius ir vilniečiai“

Vytautas Kaltenis, Vilnius, 1994 m. lapkričio 30 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 gegužės 24
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: gegužės 24, 2014 @ 12:56 pm
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →