Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

25 – Martyno Jankaus atminties metai

Pagal   /  2014 gegužės 17  /  Komentarų nėra

Mažojoje Lietuvoje nėra svarbesnės vietos, kur tiek daug istorijos, kultūros, mitologijos dvelksmo“,- yra pasakęs Vilniaus universiteto profesorius Domas Kaunas. Ta vieta – Bitėnų kaimas, prigludęs prie slėpiningojo Rambyno kalno.

Nors pelenu, tačiau esi namuos.

Bitėnų bitės siaus viršum galvos

Esi namuos – po stogu Lietuvos.

Antai, Rambyno pušys pasiilgo,

Antai rasa, kaip ašara, sužvilgo,

Martynai Jankau, jau esi namuos.

Birutė Baltrušaitytė, 1993 m.

Mažojoje Lietuvoje nėra svarbesnės vietos, kur tiek daug istorijos, kultūros, mitologijos dvelksmo“,- yra pasakęs Vilniaus universiteto profesorius Domas Kaunas. Ta vieta – Bitėnų kaimas, prigludęs prie slėpiningojo Rambyno kalno. Tik per Nemuno plotį atsiskyręs nuo skalvių genties centro, pirmosios lietuviškos knygos autoriaus Martyno Mažvydo kunigavimo, „Aušros“ pirmojo numerio išleidimo vietos – Ragainės, žvilgsniu pasiekiamos, Tilžės, kuri lietuvių atmintyje išliko kaip kultūrinė sostinė, šią misiją garbingai atlikusi gūdžiais, tautos dvasinio naikinimo, metais. Rusijos caro valdžiai pavertus Lietuvą viena iš savo gubernijų, uždraudus raštą, kalbą, spaudą, Bitėnai tapo lietuviškos kalbos gyvybės arterija, maitinusia Lietuvą. Ne veltui Bitėnai yra viena svarbiausių ne tik Mažosios, bet ir visos Lietuvos istorinė vieta. Šiame kaime gimė ir beveik visą gyvenimą gyveno, išskyrus tremtyje praleistą laiką (Samaros gubernijoje pirmojo pasaulinio karo metais, pasitraukimą į Kauną 1939-ųjų pavasarį, hitlerininkams atplėšus Klaipėdos kraštą nuo Lietuvos, ir 1944metų rudenį, artėjant tarybinei armijai, kai tėvynę reikėjo apleisti amžiams), Martynas Jankus. Visas šio žmogaus gyvenimas buvo pašvęstas tautinio atgimimo veiklai, be kurios J. Basanavičiaus „Aušrai“, V. Kudirkos „Varpui“ būtų buvę nepalyginamai sunkiau skintis kelią į Lietuvą, o ir Klaipėdos kraštas, vargu, ar būtų prigludęs prie savo kamieno – Lietuvos po pirmojo pasaulinio karo. „Kaip ąžuols drūts prie Nemunėlio“ – G. Zauerveino eilėraščio eilutė geriausiai apibūdina M. Jankaus atkaklumą ir ryžtą. Nepriklausomos Lietuvos laikais Martynas Jankus buvo žmogus – legenda, metraštininkas, kuris dalyvavęs Lietuvos valstybės kūrime nuo pirmųjų tautinio sąjūdžio metų . Moksleivių ,studentų, skautų, šaulių, lietuvių inteligentijos, politikų gerbiamas, mylimas, lankomas Bitėnuose, kviečiamas į mokyklas, universitetus, šventes, valstybei svarbių datų paminėjimus.

Neramūs buvo 1944metai, sklandė šiurpūs gandai apie artėjantį frontą, žmones kaustė nežinia. Rudenį, spalio 7 dieną, Jankų šeima, kaip ir kiti bitėniškiai apleido gimtinę. Mirė Martynas Jankus pabėgėlių stovykloje, Flensburge, Vokietijos šiaurėje, 1946 metais gegužės 23 dieną. Po daugelio metų, vyriausioji M. Jankaus dukra Elzė, laiške jaunystės draugei Elenai Grigolaitytei rašė, jog Martynas Jankus paskutinius gyvenimo metus leisdamas svetimame krašte, kasdien prisimindavo Lietuvą ir Bitėnus, turėdamas vilties grįžti. O didžiausias prašymas – po mirties palaikus sudeginti ir kai Lietuva bus laisva, parvežti į Bitėnų kapinaites.

Tačiau po karo nebebuvo Lietuvos ir Bitėnai buvo ne tie. 1946 metais sudegė Martyno Jankaus gyvenamasis namas, kuriame 1892-1909 metais veikė spaustuvė, pilnas „Aušros“, „Garso“, „Tetutės“, „Dienos laps“, „Varpo, „Saulėtekos“, kalendorių ir gausybės kitų leidinių, dokumentų.

Taip Lietuva prarado ne tik Martyno Jankaus, bet ir didelę dalį Mažosios Lietuvos istorijos. Naujieji Bitėnų kaimo gyventojai M. Jankaus sodyboje, tarp vyšnių ir obelų ganė karves, avis. Sudegusio namo sienų plytas išsinešiojo gyventojai, griuvėsiai apaugo dilgėlėmis, 1950 metais sudegė klėtis, o 1959 metais kolūkis nugriovė tvirtą raudonplytį tvartą. Naujoms tarybinėms statyboms reikėjo gerų plytų… Tik vakarais, vos ne paslapčiomis, į Bitėnų kapines, tvarkyti M. Jankaus šeimos ir kitų čia palaidotų bitėniškių kapų ateidavo Kondratavičių šeima. Tai buvo žmonės, kurie čia gyveno iki karo, jie vieninteliai žinojo kaimo istoriją ir bandė ją išsaugoti.

1966 metais į Bitėnų pradinę mokyklą dirbti atvyko Birutė ir Kazimieras Žemguliai. Mokytoja B. Žemgulienė prisimena savo buvusio kolegos palinkėjimą prieš, iš kito Šilutės rajono pakraščio, atvykstant į Bitėnus – „Žinok, važiuoji pas Martyną Jankų“. Keistas jausmas lydėjo naujoje darbo vietoje, kažkas kažkur girdėta- nei paklausi, nei paskaitysi, nei sužinosi. Apie 1970-uosius metus pradėjo atvažiuoti žmonės, klausinėdavo, prašydavo parodyti sodybos vietą. Bitėnai nebuvo pamiršti, Martyno Jankaus vardas buvo tvirtai įėjęs į tautos istoriją. Valdžia, supratusi, kad nepavyks sunaikinti M. Jankaus atminimo, aptvarkė sodybos vietą ir 1972 m. pastatė architekto G. Lauciaus suprojektuotą paminklą – stelą – aukštyn kylančių medžio stulpų kompoziciją su varpu viršuje. Žemiau pritvirtintoje atminimo lentoje buvo paminėti Martyno Jankaus nuopelnai, ir ypač sureikšmintas faktas, kad Bitėnuose, Martyno Jankaus spaustuvėje, pirmą kartą, išverstas iš vokiečių kalbos, 1904 m. buvo išspausdintas „Komunistų partijos manifestas“. Simboliška, kad pavasariais, apleistame M. Jankaus sode tarp griuvėsių ir dilgėlių pražysdavo tulpės… B. Žemgulienė jas iškasdavo ir persodindavo mokyklos sode. Vėliau, kai ant išlikusių pamatų, buvo pastatytas M. Jankaus spaustuvės pastatas, sutvarkyta aplinka, mokytojos išsaugotos tulpės sugrįžo atgal.

1978 metais į Bitėnus atvyko dailininkė Eva Labutytė–Vanagienė, jos vyras Gediminas Vanagas ir prof. Domas Kaunas. Apsilankė mokykloje, susipažino su mokytojų Žemgulių šeima. E. Labutytė tuo metu rengė įžymių Mažosios Lietuvos kultūros veikėjų portretų ciklą. Prieš pradėdama kurti Martyno Jankaus portretą dailininkė norėjo aplankyti Bitėnus, pamatyti aplinką, pajusti iškilios asmenybės tėviškės dvasią. „Ilgai sėdėjom, galvojom ir kalbėjom, buvom jauni, veržlūs, o laikmetis slogus, brežnevinis, stagnacija. Tai ir buvo pradžia, kurios mes garsiai neišsakėme, bet visi jautėm, kad šis susitikimas – lemtingas“, – mena B. Žemgulienė. Kitais metais Eva Labutytė su dailininku Linu Jankumi atvežė dovaną Bitėnams, savo atliktą darbą, Martyno Jankaus portretą . Nutarėme jį pakabinti „spaliukų“ kampelyje. Tai buvo muziejaus užuomazga. Netrukus, vieną, neapsakomai šiltą ir vaiskią gegužės mėnesio popietę su grupele Mažosios Lietuvos mylėtojų ( E.Kraštinaitis, G. Vanagas, J. Bulota, I. Tumavičiūtė) automobiliu atvyko Domas Kaunas. Šio susitikimo metu, Birutė Žemgulienė pasiūlė erdviose mokyklos patalpose, kuriose tuo metu jau mokėsi nedaug pradinukų, įkurti Martyno Jankaus atminimui skirtą ekspoziciją. Idėja buvo labai drąsi, gal dėl to ir labai patraukli.

Pagrindinė ekspozicijos parengimo našta kliuvo Domui Kaunui, jaunam Vilnjaus universiteto dėstytojui, kuris domėjosi Mažosios Lietuvos indėliu į visos lietuvos kultūrą, ypač raštijos, spaudos istorija. Jis ir ėmėsi veiklos- surado bendražygių. Vienas iš jų – klaipėdietis žurnalistas ir kraštotyrininkas Bernardas Aleknavičius. Laikraštyje „Lietuvos žvejys“ buvo išspausdinta serija straipsnių apie Martyną Jankų, jo veiklos reikšmę Lietuvos valstybei, apie galimybę prikelti iš užmaršties šio kilnaus Lietuvos patrioto atminimą. Šilutės rajono spaudoje irgi pasirodė straipsnių apie Bitėnus, Rambyną, Martyną Jankų. Juos rašė D. Kaunas, vėliau sulaukęs priekaištų iš Šilutės rajono komunistų partijos antrojo sekretoriaus, kad rašo straipsnius neatsiklausęs ideologinių vadų. B. Aleknavičius užsakė M. Jankaus medalį pas dailininką Motiejų Narbutą, Dailininkai Vaclovas Rimkus, Aleksandras Ilginis, Eduardas Jonušas nutapė Martyno Jankaus portretus, o Linas Jankus dovanojo paveikslą „Rambynas“. Tuo metu D. Kaunas ieškojo eksponatų Vilniuje, užmezgė ryšius su Kanadoje gyvenusia M. Jankaus dukra Elze Jankute, bei vaikaičiais – Ieva ir Andrium, kurie taip pat gyveno toli nuo tėvynės – vienas Niujorke, kitas – Australijoje. Aktyvia pagalbininke tapo Eva Labutytė–Vanagienė. Jos daliai teko meninis-dvasinis Bitėnų, Rambyno, M. Jankaus asmenybės įprasminimo darbas. Trys žmonės – D. Kaunas, B. Aleknavičius, E. Labutytė – įėjo į Lietuvos istoriją, kaip Martyno Jankaus memorialinio muziejaus įkūrėjai ir pirmieji atgimimo šaukliai. Beveik šimtui metų praėjus nuo pirmojo lietuviško laikraščio „Aušra“ išleidimo, Lietuva sulaukė vieno iš aktyvių aušrininkų atminimo įamžinimo.

1981 metais gegužės 24 dieną 14 valandą, Bitėnų pradinėje mokykloje buvo atidaryta vieno kambario ekspozicija. Susirinko didžiulis būrys Mažosios Lietuvos kultūriniam palikimui neabejingų šviesuolių – Česlovas Kudaba, Vladas Žukas, muziejaus įkūrėjai (Domas Kaunas, Eva Labutytė, Bernardas Aleknavičius) ir daug kitų. Tą dieną Bitėnuose pleveno ypatinga atgimimo dvasia. Tai buvo pirmas kartas po antrojo pasaulinio karo, kai žmonės iš visos Lietuvos susirinko pagerbti ir įprasminti vieno žymiausio Mažosios lietuvos veikėjo savo viso gyvenimo veikla įėjusio į valstybės kūrimo istoriją.atminimo. Po šio iškilaus įvykio, prasidėjo kur kas proziškesni reikalai. Vienas žurnalistas, matyt, pagautas įspūdžio, savo straipsnyje „Tiesos“ laikraštyje parašė, kad Bitėnuose atidarytas Martyno Jankaus memorialinis muziejus. Šią žinią perspausdino išeivijos laikraščiai. Kilo didžiausias sąmyšis, nes tais laikais be pirmojo komunistų partijos sekretoriaus leidimo Tarybų Lietuvoje niekas negalėjo steigti muziejų. Valdžia“ ieškojo kaltų- purtė Šilutės rajono partijos funkcionierius, į Bitėnus atlėkė pirmasis Šilutės rajono partijos sekretorius, bet mokytoja B. Žemgulienė tokiems vizitams jau buvo pasiruošusi: „spaliukų“ kampelyje, ant kartono lakštų puikavosi 15–kos tarybinių respublikų atstovai su tarybinėmis vėliavomis, komunistų partijos manifestas, keletas M. Jankaus portretų, dailininkų tapyti Bitėnų ir Rambyno kalno vaizdai. Tikrintojai nesumojo dirstelėti kiton kartoninio stendo pusėn, kur puikavosi „Aušra, „Tilžės“ aktas… Neįžvelgę nieko grėsmingo, įsitikinę, kad muziejus, tai tik maža ekspozicija, ją nutarė pavadinti kraštotyrine ekspozicija. Matyt vietinių partinukų sprendimas patenkino ir centrinę Vilniaus valdžią. Bitėnus ir mokytoją B. Žemgulienę paliko ramybėje, tačiau jai dar ilgus metus reikėjo būti budriai. Atpirkimo ožiu nutarta padaryti tuometinį Šilutės rajono kultūros skyriaus vedėją Antaną Mažeiką, kuris iš tiesų labai pritarė ir kiek galėdamas prisidėjo prie muziejinės ekspozicijos įrengimo. Buvo nutarta jį atleisti iš darbo, bet, vėliau aplinkybės susiklostė taip, kad tokių nemalonių pasekmių Antanui Mažeikai pavyko išvengti. Tačiau Šilutės rajono valdininkai negalėjo pamiršti šio akibrokšto ir dar ilgai nebendravo su pagrindiniu „kaltininku“ Domu Kaunu. Rajoninė spauda, prieš tai mielai spausdinusi jo mokslinius, kraštotyrinius straipsnius, atsisakė bendradarbiauti. Vėliau viskas sugrįžo į savo vėžes. Žinoma, muziejėlis nebuvo turtingas eksponatais, bet labai reikalingas mūsų kraštui, jo kultūrai. Lankytojai plūste plūdo į Bitėnus, klausė Birutės Žemgulienės, vedamų ekskursijų, jos pasakojamų Rambyno kalno legendų. Muziejus turtėjo eksponatais. Daug vertingos medžiagos: nuotraukų, laiškų perdavė kaunietis architektas Algirdas Šarauskas, Lietuvos kariuomenės pulkininko, vyriausio Lietuvos skautininko, Juozo Šarausko sūnus. Ši šeima artimai bendravo su Jankų šeima dar nuo Klaipėdos sukilimo laikų. Iš tolimos Kanados grįžo Elzės Jankutės išsaugoti asmeniniai M. Jankaus daiktai, dokumentai. Domas Kaunas, dabar jau Vilniaus universiteto profesorius, ir kiti muziejaus įkūrimo iniciatoriai padėjo turtinti ekspoziciją, teikė metodinę, mokslinę ir, svarbiausia, dvasinę paramą, mokytojai B. Žemgulienei. 1989 m. muziejus tapo Šilutės muziejaus filialu. Muziejaus įkūrimas pasiteisino, nors netrūko ir skeptiškų nuomonių Tačiau entuziastai brandino idėją – atstatyti Martyno Jankaus spaustuvės pastatą, tuo labiau, kad ir M. Jankaus vaikaičiai, norėdami išpildyti priešmirtinį Martyno Jankaus prašymą, ieškojo galimybių parvežti iš Vokietijos Martyno Jankaus palaikus,ir palaidoti Bitėnų kapinaitėse greta mamos, žmonos, broliuko, dar kūdikystėje mirusių trijų dukryčių. Kapinėse jau stovėjo 1985 m. architekto Algimanto Zolubo suprojektuotas medinis paminklėlis, žymintis Jankų šeimos kapavietę. Žinoma, Bitėnų kapinės irgi buvo apleistos, apžėlę menkaverčiais krūmais, bet joms pasisekė labiau, negu kitoms Mažosios Lietuvos kapinėms. Jos turėjo savo „angelą sargą“ Elenos Grigolaitytės-Kondratavičienės šeimą, prie kurios prisijungė ir mokytojai B. ir K. Žemguliai. Nors jėgos ir buvo menkos, bet nuo suniokojimo ir užmaršties kapinaitės jau buvo apsaugotos. 1988 m. Lietuvos patriotai rinkosi į Bitėnus paminėti Martyno Jankaus 130–ųjų gimimo metinių. Žmonių nebuvo daug, bet renginys istorijon įėjo, kaip patriotinių jausmų proveržis. Visi, kurie tada buvo Bitėnuose, tapo pirmą kartą po karo viešai ir garsiai sugiedotos „tautiškos giesmės“ liudininkais. Viešai kelti idėją apie spaustuvės atstatymą buvo sudėtinga, nes Martyno Jankaus asmenybė tarybinei santvarkai buvo nepriimtina. Tik padvelkus laisvesniems vėjams, intensyviai pradėta ieškoti medžiagos apie buvusį pastatą, bet išskyrus keletą namo išorės nuotraukų, E. Grigolaitytės-Kondratavičienės pasakojimų, nieko kito nebuvo išlikę. Daug padėjo tautiečiai iš užsienio, surasta daugiau trūkstamos medžiagos apie pastato vidų. Profesorius D. Kaunas prisimena, kad ilgas paieškų darbas davė apčiuopiamų rezultatų, kai bendradarbiauti sutiko dvi labai kvalifikuotos specialistės – Paminklų restauravimo projektavimo instituto Vilniuje architektės A. Lainauskaitė ir Ž. Vanagaitė. Projektavimo darbą architektės dirbo ne darbo metu, bet sparčiai. D. Kaunas su architektėmis per žiemos speigus vyko į Bitėnus, juos Mikytų stotyje pasitiko Antanas Mažeika, o Bitėnuose globojo mokytojai Žemguliai. Reikėjo išmatuoti spaustuvės pamatus, kasinėti gruntą. Senų nuotraukų pagrindu fotometrininkai laboratorijoje apskaičiavo tikslius pastato matmenis. 1989 metais gruodžio 21 dieną įvyko instituto mokslinės- metodinės tarybos posėdis. Jame svarstytas spaustuvės pastato atstatymo projektas. Specialistai, vadovaujami vyr. architekto J. Glemžos, projektą įvertino teigiamai ir dokumentus perdavė Šilutės rajono vadovams. Tačiau iki namo statybų pradžios dar buvo toli. Reikėjo gauti lėšų. Buvo pradėta rinkti aukas visame pasaulyje. Aukojo pavieniai žmonės, organizacijos, užsienio lietuviai, M. Jankaus vaikaičiai. Šio projekto įgyvendinimas buvo pradėtas 1990 m. išrinkus naują Šilutės rajono tarybą. Statyboms vadovavo naujasis kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotojas kultūrai Saulius Sodonis. Jis platino aukų lapus, ieškojo rėmėjų. Pasamdytieji darbininkai dirbo 5 metus ir paliko pastatą jo nebaigę. Statyba vyko labai neūkiškai, dingo daug brangių medžiagų, kas netingėjo tas tempė iš statybvietės viską, kas kada nors galėtų būti panaudota jų ūkeliuose. Keletą metų nebaigtas statyti pastatas stūksojo apšepęs, prie jo fotografuodavosi beprarandantys viltį kada nors sulaukti pastato statybų pabaigos, krašto išeiviai, kultūrininkai, kraštotyrininkai. Vis dėl to, 1998 m. rugpjūčio 7 d., Martyno Jankaus 140-ojo gimtadienio minėjimas įvyko naujai atstatytoje spaustuvėje. Šilutės rajono savivaldybė skyrė trūkstamas lėšas ir spaustuvės pastatas, vadintas „ amžiaus statyba“ buvo baigtas. Kol Bitėnuose vyko statybos, entuziastai tvarkė kapinaites. Buvo organizuojamos talkos, kuriose dalyvavo „Mažosios Lietuvos“ bendrijos nariai, studentai, Vydūno draugijos aktyvistai iš visos Lietuvos. Kapinių sutvarkymo projektą parengė architektai Marija ir dr. Martynas Purvinai. 1991 m. spalio mėn. į Lietuvą sugrįžo Vydūno palaikai ir amžiams atgulė Bitėnų kapinėse. 1993 m. gegužės mėn. urna su Martyno Jankaus pelenais grįžo iš Vokietijos ir buvo palaidota Jankų šeimos kape, Bitėnų kapinaitėse, netoli nuo savo bendražygio, didžiojo Vydūno.

1998–1999 m. žiemą už Šilutės muziejaus ir Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos skirtus pinigus, naujai atstatytame spaustuvės pastate atsirado ekspoziciniai baldai. 1999-ųjų metų vasarą eksponatai buvo perkelti į naująjį muziejų. Šio muziejaus koncepciją daug kartų spaudoje ir moksliniuose straipsniuose išdėstė profesorius D. Kaunas, dar tada kai spaustuvės namas buvo atstatomas. „Jei į vieną kompleksą sujungsime M. Jankaus sodybą su spaustuve, kapinaites ir Rambyno kalną su jo sakralinių, istorinių ir šiandieninių tradicijų savastimi, tai turėsime niekur ir niekieno nepakartojamą, monumentalų tautos paminklą ir muziejų kartu paėmus…“ Ši idėja dar nėra iki galo įgyvendinta.

1989 m. mokyklos kraštotyrinė M. Jankui skirta ekspozicija tapo Šilutės muziejaus filialu, o nuo 2000 m., susikūrus Pagėgių savivaldybei, buvo perduota jos žinion. 2002 m. pavasarį buvo įregistruotas kultūros ministerijos registre, kaip Martyno Jankaus muziejus.

2001 m. Bitėnuose surastas vienas iš apdovanojimų – 1928 m. M. Jankaus 70-mečiui šaulių dovanota taurė. 2002 m. į Martyno Jankaus muziejų grįžo „Amžinoji Rambyno kalno knyga“. Tiesa, tai ne ta knyga, kuri 1928 m. buvo dovanota M. Jankui, bet tiksli jos kopija. Tikroji – paties M. Jankaus buvo išgabenta iš Bitėnų į Kauną 1939-ųjų pavasarį, išsaugota antrojo pasaulinio karo metais ir po jo, dabar, kaip Mažosios Lietuvos kultūros dalelė, žmonių likimų liudininkė, istorijos relikvija, saugoma Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos rankraščių skyriuje. Šią knygą atrado knygotyrininkas, tuometinis Vilniaus universiteto docentas Domas Kaunas, pranešęs spaudoje 1983 m. apie sunkiausią Lietuvos knygą. Amžinoji Rambyno kalno knyga sveria 18,5 kg., o su medine dėže 28,5 kg. Šioje knygoje pasirašydavo svečiai, gausiai lankę Bitėnus bei Rambyną. Joje įrašai įvairiomis pasaulio kalbomis. Pirmasis įrašas – Vydūno. Naujoji knyga pagaminta Vilniuje (dail. Dalia Marija Šaulauskaitė), o jos pagaminimą finansavo Pagėgių krašto verslininkai R. Savickas ir Kęstas Komskis (pastarasis dabar Pagėgių savivaldybės meras). Ši knyga sunkesnė už pirmąją, nes joje 1000 lapų ir popieriaus kokybė kita. Ji sveria 23,5 kg.

2003 m. Sauliaus Jokužio, spaustuvininko iš Klaipėdos, dovanota sena, bet veikianti tiglinė, plokščiaspaudė, iškiliosios spaudos mašina suteikia lankytojams galimybę bent šiek tiek pajusti anų laikų spaustuvės dvasią. Muziejaus bičiuliai, kraštotyrininkai, kolekcininkai dovanoja unikalių nuotraukų, spaudinių. 2005 m. vieną iš vertingiausių eksponatų Martyno Jankaus muziejui padovanojo žurnalistas, Lietuvos respublikos Seimo pirmininko pavaduotojas Česlovas Juršėnas.

Šiemet Martyno Jankaus muziejus įsigijo unikalų garso įrašą – M. Jankaus kalbą, 1944 m. sausio 3 d. įrašytą į plokštelę Kauno radiofone. Šį įrašą Lietuvos valstybiniame archyve aptiko Klaipėdos universiteto dr. docentė A. L. Arbušauskaitė. Muziejus, kartu su įsigytu įrašu, gavo ir archyvo darbuotojų paaiškinimą apie šio įrašo atsiradimą. Karo metais Kauno radiofone literatūrinio skyriaus redaktoriumi dirbo Balys Gražulis ir net cenzūros sąlygomis įrašė į plokšteles daugelio kultūros veikėjų balsus, tarp jų ir Martyno Jankaus kalbą. 1944 m. liepos mėn., prieš pasitraukdamas iš Lietuvos, jis parsinešė plokšteles namo ir užkasė pusseserės Bronės Masaitienės kieme, Šančiuose. Per karą pastatai buvo sugriauti. Atkūrus nepriklausomybę, B. Gražulis iš JAV apie plokšteles pranešė Lietuvos vyriausybei. Jos pastangomis 1992 m. plokštelės buvo iškastos, tačiau daugelis buvo sunykę. Iš 80 plokštelių 50 pavyko restauruoti. Tai buvo padaryta archyvo darbuotojų pastangomis. Prieš tai šį darbą bandyta atlikti Austrijoje, Rusijoje, Vengrijoje, bet nesekmingai.

Gegužės 20 d. muziejus paminės savo veiklos 25-metį. Muziejaus įkūrėjai – prof. Domas Kaunas, Bernardas Aleknavičius, Birutė Žemgulienė papasakos apie prieš 25-erius metus Bitėnuose įkurtą muziejų. Deja, Lietuva jau nebeturi E. Labutytės–Vanagienės, bet dalelė jos sielos amžiams liko Bitėnuose. Ant mokyklos fasado, virš paradinių durų, vedusių į muziejų, puikuojasi dailininkės darytas užrašas „Martyno Jankaus muziejus“. Tą dieną atstatytoje spaustuvėje skambės Martyno Jankaus balsas, kviečiantis iš naujo atrasti Bitėnus ir Lietuvą, trupam priglusti prie sudėtingos krašto istorijos. Niekas negali pasakyti tikslaus per 25 metus Bitėnus bei Rambyno kalną aplankiusių piligrimų skaičiaus, tačiau didžiuodamiesi galime pasakyti, jog užaugo karta, kuriai šis Lietuvos kampelis yra reikšmingas ir mielas. Nors ir sunkiai, tačiau Martyno Jankaus atminimas yra įprasmintas. Kviečiame muziejaus įkūrėjus, bičiulius, rėmėjus, kultūros paveldo puoselėtojus pasisvečiuoti Bitėnuose. Kam nepasiseks atvykti dėkojame už nuotraukas, prisiminimus, už tai kad, Jūs esate, nes be Jūsų mes būtume tik tušti Martyno Jankaus namai. Atminimui, kaip ir gyvenimui, reikia žmogaus.

Giedrė Skipitienė, Bitėnai, Pagėgių sav., 2006 m. gegužės 8 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 gegužės 17
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: gegužės 17, 2014 @ 2:27 pm
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →